-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gegužės 7-ąją prisimenant keturis dešimtmečius trukusio lietuviškos spaudos draudimo pabaigą, Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Nuo tada praėjo daugiau nei šimtmetis, tačiau iššūkių spaudai, laisvam žodžiui netrūksta ir dabar. Tik jie šiais laikais kitokie.Tradicinė žiniasklaida ir jau bemaž tokia pat tradicine tapusi internetinė. Kažkada patys sugalvojome idėją, kad vienai jų teks pasitraukti: esą technologijos viską pergali.
Tačiau dabar pasiekėme etapą, kuomet skirtingų žiniasklaidų sugyvenimas atrodo kaip niekada realus. Technologijos tapo vienodai reikalingos abiem, o malonumo gyvai vartyti ir skaityti spausdintą leidinį jos taip ir neišstūmė.
Keturis dešimtmečius – nuo 1864 iki 1904 metų – carinė valdžia bandė varžyti knygų leidybą lietuvių kalba, spaudą, laisvą žodį, tačiau lietuviai, nepaisydami gresiančių represijų, priešinosi carinės Rusijos imperijos užmačioms.
Lietuviška spauda draudimo laikotarpiu buvo spausdinama Mažojoje Lietuvoje, o ją slapta į Lietuvą gabeno knygnešiai, buvo net įsteigta knygnešių organizacija.
Lietuvius skaityti ir rašyti lietuviškai mokė slaptos mokyklos, daraktoriai.
Keli tūkstančiai žmonių dėl lietuviškos spaudos platinimo, gabenimo, laikymo sulaukė represijų. Dalis jų – ne vieną kartą. Nepaisant to, valdžios draudimas davė priešingą efektą, nei tikėtasi. Tautos nepavyko asimiliuoti, o dėl pasipriešinimo lietuviškos spaudos tik daugėjo.
Skaičiuojama, kad nuo spaudos draudimo pradžios iki „Aušros“ gimimo 1883 metais buvo išspausdintos 484 knygos, o nuo 1883-iųjų iki 1903 metų – 1 372 knygos. Tuo metu per visą spaudos draudimo laikotarpį Rusijos imperijoje „graždanka“ – reformuotu kirilicos variantu, kuriuo buvo pakeisti lotyniški rašmenys, išleista vos kiek per pusę šimto lietuviškų leidinių. Jų kiekis atrodytų dar menkesnis, jei visi nelegalūs spaudiniai būtų pasiekę savo skaitytojus. Deja, vien per paskutinį draudimo dešimtmetį Lietuvoje kasmet buvo konfiskuojami tūkstančiai egzempliorių. 1889–1904-aisiais sulaikyta daugiau nei 200 000 egzempliorių lietuviškų leidinių.
Nuo 1881 metų lietuviai Rusijos valdžios institucijoms ir pačiam carui siuntė kolektyvinius prašymus grąžinti jiems spaudą sava kalba. Galiausiai 1904 metų gegužės 7 dieną draudimas buvo panaikintas.
Daug vandens nuo tų laikų nutekėjo, tačiau iššūkių spausdintam lietuviškam žodžiui niekada netrūko.
Keičiantis pasauliui, keitėsi ir žiniasklaida. Vis daugiau dėmesio užkariavo internetas ir socialiniai tinklai, iškilo nuomonių formuotojai… Pėdsaką neabejotinai paliks ir pandemija. Tačiau vietinė žiniasklaida šiuolaikiniame pasaulyje savo svarbos nepraranda.
Prof. dr. A. Nugaraitė. DELFI nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedros prof. dr. Audronė Nugaraitė mano, jog šiandienos gyvenime keičiasi viskas – ir tradicinės žiniasklaidos priemonės taip pat. Priežastys gali būti skirtingos, bet procesas akivaizdus. Ir labai reikalingas. Nes interneto atėjimas lėmė ir naujas informacijos pateikimo formas, todėl jos vartotojai turi galimybę skaityti spaudą internete, o radiją ne tik klausyti, bet ir žiūrėti.
„Tad tradicinė žiniasklaida – laikraščiai, žurnalai, radijas, televizija – pasitelkę naujausias technologijas, stengiasi būti ir toliau reikalingi auditorijai, – sako viena žinomiausių Lietuvos žurnalistikos ekspertų. – Juolab kad skiriasi jaunųjų kartų požiūris į tradicinę žiniasklaidą kaip informacijos kanalą, nes jos šiam tikslui pasirinko socialines medijas – „Facebook“, „Instagram“, „LinkedIn“, „TikTok“…
Profesorės manymu, toks požiūris labiausiai mažina spaudos galimybes.
„Teminiai žurnalai apie vaikus, sodą, daržą, sveikatą ir kiti dar turi Lietuvoje kelių dešimčių tūkstančių auditoriją, laikraščiai, nors persikėlę ir į internetą, vis dažniau atsisveikina su auditorija, – konstatuoja prof. dr. A. Nugaraitė. – Tokia tendencija stebima visame pasaulyje, kur įvairiose šalyse per pastarąjį penkmetį užsidarė apie 50 procentų buvusių leidinių. Vietinės naujienos, tyrimai, nacionalinių naujienų apžvalgos liko pagrindu, palaikančiu vietinę žiniasklaidą kaip patikimą vietinės informacijos teikimo kanalą.“
Pastarieji metai buvo nelengvi ir dėl globalių permainų: pasaulinės koronaviruso pandemijos, karo Ukrainoje ir jų keliamų padarinių. Tai atsispindi tiek ekonomikoje, tiek ir viešojoje erdvėje, kurią užliejo įvairios nepatikrintos informacijos, melagienų gausa, o nuomonių piršimas socialiniuose tinkluose skatina žmones vis dažniau ieškoti patikimų, objektyvių žinių.
Pasak prof. dr. A. Nugaraitės, pasaulį užpuolusių krizių fone suaktyvėjus dezinformacijai, vis dažniau kalbama apie kokybinės žurnalistikos grįžimą.
„Žurnalistikos, kuri, atsakingai ir etiškai pranešdama naujienas, būtų patikimu jų šaltiniu ir vedliu aktualijų jūroje. Kur nereikėtų tikrinti pateikiamos informacijos, – kalba profesorė. – Tokia galimybė yra reali, nes socialinės medijos, didžia dalimi būdamos nuomonių platformomis, negali užtikrinti reikiamų temų tvarkaraščio, turi problemų su neapykantos kalba ir etiškumu. Todėl spauda, jos interneto versijos turi daugiau galimybių tokiame kritiniame kontekste būti ta parašyta naujiena, kurios nereikia tikrinti, nes ją praneša patikimas, žinomas informacijos kanalas.“
Ir nors dabar visas pasaulis keliasi į internetą, spausdinta žiniasklaida, prof. dr. A. Nugaraitės manymu, neišnyks.
Taip, pasaulinė praktika rodo spausdintinės žiniasklaidos savo įprasta, popierine forma nykimo tendenciją. Kai kurios jos priemonės iš viso palieka rinką, nes nebėra reikiamo dydžio auditorijos, dėl sumažėjusios reklamos neįmanoma užtikrinti jos veiklos. Kitos gi pereina į interneto versiją. Taigi vilčių visgi yra.
„Mano nuomone, nieko nereikia nurašyti, – tvirtai tiki prof. dr. A. Nugaraitė. – Taip pat ir spaudos vietos mūsų gyvenime. Pavargę nuo įvairaus dydžio ekranų, ieškosime alternatyvos. Bet tai darys tie, kurie ją naudoja dabar ir žino jos vertę. Kitoms, jaunesnėms auditorijoms, reikia parodyti tradicinės žurnalistikos svarbą ir reikšmę jų informacijos gavimo procese. Medijų ir informacinis raštingumas turi padėti mums visiems tobulėti ir rinktis geriausias, patikimas informacijos priemones, kurios suteiks malonumą gyvai vartyti ir skaityti spausdintą leidinį.“
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius taip pat mano, jog tradicinė žiniasklaida – ir visų pirma lokali – buvo ir liks vienintelis ir nepakeičiamas šaltinis, kuriame žmonės gali dalytis savo bendruomenės rūpesčiais, džiaugsmais, įvykiais. Arba diskutuoti dėl vietos valdžios kasdien ir tiek, kiek reikia.
„Jokia nacionalinė žiniasklaida negali informuoti visų apie visus. Ypač apie kasdienius dalykus, kuriuos irgi svarbu žinoti“, – sako jis.
Tiesa, kadangi daugelyje Lietuvos vietovių mažėja žmonių bendruomenės, nėra daug tą užtikrinti galinčių smulkiųjų ar vidutinių verslų.
„Todėl norėdami užtikrinti žmonių teisę į informaciją, turime skirti pakankamai finansinės ir kitokios paramos vietos žiniasklaidai, – įsitikinęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. – Drąsiai galima pasakyti, kad valstybės parama yra nedidelė, o daugeliu atvejų ji tiesiog simbolinė. Vyriausybėje už visuomenės informavimo politiką yra atsakinga Kultūros ministerija ir jai yra kur pasistengti.“
Kalbant apie situaciją kaimyninėse šalyse, pasak D. Radzevičiaus, gerų pavyzdžių pasiskolinti, deja, nėra iš ko. Apie Rusiją ar Baltarusiją neverta nė kalbėti.
„Lenkijoje valdžios spaudimas žiniasklaidai irgi neleidžia semtis patarimų iš jų, – pripažįsta Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. – Latvijoje, be Rygos ir dar vieno kito miesto, nėra stiprių savivaldų, kur veiktų sėkminga ir nepriklausoma vietos žiniasklaida. Deja, ten net dalis redakcijų mielai ieško prieglobsčio vietos valdžioje. Todėl valstybės paramos modeliai bent efektyviausiai veikia Švedijoje, Danijoje. Ir iš ten vertėtų semtis patirties“, – sako jis.
Citata:
„Vietinės naujienos, tyrimai, nacionalinių naujienų apžvalgos liko pagrindu, palaikančiu vietinę žiniasklaidą kaip patikimą vietinės informacijos teikimo kanalą.“
Prof. dr. A. Nugaraitė
