Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje iki rugpjūčio 26 dienos galima išvysti dokumentinę parodą „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją. Karininkas, diplomatas, kultūros veikėjas“. Ją atidarant bei pristatant to paties pavadinimo Viliaus Kavaliausko knygą ir J. Urbšio anūkė Ona Urbšytė.
Paskutinio tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro lemtis neeilinė. O. Urbšytė sako, kad į Panevėžį ją, dar vaiką, tėvai parsivežė iš Sibiro. Savo tikrojo senelio, kuris buvo J. Urbšio brolis, ir močiutės ji nemačiusi. Seneliu vadino jo brolį. Pirmasis susitikimas su J. Urbšiu įvyko Panevėžyje, kur šeima glaudėsi vienuose namuose.
„Vieną gražią vasaros popietę atsivėrė į gatvę atsidarančios kambario durys. Tarpduryje pasirodė aukšto vyro siluetas. Man šis reginys išliko visam gyvenimui, todėl, kad vaikystėje padarė labai didelį įspūdį. Į kambarį įėjo aukštas, žilas, šviesiai apsirengęs vyras. Tai buvo mano senelis Juozas Urbšys. Jis prisiėmė labai atsakingą misiją – globoti savo žuvusių brolių vaikus. Jis nepasivargino atvažiuoti iš Kauno ir aplankyti mus, pamatyti, kaip gyvename, susipažinti su mumis. Tada jis man atvežė lėlę. Ši buvo pirmoji mano gyvenime, kurią labai mylėjau. Tai buvo tarsi simbolis“, – dalijosi prisiminimais O. Urbšytė.
Vėliau ji su seneliu daug bendravo: susirašinėjo laiškais, studijų metu dažnai nuvažiuodavo iš Vilniaus į Kauną. Moteris pamena, kaip kartą dalyvavo ekskursijoje „Zolotoje kolco“ („Auksinis žiedas“) po istorines vietas.
„Pamenu, sėdžiu senelio namuose prie rašomojo stalo, lieju savo prisiminimus. Kritikavau kultūros paveldą. Staiga senelis man sako: „Onute, koks tavo gražus megztinis“. Aš taip sutrikau. Šis sakinys buvo visiškai nesusijęs su pokalbio tema. Aš nutilau ir supratau, kad nebegalima apie tai kalbėti. Taip senelis leido suprasti, kad pas jį yra pasiklausymo aparatų, kad jis mane saugo“, – prisimena tą metą O. Urbšytė.
Ji teigia, kad šeimoje apie tremtį nebuvo diskutuojama. Moters manymu, tai buvo teisinga.
„Vaiko sąmonėje smurtas, represijos palieka visiškai kitokį ženklą. Mes gyvenome tarybinėje šalyje, esant tam tikrai propagandai. Tylėdami jie mus apsaugojo, kad ko nors neprasitartume. Visas sąmoningumas atėjo su branda“, – sako ji.
Pasak O. Urbšytės, senelis visą laiką buvo pasitempęs, disciplinuotas. Moteris pamena, kaip jis sakydavo, kad nebegeria kavos su kofeinu, per dieną vaikšto po dvi valandas, turi labai griežtą dienotvarkę.
„Atrodo, kad griežtas gyvenimo būdas padėjo išgyventi vienuolika metų vienutėje. Jis kalėjo kartu su savo žmona, bet abu nežinojo, kad yra šalia vienas kito. Jis gerbė savo žmoną, motiną visą gyvenimą. Pagarba ir meilė nebuvo garsiai deklaruojamos“, – sako ji.
Susirinkusiesiems į parodą O. Urbšytė perskaitė vieną senelio citatą: „Mumyse, vadinasi, kiekviename iš mūsų, kad ir kur kas būtume, kad ir ką kur veiktume, kad ir ką rytą, dieną, vakarą galvotume, naktį sapnuotume, mūsų jausmai, mūsų mintys, mūsų ryžtas ir veiksmai turi būti nukreipti į tai, kad neištirptume, paliktume amžiai kompaktiška tauta su savo nesudarkyta kalba, su savo neiškreiptomis tradicijomis ir kultūra, su savo vientisa, nesuniokota žeme, teritorija šiandien, dabar ir visada.“
Gausu didvyrių
Žurnalistas, knygos apie J. Urbšį sudarytojas Vilius Kavaliauskas sako, kad Panevėžys jam visą laiką buvo didvyrių miestas.
„Jūs, jūsų miestas ir jūsų apylinkės, rajonas yra neįtikėtinas didvyrių sambūris. Lietuvoje nėra tiek narsių žmonių, kiek jų yra Panevėžyje ir Panevėžio apylinkėse. Nenuostabu, kad panevėžiečiu galima laikyti ir Juozą Urbšį“, – sako ir septynių tomų knygos apie Vyčio kryžiaus kavalierius autorius.
V. Kavaliauskas sako esantis labai laimingas, pažinojęs žmogų iš „anos Lietuvos“, su juo susipažinęs 1988 metais, grįžęs iš JAV. Sudarant knygą apie J. fon Ribentropo ir V. Molotovo suokalbį, buvęs užsienio reikalų ministras buvo savotiškas šaltinis. Prieš tai Los Andžele buvo susitikęs generolą Stasį Raštikį. Šis papasakojo apie 1940 metų birželio naktinį posėdį, kai Lietuva kapituliavo.
Žurnalistas Vilius Kavaliauskas prisipažįsta, kad Panevėžys jam visą laiką buvo didvyrių miestas.
„Aš paklausiau, ar jis nesigaili dėl to, kas įvyko, kad taip nubalsavo. Jis pasakė, kad „net nežinojo, kaip blogai buvo“, – pasakoja V. Kavaliauskas.
Žurnalisto teigimu, iš Maskvos grįžęs J. Urbšys papasakojo, kad J. Stalinas pasakęs, jog dėl lietuvių susitarta su vokiečiais, tačiau šalies valdžia, remiantis S. Raštikio prisiminimais, nusprendė, kad J. Stalinas blefavo.
J. Urbšiui likimas lėmė tarsi atsakyti už visą istoriją. Jo manymu, to laikmečio politikai sumokėjo savo kainą ir labai žiaurią.
Abu labu tokiu
„Aš turiu labai daug jo įrašų. Jis paprašė jam gyvam esant nespausdinti, o po mirties nedrįstu to daryti. Man tai atrodo tarsi naudojimas vardu žmogaus, kurio jau nebėra ir kurį iš esmės gali apkaltinti kuo nori. Tai tarsi savotiškas egzaminas pačiam sau, todėl nusprendžiau jo nelaikyti. Į šią knygą neįdėjau nieko iš jo vaizdo ir garso įrašų“, – sako jis.
Pasak V. Kavaliausko, su J. Urbšiu buvo labai įdomu bendrauti.
„Prisimenu, kaip jo klausiau, ar gavo du ultimatumus iš A. Hitlerio ir J. Stalino. Kuo skyrėsi šie du žmonės, su kuriais bendravo? Jis atsakęs, kad niekuo, kad buvę labai panašūs. Tik gal vokiečiai buvo realistiškesni. Jie mums davė tris dienas apsispręsti dėl Klaipėdos. Dėl kariuomenės įvedimo mums Maskva davė 10 valandų. Galite įsivaizduoti, kokia buvo J. Urbšio savijauta, kai jis perdavė ultimatumą į Lietuvą ir turėjo eiti kartu su J. Stalinu į baletą? Kaune tuo metu vyko naktinis posėdis, o jis žiūrėjo baletą. Ką jis tuo metu galvojo? Galite įsivaizduoti, kokia yra sunki žmogaus profesija?“ – pasakoja jis.
Apie tai, kad su žmona kali tame pačiame kalėjime, J. Urbšys sužinojo tik po 9 metų, kai atsitiktinai susitiko vedami į tardymus. Vienuolika metų gyveno vienutėje ir keturiolika – kalėjime. Bet ir po kalėjimo niekas neleido grįžti į Lietuvą. Jis dirbo toje pačioje Vladimiro srityje didelio fabriko pirties kasininku.
Nacionalinėje bibliotekoje dirbantis V. Kavaliauskas pasakoja, kad ten saugomos 563 J. Urbšio dokumentų bylos ir apie 700 įvairių jo žmonos rankraščių, dokumentų. Suradęs vienoje iš bylų pirties kvitus, žurnalistas sako buvęs pritrenktas, kad J. Urbšys juos atsivežė į Lietuvą.
„Aš galvojau, kodėl jis vežėsi? Manau, kad iš patirties žinojo, kad iš Rusijos visko galima laukti, kad gal dar kartą bandys pasodinti už kokį nors išeikvojimą“, – svarsto vyras.
Fenomenas ir gudrybės
Knygos sudarytojo V. Kavaliausko manymu, neįtikėtinas fenomenas yra J. Urbšio kultūrinė veikla.
Kalėdamas Vladimiro kalėjime, jis rado prancūziškų knygų, pradėjo versti iš prancūzų kalbos, taip pat rusų klasikų kūrinius. Žurnalistas pasakoja, kad J. Urbšys elgėsi labai išmintingai. Retkarčiais rašydavo Antanui Sniečkui ir skųsdavosi dėl neteisingo kalinimo, o prie laiško, adresuoto komunistų partijos pirmajam sekretoriui, pridėdavo vertimus. Kalėjimo valdžia jo nedrįsdavo sunaikinti.
„Ten būdavo prirašyta: o gal jūs galėtumėte perduoti leidyklai vertimuką – kokius 400 puslapių?“ – juokauja jis.
V. Kavaliauskas teigė nežinantis, kaip būdavo vėliau, tačiau tie vertimai atsidurdavo leidykloje ir būdavo išspausdinami. Kadangi negalėjo būti minimas kalinčio žmogaus vardas, vertėja nurodyta Sofija Čiurlionienė. Versdami jie yra bendradarbiavę. Vertimais naudojamasi iki šiol.
Pasak žurnalisto, apie tai S. Čiurlionienė yra atskleidusi, ir naujuose leidimuose vertimai dabar nurodomi kaip abiejų arba tiesiog J. Urbšio.
„Tai neįtikėtina J. Urbšio palikta kultūrinė dovana. Kur mes bežiūrėtume tarpukario Lietuvos istoriją, visur rasime J. Urbšį. Archyve radau labai įdomų Kazio Škirpos laišką J. Urbšiui.
Jis 1938 metų pabaigoje J. Urbšiui skundėsi visą gyvenimą praleidęs kariaudamas su lenkais. Esą po 1938-ųjų ultimatumo jie buvo priversti užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, ambasadoriumi paskirtas K. Škirpa. Jis tvirtino, kad lenkai jį nusprendė apdovanoti aukščiausiu ordinu. Tačiau jis negalėjęs jo priimti, kad jo visas gyvenimas buvo kova su lenkais.“ J. Urbšys tada tėviškai aiškinęs: „Kazy, tu buvai tada kareivis, dabar diplomatas. Nori nenori, ordiną turi priimti.“ K. Škirpa ordiną priėmė, bet niekada gyvenime nebuvo jo užsidėjęs“, – pasakoja jis.
Knygos sudarytojo manymu, J. Urbšys yra pats vertingiausias prieškarinės Lietuvos žmogus, nes buvo vienintelis mus gyvas pasiekęs ministras.