Jono vardą kino metraštininkas J. Čergelis paveldėjo iš senelio. M. Garucko nuotr.

Vardas išgelbėjo nuo karo prievolės

Beveik kiekviename Panevėžio kultūros renginyje pro videokameros objektyvą žvelgiantis kino režisierius, operatorius Jonas Čergelis savo ypatingą vardą paveldėjo iš senelio ir tėvo. Tik pačiam šią gražią tradiciją teko nutraukti, bet jei menininkui būtų gimęs sūnus, jo Joninės šiandien tikrai skambėtų keturgubai garsiau.

Joninės – tikras gamtos žydėjimo apogėjus. Į Vasarvidžio šventę, rodos, suskubo net ir anksčiau nei visada sužydusios liepos, o pievose veši įvairiausių žolynų.

„Reikia nupjauti kieme žolę, ruošiuosi Joninėmis“, – savo namuose Dembavoje pasitinka savamokslis kino menininkas, Lietuvos, žinoma, ir Panevėžio, istorijos metraštininkas 62-ejų Jonas Čergelis.

Šeimininkas veda į itin originalią pavėsinę, kurios sienas dengia malkų eilės. Viduje jauku, vėsu, ramybės teikia senoviniai mediniai baldai. Režisierius suskuba paaiškinti, kad įspūdingi krėslai išlikę dar nuo tarpukario laikų, kai priklausė kitam Jonui Čergeliui – jo seneliui. Šis buvo paprastas miško sargas nuo Radviliškio rajono.

Miškininko anūkas gimė Panevėžio rajone, augo Dembavoje, sodyboje, kur taip ir liko iki šių dienų.

„Netoli mūsų yra Dembavos pušynėlis, į jį praeitame amžiuje pusė Panevėžio sueidavo švęsti Joninių. Sakoma, kad ypač jis populiarus buvo apie 1930-uosius, o vėliau atsirado Skaistakalnis. Tame pušynėlyje su draugais turėjome savo mėgstamą vietą – butelių kamštukais apkaltą „korkų“ medį, prie jo ir švęsdavome Jonines“, – apie savo vardo dienos tradicijas pasakoja J. Čergelis.

Paruošė vantų

Jonas juokiasi, kad į šią šventę Lietuvoje, kaip į laidotuves, nieko kviesti nereikia. Ir dar nebuvo nė vienų metų jo gyvenime, kad neatvažiuotų kas pasveikinti ypatingų vardynų proga.

Išskirtinių, lietuviškomis tradicijomis perpintų pramogų savo svečiams Jonas negalvoja ir per šiemetes Jonines. Jo nuomone, Rasos šventei būdingi burtai ir žolynų rinkimai, o jam tai vis dėlto vardadienio proga. Tad kino operatorius jau paruošė visą krūvą vantų ir žada sveikintojams užkurti gerą pirtį.

„Dešimt metų nebuvo nė vieno šeštadienio, kad nekurčiau pirties, kiekvieną savaitgalį tam paaukoju po dvi beržines vantas. Dabar pats geriausias laikas joms rišti, šviežių vantų turėsiu jau ir Joninėms. Kadangi šios sekmadienį, tai pirtį kursiu ne pagal savo namų tradicijas – dieną vėliau“, – smagiai pasakojo J. Čergelis.

Svečiams vyras taip pat planuoja vaišių stalą. Režisierius pasigiria, kad labai pamėgo lauko kulinariją, jo kieme puikuojasi ne viena kepsninė.

„Šiais laikais tiek daug galimybių gaminti lauke ir tai taip įdomu, stengiuosi sugalvoti vis ką nors savotiško, nustebinti svečius“, – priduria J. Čergelis karštą popietę siūlydamas itin aštrių šaltibarščių.

Jonų dinastija nutrūko

Šventas Jono vardas menininko giminėje eina iš kartos į kartą. Jį turėjo senelis, tėvas ir jis pats taip pavadintas. J. Čergelis spėja, kad gal net ir jo prosenelis buvo taip pakrikštytas.

„Jono vardą atsinešiau iš savo senelių. Tikriausiai tokia tradicija, nors ir antras vaikas buvau. Tik aš ir nutraukiau visa tai, Dievas davė dvi dukras, o Janinomis jų nesinorėjo pavadinti. Bet jei būčiau sulaukęs sūnaus, garantuotai būtų Jonas“, – šypsosi menininkas ir sako, kad dabar ne taip dažnai vaikai krikštijami šiuo senu vardu.

Bet kai praeis serialų mados, anot jo, žmonės prisimins tradicinį vardyną.

Pačiam J. Čergeliui tėvų duotas vardas gal ir nebuvo pats gražiausias, bet ir niekada nekliuvo. Ypač su juo patogu užsienyje, mat kiekvienoje valstybėje yra savotiškas Jono atitikmuo.

Buvo laikas, kai vardas netgi padėjo kino metraštininkui išvengti karo prievolės.

„Jau buvau atitarnavęs karinę tarnybą, kai į namus čia, šioje sodyboje, atėjo manęs kviesti tęsti prievolės dar mėnesiui – taip tada buvo įprasta. Paklausė tėvo, ar čia gyvena Jonas Čergelis, Jono sūnus, kuriam reikia grįžti į kariuomenę. O tas ir sako: „Kur aš toks senas eisiu?“ Pats buvau antrame namo aukšte, tai pagalvojęs, kad tėvas – per senas kareivis, pasiuntinys paliko mus visam laikui“, – dabar šypsosi gražiausią jaunystės laiką laisvėje išsaugojęs vyras.

Kino režisierius J. Čergelis Jonines švęsti mėgsta gana paprastai: pirtelėje su vantomis, vaišėmis – į etnografines tradicijas, sako, per daug nesigilinantis.

Ryšis net su Čerčiliu

Ne ką prastesnį pokštą kartą iškrėtė ir tėvo duota pavardė Čergelis.

„Dar sovietiniais laikais dalyvavau pasauliniame kino festivalyje. Tada daug kas buvo rašoma ranka, o rusiškos raidės č ir g – labai panašios, tai ant mano aprangos atsirado ženkliukas, kuriame vietoje Čergelio tapau net gi Čerčiliu“, – prisimena režisierius.

Apskritai, pasak J. Čergelio, jo pavardė gana reta ir daugiau jų galima rasti tik aplink Pumpėnus. Pašnekovas įsitikinęs, kad jo šaknys būtent ir yra nuo Pasvalio rajono. Tik čia žmonės turėjo viena raide kitokias pavardes.

„Galvoju, kad vietos klebonas kažkada susipainiojo rašydamas mano giminės pavardę. Pumpėnų kapinėse palaidota daug Čirgelių, o mes Čergeliai. Domėjausi šios pavardės kilme žodyne – tai gali būti kilusi nuo žodžio „žirgelis“, – sako menininkas.

Ar su šiuo grakščiu gyvuliu jo protėviai turėjo ką nors bendra, J. Čergelis pasakyti negali, tik žino, kad senelis turėjo karinio žirgo balną. Tikriausiai jodinėti teko ir režisieriaus tėvui, kuris buvo Lietuvos partizanas bei šaulys.

Kaip vėliau paaiškėjo, tai ir nulėmė, kad sūnus Jonas iki šių dienų taip ir liko savamokslis kinematografas. Nors jo biografijoje daugybė pasiekimų šioje srityje, baigęs vidurinę jis trejus metus iš eilės nesėkmingai bandė įstoti į Maskvos kinematografijos institutą.

„Penki, penki, keturi, du – pagal seną pažymių sistemą, kaip užkeikta, baigdavosi kiekvienas mano stojimas į institutą. Tuomet į režisūrą stojo ir Raimundas Banionis, jam kaip per sviestą, o man – paskutiniu momentu „stop“. Galiausiai viską mečiau. Tik vėliau supratau, kad čia KGB mane sodina dėl tėvo praeities, jis pats vengdavo kalbėti apie savo kovą už Lietuvos laisvę iki pat Sąjūdžio metų“, – pasakoja J. Čergelis.

Tačiau šio menininko tėvui reikia dėkoti už tai, kad jo sūnus turi sukaupęs didžiulius istorinės ir meninės reikšmės vaizdo bei fotomedžiagos klodus. Pastebėjęs atžalos polinkį į fotografiją, vyresnysis Jonas Čergelis tuomet septintokui sūnui nupirko pirmąjį fotoaparatą.

„Mano tėvas nebuvo menininkas, jis dirbo su technika. Tačiau fotografija, operatoriaus darbas – tai yra kažkas tarp meno ir technikos, taigi ką nors iš jo pasiėmiau“, – kalbėjo režisierius.

Jo broliai pasuko į radijo technikos ir statybų sferas.

Po latviškų Joninių

J. Čergelis už kadro gyvena nuo pat mokyklinių metų, kai teko darbuotis su jau gerais šios srities meistrais. J. Čergelis daug dirbo su kino klasiku Artūru Barisu.

„Viskas prasidėjo nuo „padurniavimo“, dabar irgi žmonės mėgsta dėti videofilmukus į „Youtube“ tinklą. Ir mes filmuodavome tai, kas aplink dedasi, paskui darbai rimtėjo“, – sako menininkas.

Visi jo sukurti filmai dabar sudėti į interneto portalą ir autorius stebi kiekvieno savo kūrinio lankomumą, įvertinimą. Kitokio kino režisierius turi per 400 tūkst. peržiūrų. Ko gero, labiausia panevėžietį garsina jo filmai apie Lietuvos Sąjūdžio metus, Baltijos kelią, Sausio 13-osios įvykius.

„Buvau vienintelis tų įvykių metraštininkas, turėjęs videokamerą. Broliai išeiviai iš Australijos atėjo į Sąjūdžio būstinę ir padovanojo naują filmavimo aparatą. Taryba iškvietė mane, paėmiau kamerą ir ėjau dirbti – tais laikais toks daiktas kainavo kaip naujas automobilis ir buvo itin modernus“, – prisimena ir šiuo metu daug įvairiausių projektų vykdantis operatorius.

Jis dabar filmuoja apie Lietuvos Sąjūdį, neseniai baigė kurti filmą, pasakojantį Panevėžio Laisvės aikštės istoriją.

Kartą Latvijoje, netrukus po Joninių, panevėžiečiui teko filmuoti istorinį dokumentinį filmą apie kunigaikščius. Prie vieno piliakalnio netoli Daugpilio net praėjus savaitei po šioje šalyje vadinamos Lygo šventės lietuvis rado vis dar rusenantį laužą ir ne vieną gulintį vardynas atšventusį Janį.

„Latvijoje Joninės jau nuo sovietmečio buvo poilsio diena ir žmonės čia švenčia visą savaitę“, – teigė lietuviškų Joninių nekantriai laukiantis panevėžietis.