Panevėžyje nutiesus pasivaikščiojimų taką nuo Vilniaus gatvės link Skaistakalnio parko, ne vienam į akis krito ne vieną dešimtmetį jo prieigose stūksančio paminklo „Laisvės daina“ paskirtis. Iškeltą vėliavą laikančią moterį vaizduojančios skulptūros postamento granite iškaltas užrašas byloja, kad skulptoriaus Antano Dimžlio bei architekto Tautvydo Miknevičiaus kūrinys 1974 metų liepą pastatytas miesto išvadavimo 30-mečio proga.
„Tikrai nežinojau apie tokį užrašą. Man jis net ne dviprasmis, o turintis vienintelę prasmę – žymi šalies okupaciją, pastatytas jos sukakčiai. Nepaisant to, kad užrašas gal ir nelabai matomas, manyčiau, turėtų jo nelikti ar bent jau būtų pastatytas koks stendas ar lentelė, paaiškinanti tokio „išvadavimo“ reikšmę“, – įsitikinęs Panevėžio kraštotyros muziejui vadovaujantis humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Astramskas.
Muziejaus direktorius atkreipė dėmesį, kad pati „Laisvės dainos“ skulptūra nekelia asociacijų su sovietine sistema, joje neužkoduota šios sistemos simbolių, tad ji neutrali, ideologiškai nepaveiki. „Neskaitytum to įrašo, manytum, meno kūrinys – ir tiek. Dargi gana įspūdingas“, – kalbėjo mokslų daktaras.
A. Astramskas svarstė, kad dėl tokio neutralumo ši „Laisvės daina“ atlaikė sistemų kaitą Lietuvai išsivadavus iš okupantų, kai buvo keičiami svetimi, okupantų primesti gatvių pavadinimai, nuimamos memorialinės lentos, žymėjusios svarbias sovietines datas: Panevėžy neliko Lenino, kiek anksčiau – Stalino paminklų.
Štai toks užrašas tebėra iškaltas ant „Laisvės dainos“ paminklo postamento.
Pritemptas reikalas
Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis yra rinkęs medžiagą apie „Laisvės dainą“. Anot jo, paminklo autorius A. Dimžlys kilęs iš Pasvalio krašto, mokęsis Panevėžio berniukų gimnazijoje. Tad skulptūrą pastatyti mieste sumaniusi tuometė valdžia su šiuo pasiūlymu kreipėsi į skulptorių kaip į kraštietį. L. Kaziukonio turimomis žiniomis, paminklas turėjęs būti pastatytas pačiame Skaistakalnio parke, vėliau sumanymas keitėsi.
„Neabejoju, kad tas „išvadavimo metines“ paminklo kūrėjai pritempė, kitaip nebūtų atsiradusi ir pati skulptūra“, – įsitikinęs L. Kaziukonis.
Pasak archyvo vedėjo, apie išvadavimą bylojantis įrašas konstatuoja, kokioje sistemoje 1974-aisiais Lietuva gyveno.
„Iš tiesų Panevėžys gana skubėjo atsisakyti sovietinio palikimo. Panevėžiečiai, antri po kauniečių, išbogino Lenino paminklą, ėmėsi nuiminėti įvairias to laikotarpio memorialines lentas“, – mena L. Kaziukonis.
Anot jo, būtent Panevėžyje nukėlus Lenino statulą, sukruto sovietinė valdžia ir prie kituose miestuose stovėjusių leninų sustatė kariškius, neleidusius paminklų griauti. Nukelti jie buvo jau po Maskvos pučo.
L. Kaziukonis atkreipė dėmesį, kad vyresnieji panevėžiečiai gal dar atsimena namą, stovintį šalia Ukmergės ir J. Basanavičiaus gatvių sankirtos, pro kurį einama į turgų. Šio pastato fasadą sovietmečiu puošė kūjo ir pjautuvo lipdinys. Šio daugiabučio gyventojas, buvęs tremtinys, iš „išvaduotojų“ patyręs daug nuoskaudų, vienas pirmųjų suskubo tą sovietmečio simbolį nudaužyti.
Sutvarkius paminklo prieigas, atsivėrė galbūt ne vienam jau nebesuprantama jo istorinė reikšmė.
Pasigenda garbės kodekso
Už paveldosaugą atsakingas Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistas Benjaminas Pučkis mano, kad tautos istoriją liudija ne tik pats „Laisvės dainos“ paminklas, bet ir jo užrašas.
„Šis paminklas byloja apie išvadavimą nuo nacių. Dar nežinia, kas iš Lietuvos būtų, jei jie mūsų šalyje būtų pasilikę“, – nuomonę išsakė paveldo specialistas.
Jis priminė nacistinio reicho doktriną, skelbusią apie žmones ir pusžmogius. Lietuviai, pasak B. Pučkio, kaip ne germanų rasės žmonės, buvo priskirti pusžmogiams, kurių likimas – arba būti gyviems sudegintiems, arba vergauti germanams.
„Tad istoriją privalu žinoti tokią, kokia ji yra, ir tokią ją papasakoti vaikams bei anūkams“, – pabrėžė B. Pučkis.
Anot jo, užtrynę „Laisvės dainos“ paminklo užrašą, užtrintume ir 50-ies metų Lietuvos istoriją. „Galbūt to norėtų ultrapatriotai. Jie jau yra kreipęsi į Savivaldybę siūlydami minimą užrašą užtrinti, ir netgi pačią „Laisvės dainą“ uždažyti Trispalvės spalvomis“, – teigė B. Pučkis.
Specialistas tokius siūlymus pateikęs Savivaldybės žymių žmonių, istorinių datų bei įvykių įamžinimo komisijai. Šioji nutarė, kad nei užrašo trinti, nei išdažyti paminklo trimis spalvomis nereikia.
„Tokiems ultrapatriotams patarčiau nueiti į Panevėžio centre esančias rusų kapines ir atkreipti dėmesį, kad vienoje jų vietoje yra sulaidoti Pirmojo pasaulinio karo rusų karių kūnai, kuriuos palaidojo ne kas kitas, o Vokietijos kariai. Tuomet dar vadovautasi garbės kodeksu, ko dabar pasigendu“, – teigė B. Pučkis.
Anot jo, yra planuose prie paminklo pastatyti stendą, paaiškinantį skulptūros sukūrimo aplinkybes.
Beje, pašonėje jau pastatytas nemažas informacinis stendas, tačiau jis susijęs tik su parku. Pasak T. Stanikūno, jei matys esant būtinybę, prie šio bus galima pritvirtinti ir paaiškinimą dėl paminklo.
Kelia aistras
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė pabrėžė, kad meno kūriniai, turintys ideologinį užtaisą, visais laikais sulaukdavo daug diskusijų. Pasak jos, diskusijos paaštrėjo sprendžiant Vilniuje esančio Juozo Mikėno 1959 metais Petrui Cvirkai sukurto paminklo likimą.
„Svarstant, ką daryti su paminklu, visada labai svarbu įvertinti istorinį teisingumą, žinant istorinį kontekstą“, – sako direktorė.
Anot jos, kontekstą geriausiai galėtų nusakyti šalia tokių paminklų statomi stendai, galbūt lentelės su paaiškinimais. G. Jakubonienės teigimu, lentelės prie tokių paminklų reikalingos visų pirma jauniems žmonėms, kurių ne visi žino, suvokia, kaip Lietuva gyveno prieš pusšimtį ir daugiau metų.
„Neabejoju, kad nesant tokių paaiškinimų, paminkle iškaltas užrašas, kad jis skirtas miesto išvadavimo 30-mečiui, vieniems tikrai gali badyti akis, o kitiems jis bus apskritai nesuprantamas“, – įsitikinusi Memorialinio departamento vadovė.