„Pusryčiai Kijeve, pietūs – Vilniuje, vakarienė – Panevėžyje“, – juokiasi Panevėžio fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius, ką tik parskridęs iš Ukrainos. Ten pristatyta fotografijų paroda „Panevėžio krašto partizanai: 1945–1953 metai“, kuri, rodos, nepaliko abejingo nė vieno ukrainiečio.
Nacionaliniame kariuomenės istorijos muziejuje Kijeve pristatomoje parodoje eksponuojama trisdešimt geriausių paties menininko atrinktų fotografijų, atkurtų iš asmeninių partizanų archyvų. Iš viso į autoriaus rankas pateko 200 negatyvų. Iš jų atnaujinimui atrinkti 83, o iš pastarųjų 50 – skirti parodoms.
Prieš trisdešimt metų į Kranto gatvėje esančią fotomenininko laboratoriją pasibeldė nepažįstamas tvirto stoto vyras, prisistatęs Romo Kauniečio vardu. Jis paaiškino, jog yra Lietuvos partizaninio karo istorijos tyrinėtojas, turi autentiškus partizanų fotoarchyvus ir nori juos perduoti Stanislovui.
Menininkas prisimena tąsyk gerokai sutrikęs ir ėmęs klausinėti nelaukto svečio, kodėl jis nusprendęs viską perduoti jam, o ne kuriam nors kitam fotografui. Sulaukęs atsakymo, jog kitų, kurie galėtų užsiimti negatyvų atkūrimu, arti nematyti, S. Bagdonavičius pasijutęs it gavęs ženklą iš dangaus.
Fotomenininkas atviras: apie dar 1988-aisiais gautus archyvus jis kurį laiką buvo priverstas tylėti it burną vandens prisisėmęs, nes sovietmečiu už jų laikymą grėsė kankinimai, tremtis ar net mirtis.
Tik po poros metų nusprendęs pirmą kartą iškelti darbus į dienos šviesą jis galėjo kiek lengviau atsikvėpti, nors rizikingas panevėžiečio žingsnis tą kartą sukėlė sąmyšį tarp jo kolegų.
„Aš iš principo nieko nebijau“, – šyptelėjo prisiminęs, jog mėgo eiti prieš santvarką ir nusistovėjusias visiems vienodai taikomas taisykles.
Slėpė ir bidonuose, ir turėkluose
Lietuvos partizaninio karo istorijos tyrinėtojas Romas Kaunietis nustatė daugumos fotografijose įamžintų partizanų tapatybę ir jų kovos draugus – fotografus.
Vienas iš fotografų – partizanas Antanas Žygas, slapyvardžiu Aptiekorius (vaistininkas), turėjo vokišką plačiajuostį fotoaparatą ir fotografavo Žaliojoje girioje netoli Panevėžio veikusių partizanų kasdienybę. Vėliau jis buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas. Negatyvus partizanai laikė smaluotame bidone bunkeryje, įkasę giliai į žemę. Tačiau bunkeris buvo susprogdintas, ir žemė ilgai slėpė kovotojų už laisvę paslaptį. Po daugelio metų likęs gyvas kitas partizanas atkasė slėptuvę ir taip unikalūs negatyvai išvydo dienos šviesą.
Kitas fotografas – Kupiškio rajono miškuose kovojusių partizanų ryšininkas Kazys Juknevičius. Jis statė miško broliams bunkerius, darė slėptuves, buvo vienas iš pagrindinių būrio tiekėjų ir kartu fotografavo fotoaparatu „Moskva-5“. Ryšininkas buvo išduotas ir ilgai kalėjo Rusijos lageriuose. Negatyvai buvo paslėpti durpių fabrike, viename antro aukšto laiptinės turėklų. 1964 metais fabrikas sudegė iki pamatų, o nesudegusią medienos dalį leista gyventojams naudoti kurui. Pjuvenų krūvoje ir buvo rasti per stebuklą išlikę negatyvai, suvynioti į laikraštinį popierių.
Norėjo išsaugoti
Kad iš pažeistų negatyvų perkeltų vaizdą ant fotopopieriaus, fotomenininkui prireikė juvelyrinio kruopštumo.
„Negatyvai gedo, mano rankose jie byrėjo. Dariau nuotraukas atvirukų dydžio, kad bent kas išliktų. Vėliau, suvokęs, kas pateko į mano rankas, padariau didelio formato parodą, visiškai slaptai, ir tik vėliau pasisakiau apie savo darbus“, – sakė S. Bagdonavičius.
Laimė, ne visi negatyvai buvo smarkiai pažeisti. Vieni jų, laikyti sausai, į panevėžiečio rankas pateko tarsi vakar fotografuoti.
„Vokiška kokybė, trofėjinė juosta, o vėliau prasidėjo rusiškos, kokybė menko“, – paaiškino fotomenininkas.
Šiuos teko skalpeliu lipdyti po gabalėlį. Visgi liko neužpildytų kampelių, plyšių, kuriuos dabar ir pats Stanislovas laiko meninę vertę turinčiu artefaktu.
Vienu iš didžiausių savo darbo įvertinimu panevėžietis įvardija parodose apsilankančius žmones, kurie neretai eksponatuose atpažįsta ne tik savo artimuosius, bet ir save.
S. Bagdonavičiaus atmintyje giliai įstrigusi viena istorija. Vienoje nuotraukų įamžinta Apolonija – moteris, anuomet turėjusi susituokti miško prieglobstyje su savo mylimuoju. Tačiau į tuoktuvių ceremoniją kunigas neatvykęs. Moteris taip ir neįgyvendinusi savo planų, o apie jos antrąją pusę nerandama jokių žinių: kaip baigėsi jo gyvenimas, kur ilsisi palaikai.
Su panašiomis istorijomis atkuriant negatyvus S. Bagdonavičius susidūrė ne kartą. Besigilindamas į painius to meto istorijos vingius, S. Bagdonavičius atskleidė ir daug iki tol nežinomų detalių, datų, vietovių, vardų bei pavardžių. Už viešumą, kaip sakė pats parodos autorius, jis sulaukęs nemažai pykčio savo adresu, tačiau tai nesustabdę nešti žinią apie partizanus.
Ukrainos radijos stoties UR3 tiesioginėje laidoje. Iš kairės: Ukrainos fotomenininkų sąjungos narys Andrejus Čekanovskis, S. Bagdonavičius, laidos vedėjai Liudmila Lechevič ir Andrejus Liubičius. Ukrainos nacionalinio kariuomenės istorijos muziejaus nuotr.
Ištesėjo pažadą
Dar 2017-aisiais metais Ukmergėje vykusiame tarptautiniame fotografijos plenere grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio 180-osioms gimimo metinėms paminėti Stanislovas Bagdonavičius užmezgė glaudų kontaktą su iš užsienio atvykusiais menininkais. Tą kartą jėgas subūrė fotomenininkai iš Lietuvos, Ukrainos ir Lenkijos. Panevėžiečio darbai ypač sužavėjo ukrainiečius – šie panoro juos parodyti ir kitiems savo šalies meno mylėtojams. Davęs žodį atvykti, S. Bagdonavičius jo nesulaužė.
Apie tai prasitaręs ir Panevėžio miesto dailės galerijos direktoriui Egidijui Žukauskui. Netrukus buvo užmegzti ryšiai su Ukrainos fotomenininkų sąjunga ir Ukrainos nacionaliniu kariuomenės istorijos muziejumi. Šios organizacijos ir padėjo Dailės galerijai surengti parodą, kuri rugpjūčio 28 dieną buvo pristatyta Kijeve.
„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog Panevėžys turi Stanislovą Bagdonavičių. Jo žingsnį pavadinti idėja būtų per silpnas žodis, nes tai – jo sielos idėja“, – sakė E. Žukauskas.
Direktorius pabrėžė manantis, jog apie partizanų kovas už Lietuvą kol kas patys žinome per mažai, ypač – jaunimas. Tad Dailės galerijos ir fotomenininko inicijuota paroda Ukrainoje, jo nuomone, tapo puikia galimybe ne tik papasakoti apie Lietuvos partizaninį karą ukrainiečiams, bet ir patiems prisiminti ir iš naujo suvokti vieną svarbiausių savo istorijos laikotarpių.
„Nuotraukose matomų jaunuolių, nors jie labai jauni, negalime vadinti vaikais. Jie amžiumi vaikai, o dvasia – didvyriai“, – sakė E. Žukauskas.
Kitos tokios nėra
Iš autentiškų archyvų parengta paroda – unikalus atvejis. Karo skonį ir dabar jaučiantys ukrainiečiai liko sužavėti nepagražintais lietuvio pristatytais darbais, o S. Bagdonavičius – Kijevu. Viešnagės metu jis sakė užfiksavęs apie 1000 kadrų atsiminimui.
Maidano teritorijoje fotografas įamžino ne tik iš naujo surinktą marmuro grindinį, bet ir elektros stulpus suvarpiusių kulkų žymes.
Jis įsitikinęs: įvykiai Maidane, karas su Rusija ir Lietuvos partizaninės kovos turi bendrą idėjinį vardiklį – tautos valią ir pasiaukojimą. Tad nenuostabu, jog paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Dabar ją planuojama eksponuoti ir kituose Ukrainos miestuose.
„Tai yra dar vienas ukrainiečių palaikymas jų kovoje su agresoriumi ir žengiant į Europą“, – mano S. Bagdonavičius, paroda sudominęs tiek jauną, tiek brandų žiūrovą.
Dabar fotomenininkas pats kuria planus į Aukštaitijos sostinę atvežti autentiškų kadrų, užfiksuotų Maidano fotografų, parodą. Jo troškimas – parodyti Ukrainą ne per cenzūros ir draudimų prizmę, o visiškai apnuogintą: vis dar gedinčią savo kovotojų bei vienu metu drebančią iš baimės ir narsiai žiūrinčią priešui į akis.
Parodą „Panevėžio krašto partizanai: 1945–1953 metai“ remia Panevėžio miesto savivaldybė.