Panevėžio priemiesčio išpuoselėtos Šilagalio gyvenvietės žmonės orų prognozes atidžiai seka ne tik laukdami vasariškų orų. Gyventojams labiau nei temperatūra rūpi vėjo kryptis. Blogiausia, kai vėjas silpnas. Tuomet nuo fermų kaimo pakrašty atsklindantis dvokas iš kiemų parvaro į namus.
Šilagalietis Mantas nesipriešintų fermų kaimynystei, jei, anot jo, su gyvulių augintojais būtų įmanoma susitarti dėl kvapų.
„Pakentėti porą dienų nebūtų sunku, bet kaskart papūtus į namų pusę vėjui neįmanoma kieme būti. Bendruomenės susirinkime žemės ūkio vadovas aiškino, kad smirda, kai veža iš rezervuaro srutas. O veža visą vasarą. Ar jūs norėtumėte kieme sėdėti, valgyti, kai mėšlu smirda?“ – „Sekundei“ pasakojo Mantas.
Pasak jo, bėda, kad šiame krašte vyrauja vakarų vėjas, kaip tik pučiantis nuo fermų į gyvenvietę.
Nekvapni vasara
Bėdos dėl dvoko, anot Manto, šilagaliečiams prasidėjo, kai žemės ūkio bendrovė „Šilagalys“ prie fermų įrengė mėšlo rezervuarus.
„Dar turėjome ūkininką, laikiusį kiaules. Dvokas irgi būdavęs baisus. Žmonėms sukilus, ūkininko ferma buvo uždaryta, o žemės ūkio bendrovė liko. Kol ji nuolat veždavo mėšlą, kvapo ne itin jausdavome, bet pastačius rezervuarus nuo juose rūgstančio mėšlo dvokas įspūdingas, ypač tuomet, kai vėjo nėra ir kvapas neišsklaidomas“, – pasakojo Mantas.
Dėl išpuoselėtoje gyvenvietėje šiltuoju sezonu tvyrančio dvoko šilagalietis ne kartą jau yra kreipęsis į visas įmanomas institucijas – aplinkosaugininkus, Visuomenės sveikatos centrą, Panevėžio rajono savivaldybę.
Vyro atkaklumas davė rezultatų. Pernai vėlyvą pavasarį į Šilagalį atvažiavusi komisija irgi užsispaudė nosis, o pripažinusi, kad smirda, kreipėsi į aplinkosaugininkus. Visgi suplanuoto kvapų matavimo nebeprireikė, mat viena atkakli Visuomenės sveikatos centro darbuotoja neišsigando patikrinti mėšlo rezervuaro ir aptiko jį neuždengtą. Vėliau, jei kartais gyvenamuosius namus pasiekdavo fermų aromatas, pasak Manto, jis būdavęs gana silpnas ir skųstis nebešovė galvon.
„O šiais metais, kai tik vėjas iš vakarų, vėl smirda. Visą praėjusį savaitgalį nebuvo įmanoma ištverti kieme“, – pasakojo šilagališkis.
Neapsikentęs vyras vėl išsiuntė raštus institucijoms.
Su darbdave nesipyksta
Vyro žodžiais, fermos kvapas ne jam vienam nosį riečia. Visgi nors ragino ir kaimynus prisidėti prie raštų, bet liko vienas lauke karys. Šilagaliečio nuomone, kaimo niekas nenori pyktis su bendrove – kelių dešimčių vietos gyventojų darbdave.
„Smirda ne man vienam, tik žmonės nenori viešumo – daugelis dirba žemės ūkio bendrovėje, kiti nedrįsta gadinti santykių su pažįstamu jos vadovu“, – mano Mantas.
Juolab kad įrodyti smirdant irgi nėra paprasta – valandą smirda, kitą – nebe.
„Pasisekė, kad pernai komisija pataikė atvažiuoti būtent tada, kai dvokė“, – pasakojo šilagališkis.
Mantas teigia nesąs nusiteikęs prieš žemės ūkio bendrovę ir jos fermas. Anot jo, tegul ji tik dirba ir vietos gyventojus aprūpina darbu, kad tik susitvarkytų kvapus. Juolab kad XXI a. yra pakankamai preparatų, naikinančių pramoninį dvoką. Tiesa, investicijos į malonesnį nei fermos aromatą būtų nemenkos.
Dvokia ne visiems
Kad šilagaliečiams kvapas neleidžia pamiršti gyvenvietės pašonėje esančių fermų, sutinka ir gyventojų bendruomenės centro „Šilagalys“ pirmininkė Nida Šikšniuvienė.
Visgi, pirmininkės nuomone, pastaruoju metu problema nebėra tokia smirdanti, kad bendruomenė imtųsi dėl to žygių.
„Prieš dešimtmetį smirdėdavo kiekvieną dieną. Dabar dvelksmas tik kartais juntamas, bet retai. Negalėčiau sakyti, kad dėl to neįmanoma gyventi. Ten, kur aš gyvenu, labai retai užuodžiame mėšlą, gal kai bendrovė valo rezervuarus“, – teigė mažiau nei už kilometro nuo fermų gyvenanti N. Šikšniuvienė.
Pirmininkė neatmeta, kad Manto kieme dvokas gali būti stipresnis nei gyvenvietės vidury.
„Kas apskritai galėjo leisti tokią veiklą greta gyvenamųjų namų?“ – stebisi N. Šikšniuvienė.
Yra ferma, bus ir kvapas
Žemės ūkio bendrovė „Šilagalys“ įregistruota 1992-aisiais. Bendrovė naudojasi buvusio kolūkio fermomis, statytomis prieš daugiau nei penkias dešimtis metų. Dabar jose auginama apie 350 galvijų.
Bendrovės pirmininko Gražvydo Stankūno skundai dėl nosį riečiančio dvoko nestebina. Jis sako jau įpratęs aiškintis į Manto raštus reaguojančioms institucijoms.
Visgi, anot pirmininko, mėšlo kvapas nėra tokia jau bjaurastis, dėl kurios vertėtų kelti triukšmą.
„Investavome, pagal europinius reikalavimus srutų rezervuarus įrengėme, išlaikome sanitarinę zoną – padarėme viską, ką privalėjome“, – teisinasi G. Stankūnas.
Pasak pirmininko, fermų kvapas trukdo tik vieninteliam Mantui. Iš niekur daugiau skundų dėl nemalonumų nosiai bendrovė nėra sulaukusi.
Pretenzijų iš vietos žmonių negaunanti bendrovė yra ir viena pagrindinių darbdavių šilagaliečiams. Joje dirba beveik 50 žmonių, dauguma jų – vietiniai.
„Visi patenkinti, kad turi darbo“, – tvirtina G. Stankūnas.
Ką padaryti, kad Šilagalys nebekvepėtų fermos aromatais, pirmininkas pripažįsta nežinantis. Jis sako, jog visos nemalonius kvapus naikinančios priemonės tėra kosmetinės ir trumpalaikės.
„Naudojame preparatą srutų kvapui sumažinti, bet visiškai jo užmušti neįmanoma. Kaip lauko tualetuose“, – aiškina bendrovės vadovas.
G. Stankūnas siūlo pačiam dvoku nepatenkintam gyventojui galvoti, kaip su Šilagalio specifika susigyventi.
„Tegul jis savy problemų ieško, ne pas mus. Jis didelis pedantas. Mane atakuoja žinutėmis, kad to kvapo pakęsti negali, vaikai vemia. Jei yra ferma, nuo jos kvapas vis tiek jausis. Pats žinojo, kur namą pirko, o dabar užsimojęs skundais fermą panaikinti“, – piktinosi G. Stankūnas.
Patarė sodinti medžių
Dėl nemalonaus kvapo „Šilagalio“ žemės ūkio bendrovę higienistai tikrina jau penketą metų. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Panevėžio departamento Saugos kontrolės skyriaus specialistės Rasos Grimaliauskienės teigimu, 2012-aisiais, gavus skundą, į Šilagalį vasarą nuvykusi komisija nieko blogo neužuodė.
Keletą metų šilagališkio skundus dėl smardinamo kaimo tiriančios institucijos pažeidimų nenustato, bet pripažįsta, kad šiltuoju sezonu bendrovei tuštinant skysto mėšlo rezervuarus išvengti toli sklindančio dvoko neįmanoma. T. Šiaudinio nuotr.
Po trejeto metų vėl komisija važiavo uostyti Šilagalio. Tikrintojai Manto kieme vėl nepajuto jokio fermai būdingo kvapo, tačiau tąkart bendrovei buvo paskirta bauda paaiškėjus, kad ji nėra įregistravusi sanitarinės apsaugos zonos.
Pastarosios dydis priklauso nuo laikomų galvijų skaičiaus. „Šilagalio“ bendrovės fermoms nustatyta apsaugos zona siekia 300 metrų aplink jas.
R. Grimaliauskienė pripažįsta: tai, jog į kaimą nuvykusi komisija neužuosdavo smarvės, dar nereiškia, kad jos nebūna. Tačiau, specialistės teigimu, kaimynystėje esant fermoms kitaip ir neįmanoma.
„Kone kasmet Mantui aiškiname, kad kai rezervuarai prisipildo srutų, bendrovė turi juos ištuštinti, o kai turinį dengianti mėšlo pluta suskyla, pasklinda kvapas. Jei vėjas pučia į kaimą, gyventojai jį ir užuodžia“, – aiškino specialistė.
Pernai higienistų, aplinkosaugininkų ir rajono Savivaldybės specialistų komisija, gavusi Manto skundą, vėl lėkė į Šilagalį. Pasak R. Grimaliauskienės, iš tiesų ne tik prie fermų, bet ir gyvenamųjų namų kiemuose buvo juntamas mėšlo kvapas. Bet reidas baigėsi aplinkosaugininkų rekomendacija galvijų augintojams fermų sklypo ribas apželdinti spygliuočiais ir lapuočiais.
Neišvengiama kasdienybė
Dėl nuolatinių to paties gyventojo skundų „Šilagalio“ žemės ūkio bendrovė jau ne vienerius metus yra ir aplinkosaugininkų dėmesio centre. Tačiau ir pastarieji žemdirbiams pretenzijų neturi.
„Tikriname kiekvienais metais, bet pažeidimų nerandame“, – tvirtino Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio agentūros specialistas Rimantas Rudzevičius.
Pasak aplinkosaugininko, pagal mėšlo ir srutų tvarkymo reikalavimų aprašą, skysto mėšlo rezervuarus gyvulių augintojai, pasitvirtinę tręšimo planus, gali tuštinti kada susigalvoję nuo balandžio 1-osios iki lapkričio 15-osios. Specialistas sutinka, kad atliekant tokią procedūrą išvengti blogo kvapo neįmanoma, esą nusprendusiesiems įsikurti netoli fermų belieka su tuo susitaikyti.
„Fermos Šilagaly stovi nuo 1960-ųjų ar net dar seniau. Kadangi priemiestis, ten žmonės noriai kūrėsi ir kaimas plėtėsi. Betgi keisti žmonės – matė, kur statosi, kad šalia fermos, o dabar baisiausiai nepatenkinti ir po kelis skundus per metus atvaro. Nieko padėti negalime“, – stebisi R. Rudzevičius.