-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuviškas varškės sūris – ne šiaip sau ant stalo dedamas produktas. Prieš keletą metų Europos Komisijos įtrauktas į saugomų produktų sąrašą, sūris užima garbingą vietą kulinarinio paveldo produktų sąraše ir nė kiek nenusileidžia nei juodos duonos, nei lašinių ar kitų lietuviškų produktų traukai.
Dar kartą pagarbinti šį nuo senovės žinomą lietuvišką produktą į Bernatonius rinkosi sūrio gamintojai ir mėgėjai, taip pat gausus muzikantų bei dainininkų būrys.
Kokia Sūrio šventė be muzikos, be šurmuliuojančios mugės ir, žinoma, be sūrio parado bei aukciono!
Jeigu kas mano, kad sūris – tik įprastas baltas kmynais ar žolelėmis pagardintas patiekalas, klysta. Tokią sūrių įvairovę, kokią galima buvo pamatyti jau šešioliktą kartą Bernatoniuose rengiamoje tradicinėje kulinarinio paveldo šventėje, vargui ar kur kitur išvystum.
Dėl tokio sūrininkų išradingumo ir jų šventė nesibaigia – kasmet vis dar turima kuo pasidžiaugti, ką kitiems parodyti. Šventės sumanytoja ir organizatorė energingoji Bernatonių bendruomenės pirmininkė, kultūros centro vadovė Reda Manikienė sako, kad pradėjus organizuoti pirmąsias sūrio šventes net nemanyta, kad jos taps tradicinės ir tokios populiarios.
Rankų nuleisti ir tokių švenčių atsisakyti neketinanti moteris sako, kad šiemet sūrio šventė ypatinga tuo, kad kartu vyko ir festivalis „Vario audra“. Pučiamųjų orkestrų muzikantai žygiavo po Bernatonius ir tiems, kurie į šventę ateiti negalėjo, po langais pagrojo smagių melodijų.
Tradiciniame parade žygiavo tautiniais kostiumais pasipuošusios sūrininkės – taip buvo pažymėti Tautinio kostiumo metai, atkreiptas dėmesys į išskirtinai lietuvišką produktą.
O sūriai kantriai laukė savo valandos. Maži ir dideli, slėgti, kepti, rūkyti, rudeniniais žiedais, uogomis puošti geltoni, žali, juodi, raudoni, margi lietuviški varškės sūriai traukė žvilgsnius, žadino apetitą ir kvietė aktyviai varžytis sūrių aukcione.
Šeimininkei sūrį pristačius, apie jį papasakojus kiekvienas galėjo patikusį įsigyti – aukcione varžovų buvo nemažai, kai kurių sūrių kaina kilo kaip ant mielių.
Kas aukcione dalyvauti nenorėjo, galėjo įvairiausių sūrių įsigyti čia pat esančioje mugėje. Juk negali grįžti iš Bernatonių be ypatingo, šventinio sūrio.
Ožkų pieno sūriai buvo kaipmat išgraibstyti. Pirkėjai jau žino, kad nuomonė, jog ožkos sūriai gali skleisti specifinį kvapą, pasenusi. Anksčiau, kaip sako sūrių gamintojai, taip buvo, bet dabar naujų veislių ožkyčių pienas visai kitoks ir sūris labai skanus.
Šventėje buvo galima ir ožkos sviesto įsigyti – jo siūlė Panevėžio rajono gyventoja Salomėja Skaržauskienė. Anksčiau tris ožkeles augindavusi, tad, sako, ir sūrių iš jų pieno nemažai suslėgdavusi. Dabar, kai viena augintinė liko, tik sviesto, kuriam gana daug pieno sunaudojama, į mugę atsivežė.
Neįprastai baltos spalvos, bet skanaus ir labai vertingo produkto pirkėjai dažnai ieško vaikams, ligoniams – jame daug vertingų medžiagų, vitaminų.
Dvylika karvių laikanti S. Skaržauskienė daro pačius įvairiausius jų pieno sūrius – juos džiovina, kepa, išrūko, slegia saldžius su įvairiais džiovintais vaisiais. Ir visus savo sūrius vadina vienu vardu – Stipruolių sūriais. Ir ne tik todėl, kad juos valgydamas stiprybės gali įgyti.
„Gyvename Stipruolių kaime, todėl ir sūriai taip vadinami“, – šypsosi moteris.
Šių metų ruduo, sako, ir pieno gamintojams nelengvas – karvutės braidžioja po pažliugusias ganyklas. Automobiliu iki jų jau neprivažiuosi, tenka dviračiu ar pėstute ganyklą pasiekti. Ir pamelžtą pieną taip pat išgabenti.
Moteris pasakoja ir pati labai vertinanti skanų ir vertingą pieno produktą – sūrį. Lietuviškas varškės sūris išsiskiria specifinėmis ypatybėmis ir kokybe, jis gali būti gaminamas ir pramoninėse sūrinėse, ir rankiniu būdu dažnuose namuose.
O pažvelgus į tolimą praeitį galima sužinoti, kad varškės sūris Lietuvos dvaruose buvo slegiamas dar viduramžiais. Ir nuo tada iki šio laiko beveik nepakito nei gamybos reikmenys, nei gamybos principai. Karvės pienas surauginamas, paskui kaitinamas, kol būna sutraukiamas. Iš jo suspaustas sūris būna rūgštaus skonio. Kad ilgiau laikytųsi, dar pabarstomas druska arba džiovinamas, gali būti įdedama prieskonių, kmynų, grietinės.
Kaip anksčiau, taip ir dabar masė pilama į trikampius sūrmaišius, jų platesnis galas užrišamas mazgu, tad sūris įgauna specifinę trikampės prizmės suapvalintais kampais formą. Tokia įprasta sūrio forma išsaugota iki šių dienų.
Bet sūrio skoniai gali būti labai skirtingi, kaip sako sūrininkai, nuo daug ko jie priklauso – ir nuo pieno riebumo, ir nuo jo pakaitinimo, o svarbiausia, nuo šeimininkės įgūdžių, žinių, sugebėjimų.
Šventės dalyviai galėjo paragauti įvairiausių skonių sūrių. Bernatonių žemės ūkio bendrovė, iš 300 litrų pieno prigaminusi sūrių, kvietė jais vaišintis kiekvieną – palapinėje ant stalo buvo pripjaustyta ir baltų, ir geltonų, ir aguonomis, žalumynais bei kitais prieskoniais pagardintų sūrių.
Mugės dalyviai stebino savo išradingumu – galima buvo įsigyti ne tik įvairių sūrių, bet ir kitų pieno gaminių. Štai žemės ūkio kooperatyvas „Ėriškių pienas“ net pieno giros siūlė – paskanauti, atsigaivinti, sustiprėti.
Kooperatyvo vadovas Povilas Nemanis sakė, kad šiuo metu labai paklausus ir sviestas – žmonės nori tikro, be jokių priedų, augalinių riebalų pagaminto naminio produkto.
Tarp į mugę atvežtų įvairiausių Ėriškių sūrių bene populiariausias buvo baltas sūris su kmynais. Tai sūris čempionas – Kaune vykusioje tarptautinėje parodoje pelnęs aukso medalį. Vertina šį sūrį ir pirkėjai.
Ne mažiau paklausūs ir įvairiomis žolelėmis, kitais priedais pagardinti bei pačių pagaminti fermentiniai sūriai.
Kad lietuviškas varškės sūris yra labai svarbi kulinarinio paveldo dalis, įrodo ir nuolat sūriui skiriamas dėmesys.
Lietuviškas varškės sūris po pasaulį keliauja net pašto ženklais. Šiemet, tęsdamas pašto ženklų serijos „Kulinarinis paveldas“ leidybą, Lietuvos paštas išleido pašto ženklą, kuriame pavaizduotas varškės sūris. Produktas Lietuvoje, taip pat ir užsienyje, aukštai vertinamas dėl išskirtinio skonio ir unikalaus gamybos proceso.
Lietuvos paštas skelbia, kad išleidęs ženklą tikisi prisidėti prie autentiško kulinarijos paveldo išsaugojimo, jo populiarinimo ir tradicijų tęstinumo. Tokiu pašto ženklu ženklintos siuntos pasauliui pristatys išskirtinį Lietuvos gaminį.
Iš Stipruolių kaimo atvykusi S. Skaržauskienė atsivežė rūkytų, keptų, džiovintų sūrių ir ožkos sviesto.
Pagal senąsias lietuviškas tradicijas suslėgtas varškės sūris dažnai paskaninamas rupia druska, smulkintu česnaku arba kmynais. Dabar tų skaninimo galimybių atrasta pačių įvairiausių – sūriui tinka viskas.
Užtat Bernatoniai ir puikavosi nepaprasta sūrių įvairove.
Tradiciniame parade žygiavo tautiniais kostiumais pasipuošusios sūrininkės – taip buvo pažymėti Tautinio kostiumo metai, atkreiptas dėmesys į išskirtinai lietuvišką produktą.
Parade pademonstruoti sūriai buvo sudėti palapinėje ant atskiro stalo ir šventės dalyviai galėjo visus gerai apžiūrėti ir išsirinkti, dėl kurio bus verta varžytis aukcione.
Sūrių pavadinimai buvo iškalbingi: „Avietėlė“, „Spalvos trys“, „Baltoji plunksna“, „Aš dilgėlė“, „Bliūdžių slėgis“, „Rudens spalvos“, „Pelių džiaugsmas“ ir kt.
Šventiniam paradui ir aukcionui sūrius gamino net 35 dalyviai. Štai Birutė Pakaušienė savo rūkytą sūrį atvežė net iš Biržų rajono Obelaukių kaimo. Pernai moteris pasakoja buvo atvažiavusi į Bernatonius pas draugę ir ši buvo ją atvedusi į Sūrio šventę.
„Man taip patiko toje šventėje, kad šiemet ir pati nusprendžiau joje dalyvauti. Nors karvės jau nebelaikau, nusipirkau iš kaimynės pieno, prigaminau sūrių, išrūkiau ir į šventę atvežiau“, – pasakojo viešnia iš Biržų.
Ji pati sako sūrio niekada neperkanti, visada pasidaranti pati. Kol turėjo karvę, dažniau naminiu sūriu gardžiuodavosi, dabar rečiau.
„Džiaugiuosi, kad tokia šventė vyksta, kad žmonės vertina sūrį“, – sakė biržietė.
Bernatonietės Laima ir Onutė, nors kiekvienais metais ateidavo į šventę, pačios sūrio parade nedalyvaudavo. Esą buvo nedrąsu varžytis su pripažintomis sūrininkėmis.
O šiemet suslėgusios po sūrį, išpuošusios ir pačios įsijungė į šventinį paradą. Laimos sūris „Gardumėlis“ – saldus, tad ir papuoštas jis vynuogėmis, šermukšnio uogomis. Onutė atsinešė didelį tradicinį sūrį su razinomis ir pavadino jį „Tikrasis“.
Bernatonių darželis-mokykla žiūrovų dėmesiui pateikė viso kolektyvo draugiškai suslėgtą sūrį „Baltos lankos“. Bibliotekos darbuotojos pradžiugino beveik du kilogramus sveriančiu sūriu „Prie knygos“ – aukcione jis sulaukė nemažai dėmesio ir buvo nupirktas už 10 eurų.
Iš viso aukcione buvo parduodama 40 sūrių. Bene įspūdingiausias Bernatonių žemės ūkio bendrovės darbuotojų sukurtas ilgas, gyvatės pavidalo sūris buvo parduotas brangiausiai – už 15 eurų.
Sūrių kainos buvo įvairios – vieni tris, kiti penkis eurus kainavo, treti ir dešimt eurų kainą viršijo.
Visi sūrių aukcione surinkti pinigai bus panaudoti bendruomenės reikmėms – bendruomenės namams tvarkyti.
Sūrio šventės rengėjai džiaugiasi pavykusiu renginiu. Kaip sako R. Manikienė, net gamta, sekmadienį prapliupusi lietumi, šeštadienį visiems šventės dalyviams leido pasidžiaugti saulute ir rudens ramybe.
