-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos valstybės atkūrimo diena „Panevėžio balsui“ visada svarbi šventė ne vien dėl šio lietuviams ypatingo įvykio. Vasario 16-ąją laikraštis mini ir savo gimtadienį.
Per šį netrumpą laiką ne kartą keitėsi leidinio pavadinimas, būtų sunku suminėti visus per devynis dešimtmečius dirbusius redakcijoje žmones. Tačiau galime didžiuotis, kad laikraštį kūrė, jame dirbo šviesios asmenybės, žinomos ne tik savame mieste ar šalyje, bet ir pasaulyje, kad visada buvome reikalingi žmonėms – su „Panevėžio balsu“ užaugo ištisos kartos.
Ilga ir turtinga laikraščio istorija atspindėjo Lietuvą krėtusius įvykius ir permainas, tad kai kurie jos skyriai iki mūsų laikų neišliko. Ypač gaila, jog neturima praktiškai jokių žinių apie žmogų, pasirašiusį pirmajame laikraščio numeryje redaktoriumi-leidėju – Stasį Liutkevičių.
Nėra lengva ką nors pasakyti ir apie „Panevėžio balso“ pradžią: kodėl iki 1924-ųjų neturėjome lietuviško laikraščio; kas finansavo pirmųjų „Panevėžio balso“ numerių leidybą; kas buvo tas žmogus, kuriam pirmajam į galvą atėjo mintis, kad miestui reikia laikraščio.
Tiesa, pirmajame numeryje užsimenama, kad noras leisti laikraštį budo dar 1919 metais.
„Panevėžiui reikalingas laikraštis. Šioji mintis žibtelėjo dar 1919 metais kelių panevėžiečių galvose. Ir tik po penkerių metų mintis įsikūnija į gyvenimą. Šiandien pradeda eiti „Panevėžio balsas“, – iškilmingai rašyta 1924 metų vasario 16-ąją pasirodžiusiame numeryje.
Pirmasis Panevėžio laikraštis „Panevėžio balsas“ buvo spausdinamas Naftalio Feigenzono spaustuvėje – dabartiniame Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pastate. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.
Anuomet sostinės spauda apie provinciją rašė mažai – prasprūsdavo vos viena kita žinutė. Nors Panevėžys jau buvo nemažas miestas su nemenka apskritimi.
„Panevėžio balso“ ir bus pirmasis uždavinys rūpintis visais vietos reikalais: rodyti kas yra gera ir bloga, kas sektina ir kas smerktina, kas padaryta ir kas dar reikia daryti“, – toks buvo iškeltas laikraščio tikslas.
Tačiau įgyvendinti jį lengva nebuvo – pirmieji „Panevėžio balso“ numeriai tebuvo dviejų puslapių. Kaip aiškinta, dėl techninių kliūčių.
Iš pradžių tai buvo savaitinis ketvirtadieniais leistas „politikos, ekonomijos, visuomenės ir literatūros“ laikraštis, kainavęs 25 centus. Pirmajame–ketvirtajame laikraščio numeriuose redaktoriumi-leidėju pasirašė Stasys Liutkevičius.
Vienas iš „Panevėžio balso“ įkūrėjų buvo ir rašytojas, redaktorius Konstantinas Jasiukaitis.
Maždaug po mėnesio laikraštyje atsirado žinia: „Kovo 8 d. š. m. „Panevėžio balsas“ perėjo į St. Liutkevičiaus ir K. Jasiukaičio rankas. Nuo šios dienos mudu esame vieninteliai laikraščio savininkai.“
„Panevėžio balso“ 5–10 numerių redaktoriumi-leidėju jau buvo nurodomas tik K. Jasiukaitis. O išleidus dešimt numerių, „Panevėžio balsą“ išpirko kooperacinė bendrovė „Žodis“. Redaktoriumi pasirašinėjo K. Jasiukaitis, vėliau – A. Jucevičius.
Nors daug kur nurodoma, kad iš pradžių laikraštis buvo spausdinamas Šiauliuose, iš tikrųjų pirmieji trys jo numeriai buvo atspausdinti Naftalio Feigenzono spaustuvėje, veikusioje dabar Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai priklausančiame kampiniame pastate. Ir tik ketvirtasis numeris spausdintas S. Savičo ir B. Šumkausko spaustuvėje Šiauliuose.
N. Feigenzono spaustuvėje laikraštis spausdintas iki pat 1931 metų, vėliau – Panevėžio katalikų veikimo centro spaustuvėje „Banga“.
Po ketverių metų tas pats Katalikų veikimo centras ir perėmė laikraštį: „Panevėžio balsas“ tapo faktiniu Panevėžio vyskupijos leidiniu.
Faktiškai laikraštį redagavo kunigas Augustinas Liepinis, nors skelbta, kad redaktoriai visai kiti asmenys.
„Panevėžio balso“ pavadinimu laikraštis leistas iki 1935-ųjų. Tais metais, per gimtadienį – vasario 16-ąją, jis tapo „Panevėžio garsu“.
Taip leidinys vadinosi iki 1940 metų, kai sovietai sustabdė laikraščio leidimą.
Bėgant dešimtmečiams laikraštyje dirbo daug žinomų žmonių, ryškų pėdsaką palikusių šviesių asmenybių. Tarp jų – žymi rašytoja, visuomenės ir politikos veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kurį laiką buvusi „Panevėžio balso“ redakcijos komisijos nare. Jos straipsnių daugiausia spausdinta 1924–1925 metais.
Vienas laikraščio savininkų Konstantinas Jasiukaitis buvo ne tik rašytojas: jis vadinamas politinio feljetono pradininku, socialinio protesto dramos autoriumi. Studijavęs literatūrą Prancūzijoje, gyvenęs Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, K. Jasiukaitis Kaprio saloje dirbo garsaus rusų rašytojo Maksimo Gorkio sekretoriumi. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. Vėliau dirbo ir Panevėžio ligonių kasos direktoriumi.
Daug metų laikraštį redagavo kunigas A. Liepinis. Už nuopelnus vyskupas Kazimieras Paltarokas jam net suteikė garbės kanauninko titulą. A. Liepiniui dirbant redaktoriumi, pagerėjo laikraščio kokybė, tiražas pasiekė 3 000 egzempliorių.
Kanauninkas žinomas ir besidomintiesiems rekordais – A. Liepinis laikomas rekordų pradininku pasaulyje. Kunigas išleido knygą „Kitų pėdomis. Gyvenimo pavyzdžiai“, kurioje aprašyti ir kai kurie pasiekimai, vadintini rekordais.
A. Liepinis vertė ir iš užsienio kalbų, parašė ne vieną knygą. Pradėjus veikti „Bangos“ spaustuvei, jai vadovavo. Jis stengėsi paremti vargstančiuosius, skatino jaunimą mokytis.
Kunigas prisimenamas kaip energingas žmogus, mėgęs savo darbą – tiek kūrybinį, tiek ganytojišką.
1924 metų vasario 16-ąją pagaliau pradėto leisti lietuviško laikraščio – „Panevėžio balso“ – pirmasis numeris. Jo įkūrėju ir pirmuoju redaktoriumi dažnai laikomas rašytojas Konstantinas Jasiukaitis, nors greičiausiai buvo ne visiškai taip. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.
Panevėžys neliko be laikraščio ir vokiečių okupacijos metais.
Sovietams sustabdžius „Panevėžio garso“ veiklą, labai trumpai jie patys leido laikraštį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir pasitraukus sovietams, iš karto pasirūpinta naujo laikraščio leidimu: 1941 metų liepos 4-ąją išėjo pirmasis „Išlaisvintojo panevėžiečio“ numeris. Jis tęsė „Panevėžio balso“ tradicijas.
Tų pačių metų rugsėjo 15 dieną pasirodė laikraštis „Panevėžietis“, kurio numeris buvo ne pirmas, o dešimtas. Tai buvo jau „Išlaisvintojo panevėžiečio“ tradicijas tęsęs leidinys.
Redakcijos kolektyvui vadovavo Petras Balčiūnas, o kartu su kitais to meto šviesuoliais laikraščiui rašė ir viena iškiliausių tarpukario Panevėžio asmenybių – kalbininkas, visuomenės veikėjas Petras Būtėnas.
To meto valdžiai visiškai sustabdžius laikraščio leidimą, jo vietoje pasirodė Lietuvių nacionalistų partijos leistas „Panevėžio apygardos balsas“. Jis gyvavo nuo 1941 metų lapkričio pabaigos iki 1944 metų. Vėliau jo redaktoriai pasitraukė į Vakarus.
Tuo laiku redaktoriumi dirbo žurnalistas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas Vytautas Kasniūnas (iki 1938 metų – Kasnickas), vėliau apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Informacijos redaktoriumi dirbo žinomas dramaturgas Algirdas Jonas Kaulėnas. Baigęs teisininko studijas, jis kurį laiką mokytojavo, bendradarbiavo spaudoje, parašė keletą kūrinių, dirbo Panevėžio dramos teatro direktoriumi. Paskui, jau emigracijoje, redagavo „Britanijos lietuvį“, įsteigė Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio skyrių. Čikagoje kelerius metus redagavo „Laisvąją Lietuvą“.
Nuo 1943 metų Panevėžio laikraštį redagavo prozininkas Vytautas Jonas Narbutas ir net Jonas Mekas.
J. V. Narbutas už lietuvišką veiklą buvo lenkų ištremtas iš Vilniaus, studijavo teisę, dirbo žurnalistu, išleido keletą knygų. Jo likimas nebuvo lengvas: 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, po karo J. V. Narbutas daugiau nei dešimtmetį buvo kalinamas Vorkutoje. Būtent jis 1944-aisiais į Panevėžį pasikvietė Joną Meką, dabar vadinamą amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu. Net nuostabu, kaip mažai ir pačių panevėžiečių žino šį faktą, tačiau pats J. Mekas visuomet pabrėždavo, koks vis dėlto nelengvas buvo žurnalistų darbas.
1944 metų birželio 22 dieną išėjo paskutinis „Panevėžio apygardos balso“ numeris. Gresiant vokiečių areštui, jau liepą J. Mekas kartu su broliu pasitraukė į Vakarus.
Negalima nepaminėti ir to „Panevėžio balso“ istorijos tarpsnio, kai sovietmečiu laikraštis leistas „Panevėžio tiesos“ pavadinimu.
Rašytojas, žurnalistas, kurį laiką dirbęs „Panevėžio tiesoje“ Petras Naraškevičius savo knygoje „Fotografija su geltona dėmele“ prisimena redaktoriaus pavaduotojo Anatolijaus Fainbliumo, žurnalistikai atidavusio pusketvirto dešimtmečio, iš kurių 27-erius metus – „Panevėžio tiesai“, žodžius, kai reikėdavo rašyti nusibodusia tema: „Nėra neįdomių žmonių ir nereikšmingų pasakojimų, – sakė Anatolijus Samsonyčius. – Reikia mokytis pažinimo meno. Geriau įsižiūrėkite į žmogų, įsiklausykite į jo žodžius, suraskite tuos, kurie nuves į gilumas. Mokėkite klausinėti, turėkite išmonės ir kantrybės. O tada pamatysite žmogaus paveikslą, vienaip ar kitaip įdomių įvykių virtinę. Aprašyti įvykius, sukurti žmogaus paveikslą gali tik įvaldęs pažinimo meną ir talentingas žurnalistas.“
Pastatas Vasario 16-osios gatvėje 20, kur 1924–1928 metais buvo įsikūrusi „Panevėžio balso“ redakcija. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo skaitmeninės kolekcijos nuotr.
Ne tik Nepriklausomybės laikais ir karo metais laikraštyje dirbo daug šviesių, žinomų žmonių. Jų netrūko ir sovietmečiu. Tačiau ne vienam teko ir atsisakyti savo darbo – dėl to, kad neatitiko griežtų partijos reikalavimų.
Buvęs „Panevėžio tiesos“ žurnalistas Antanas Šimkūnas atsiminimų knygoje „Susitiksime prie ąžuolo“ prisimena, kad ir pats ne savo noru paliko laikraštį po to, kai per motinos laidotuves nuėjo į bažnyčią ir atsiklaupė.
A. Šimkūno bendradarbė Vanda Vabalienė, režisieriaus Raimondo Vabalo mama, irgi nepatiko partijai – jos vyras buvo partizanas.
„Panevėžio tiesoje“ darbavosi vienas pirmųjų profesionalių kino kritikų, kino dramaturgas, aktorius, Juozo Miltinio mokinys Eustachijus Aukštikalnis. Vėliau jis dirbo sostinėje, nes, kaip atsimena buvęs kolega A. Šimkūnas, irgi negalėjo ilgai likti redakcijoje, mat E. Aukštikalnio tėvai ir brolis gyveno JAV.
Iki Nepriklausomybės atkūrimo, o ir paskui mūsų laikraštyje dirbo nemažai rašytojų, poetų, menininkų, neapsiribodavusių vien tik spauda – miesto visuomenei organizuodavusių daug renginių.
Itin ryškų pėdsaką „Panevėžio balso“ istorijoje paliko poetė Elena Mezginaitė, tragiškai žuvusi 2005 metais. Ji daugelį metų vadovavo miesto literatų būreliui, organizavo ne vieną literatūrinį renginį.
Poetę visa Lietuva prisimena ir kaip dainų tekstų autorę, tačiau svarbiausia jos palikimo dalis – keturios poezijos knygos. Už knygą „Šaltas ginklas“ E. Mezginaitė pelnė J. Lindės-Dobilo premiją.
Tuomet dar „Panevėžio tiesoje“ kurį laiką darbavosi ir rašytoja Ineza Juzefa Janonė su vyru rašytoju Jurgiu Buitkumi. Dirbo ir rašytojas, dramaturgas Romualdas Narečionis.
Glaudžiai su „Panevėžio tiesa“ susijęs žymus poetas Jonas Strielkūnas. 1986 metais jis prisiminė, kad į redakciją pirmą kartą užsuko 1961 metų pavasarį ir… tapo jos dalimi.
„Tirpstant sniegui, persikėliau gyventi į Panevėžį ir pirmą kartą užėjau į „Panevėžio tiesos“ redakciją, kuri netrukus tapo antraisiais mano namais. Redakcijos darbuotojai sutiko mane šiltai, padėjo prisiregistruoti, po to surasti darbą“, – 1986 metais prisiminė poetas.
J. Strielkūnas mėgo pasakoti, kaip dar vaikystėje su tėvais važiuodavo į Panevėžio turgų – ant vieno namo turgaus aikštės pakraštyje buvo užrašas „Spaustuvė“, o šalia buvo „Panevėžio tiesos“ redakcija. Vaikui šios įstaigos atrodė nepasiekiama svajonė.
„Iki šiol prisimenu karštus ginčus, eilėraščių skaitymus, pokalbius iki išnaktų redakcijoje ir literatų butuose“, – dalijosi nostalgiškais prisiminimais J. Strielkūnas.
Jau ir tuo metu prie redakcijos veikė negausus, bet aktyvus literatų būrelis, kurį iš pradžių globojo rašytojas R. Narečionis.
Nuo 1990 metų liepos 4 dienos „Panevėžio tiesos“ redakcijos ir skaitytojų pageidavimu miesto grąžintas ankstesnis „Panevėžio balso“ pavadinimas.
Ties šimtmečio slenksčiu stovintis laikraštis per tiek metų tapo neatskiriama Panevėžio gyvenimo dalimi.
„Panevėžio balso“ komanda visuomet galvoja apie savo skaitytojus, ieškodama įdomių ir įkvepiančių istorijų, karštų aktualijų, kad šeštadienį miesto ir rajono gyventojų pašto dėžutes pasiekiantis 32 psl. laikraštis praturtintų savaitgalius.
