Jie skundžiasi nuolatine savo padėjėjų kaita ir pasigenda įstaigos vadovybės dėmesio. Bet labiausiai skaudu, kad iki tol šypsojęsi socialiniai darbuotojai staiga tapo liūdni.
Senatvė ir vienatvė – dažna pora. Panevėžietė Bronislava Rapševičienė jau penkerius metus džiaugiasi, kad Dievas atsiuntė jai dovaną – Panevėžio socialinių paslaugų centro darbuotojus. Šie žmonės, pasak vienišos, neįgalios moters, jai yra vienintelė parama.
Visą straipsnį skaitykite spalio 22 dienos (ketvirtadienio) „Sekundės“ laikraštyje.
Komentarai
Turėtumėte suprasti dėl ko žmonės negali dirbti dėl geros vadovės kabutėse. Jeigu ji įdarbina tik savo drauges, tai tos dirba. O kai žmogus ateina normalus ieškantis darbo, tai būna prie jo prikibta ir turi palikti darbo vietą, nes nebegali iškęsti pažeminimo, kabinėjimo. Čia viskas vyksta dėl direktorės “geros“ kabutėse
Sekundė kaip visada Kazokienės ruporas.
Čia visai kitokia nuomonė:
https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2020/10/21/news/panevezio-socialiniu-paslaugu-centro-senoliai-musu-teises-ginamos-maziau-nei-sunu-16796548/