G. Meištaitė sako, kad savanoriauti pradėjo, nes norėjo būti naudinga, padėti kitiems, tačiau dabar supranta, kad pati gauna daug daugiau nei atiduoda kitiems.

Savanorystė įkvepia judėti pirmyn

Savanoriavimo idėja susidomi vis daugiau jaunų žmonių. Panevėžietė studentė Gerda Meištaitė laiko savanorystei randa ne tik per mokslo metus, bet ir per atostogas. Kaune studijuojanti mergina jau spėjo save išbandyti „Vaikų linijos“ savanorių gretose, o vasarą dalyvavo net 4 vaikų stovyklose.

– Gerda, kas jus pastūmėjo į savanorystę?

– Daugeliui žmonių savanorystė yra puiki galimybė išlaisvinti save ir plačiai skleisti savo idėjas. Savanoriauti „Vaikų linijoje“ pradėjau galvodama apie tai, kad noriu būti naudinga, reikalinga, padėti kitiems, bet dabar jau suprantu, kad pati gaunu daug daugiau, nei atiduodu kitiems.

Kadangi mane traukia daug sričių, neapsiribojau ties šia organizacija. Planavau nuvykti į vieną vasaros vaikų stovyklą, bet viskas susidėliojo taip, kad stovyklose dalyvavau pusę vasaros. Kiekvieną kartą įgavus vis naujos patirties viduje atsiranda stimulas daryti dar daugiau.

– Kodėl reikėtų įsitraukti į savanorių gretas?

– Savanorystė plečia akiratį, nes bet kokioje veikloje sutinki įvairaus amžiaus, profesijų skirtingų žmonių ir įgyji daug naujų pažinčių. Geriausias dalykas, jog savanorystei nereikia išsilavinimo, o išbandyti save galima daugelyje sričių. Beje, pastebiu, kad dažniausiai pradėjęs savanoriauti žmogus savęs neapriboja viena veikla, o juda pirmyn ir tampa lankstus.

– Kas sunkiausia šioje veikloje?

– Stovyklose kartais kyla keblumų, kai reikia užmegzti kontaktus su vaikais. Jų susirenka per kelias dešimtis ir jie visi skirtingi. Su kiekvienu reikia rasti bendravimo ryšį, skirti vienodai dėmesio.

Pačios stovyklos trunka apie savaitę, todėl ypač jaunesnio amžiaus vaikams tai būna pirmas ilgesnis atsiskyrimas nuo tėvų. Atsitinka, kad vakarais vaikai pasiilgsta tėvų, juos tenka raminti. Savanoris jiems turi atstoti viską. Per visą stovyklos laikotarpį spėji prisirišti prie jos dalyvių, todėl neretai būna sunku išsiskirti.

– Kokios savybės reikalingos norint savanoriauti?

– Svarbiausia, mano galva, nuoširdumas. Vaikai jaučia, kai su jais bendraujama nuoširdžiai, tada jie atsako tuo pačiu. Tačiau svarbu nepamiršti ir nusistatyti ribas, kad vaikai suvoktų, jog stovyklose yra ne tik žaidimų, bet reikia laikytis ir taisyklių.

Be abejo, dar reikalingas išradingumas. Daugelis vaikų nenustygsta vietoje ir negali ilgai užsiimti ta pačia veikla, tad reikia galvoti ką nors naujo, dažnai pačiai tenka įsitraukti į veiklą kartu su vaikais, kad jiems būtų įdomu.

Taip pat reikia būti komunikabiliam. Tenka bendrauti ne tik su vaikais, bet ir su kitais savanoriais bei tėvais, kurie dažnai teiraujasi dėl savo atžalų.

– Kaip galima tapti savanoriu?

– Savanorių atrankos kiekvienoje srityje vyksta skirtingai. Norint patekti į tokias organizacijas kaip „Vaikų linija“, turi užpildyti anketą, dalyvauti motyvaciniame pokalbyje, o sėkmingai perėjus šiuos etapus laukia kelių mėnesių trukmės mokymai, po kurių jau tampama tikru savanoriu. Norint savanoriauti stovykloje, reikia nusiųsti savo gyvenimo aprašymą, dažnai vyksta pokalbis telefonu.

Norintiesiems savanoriauti įvairiuose visuomeniniuose renginiuose dažniausiai taip pat užtenka užpildyti anketą, kartais dalyvauti trumpuose mokymuose. Anketose ir pokalbiuose dažnai klausiama apie asmenines savybes, patirtį, bet visgi, manau, kad svarbiausia yra motyvacija. Gali neatitikti daugelio kriterijų, bet jei kiti matys, kad turi daug noro ką nors veikti, pasiseks.

– Kokios neįkainojamos patirties įgavote savanoriaudama?

– Paskutinė stovykla „Lietaus vaikai“, skirta autizmo sutrikimą turintiems vaikams ir jų šeimoms, paliko didžiausią įspūdį. Tai buvo pirmas kartas, kada įsitraukiau į šios organizacijos veiklą. Viskas buvo labai nauja, turėjau galimybę pabendrauti ir su šeimomis, kurios savanoriams tikrai daug padėjo, ypač pirmosiomis dienomis, kai reikėjo susipažinti su vaikais.

Leisdama laiką stovykloje įgijau praktinių įgūdžių, kurie verti daug daugiau nei sausos teorinės žinios. Taip pat supratau, jog kiekvienas iš šių vaikų ypatingas ir gali kiekvieną iš mūsų daug ko išmokyti. Labiausiai sužavėjo jų atvirumas ir tyrumas, todėl ir pati stovyklos atmosfera buvo labai nuoširdi.