Santykiai su mylimu žmogumi – ne vien chemija

Tradicinėmis raudonomis širdelėmis, meilės prisipažinimais, dovanomis ir gėlėmis vasarį minima romantiškiausia kalendoriuje – įsimylėjusiųjų šventė, Šv. Valentinas. Tačiau mylima ne vieną dieną metuose. Be to, meilė – sudėtingas, įvairiais cheminiais procesais paremtas reiškinys, labiau susijęs su smegenimis nei su šventės simboliu širdimi. Tad apie tai, kas vyksta su mumis, kai mylime, kodėl žmonės iki gyvenimo pabaigos negali pamiršti pirmosios meilės ir ar tikrai įsimylima iš pirmo žvilgsnio, paprašėme papasakoti gydytojo psichoterapeuto Olego Lapino.

– Teigiama, kad įsimylėjimas ir meilė – du skirtingi dalykai. Kas tų dviejų procesų metu vyksta žmogaus organizme?

– Pagal šiuolaikinį supratimą, mūsų smegenys visą laiką mokosi. Tas mokymasis turi ir cheminį pagrindą, ir savo struktūras.

O. Lapinas. Asmeninio albumo nuotr.

Mūsų smegenyse nėra vieno konkretaus meilės centro – vietoj jo yra tarsi išmoktas modelis, kas mums turi patikti. Dar būdami maži vaikai jau tą žino. Pavyzdžiui, 4-erių metų berniukas sako „kokia graži mergaitė“ – vadinasi, jo galvoje jau yra tokia schema, ką laikyti grožiu. Kai darželyje arba jau paskui, suaugę, sutinkame šios schemos įsikūnijimą, mūsų smegenys atpažįsta tą modelį ir sako: aš šitą jau žinau – čia yra grožis! Tuomet smegenys prisipildo specialių neuromediatorių, kurie viduje palaiko mūsų susižavėjimą.

Susižavėjimas yra ganėtinai stiprus jausmas: gali smarkiau plakti širdis, galime prakaituoti. Bet šis procesas neilgas. Gal jau po mėnesio galime įsimylėti ką nors kitą, o šituo ar šita nusivilti.

Bet tuomet ima ir atsiranda kitokios meilės – prieraišios – poreikis. Pradeda norėtis turėti širdies draugą. Tai ne tas pats, kas susižavėjimas. Mūsų smegenys tuomet jau ieško panašios gyvenimo istorijos, panašaus vidinio pasaulio.

Labai dažnai pasirinkto žmogaus gyvenimas primena mūsiškį: pavyzdžiui, tėvai skiriasi arba vienas tėvų geria, buvo palikęs šeimą ir panašiai.

Šiame etape renkamasi pagal panašumą, o ne grožio etaloną. Jau veikia kitokie neuromediatoriai, kaip oksitocinas. Jis sukuria vadinamąją prieraišią meilę.

Susižavėjimas – stiprus, bet neilgas jausmas, o prieraišioji meilė – lėta ir ilga. Ji labiau artima širdžių draugystei. O jeigu abu jausmai susijungia arba seka vienas kitą – pradžioje buvo susižavėjimas, paskui paaiškėjo, kad mes dar ir artimi, – gali būti visokių istorijų. Nes tada meilė jau tampa romantiška.

Kai prisideda ir įsipareigojimai, prasideda ilgalaikiai santykiai. Tuomet sakome „pora“. Gali būti net ir santuoka. Tada jau jausmai pasipildo naujais interesais, bendrais siekiais – tampa sudėtinga tai, kas vyksta, susieti su kokiu nors vienu cheminiu neuromediatoriumi. Nes visas gyvenimas suartina ir susieja. Mūsų smegenys kitą žmogų jau laiko neatsiejama savęs dalimi, kaip, pavyzdžiui, kartais būna prisirišama prie savo namų, gatvės ar savo šalies. Tuomet ir išsiskyrimas pasidaro labai baisus.

Bet visa tai gali pasukti ir kitais keliais. Būti taip, kad susižavėjimas baigėsi ir jokio artumo neatsirado, priešingai – mums tas žmogus tapo jau atstumiantis. Gali būti draugystė, o susižavėjimo – jokio. Tik fantazijose vis dar idealas paslapčia išlieka…

Gali būti įsipareigojimas, bet nei artumo, nei aistros. Tarkime, susimetė žmonės manydami, kad niekas kitas jų neimtų, nes reikia juk su kažkuo gyventi ir čia pasitaikė geras žmogus… Esama ir tokių istorijų, kai visa ko pagrindas – įsipareigojimas kartu gyventi.

Dažniausiai šie trys dalykai ir sulipdo santykius: susižavėjimas, artumas, įsipareigojimas.

– Visuotinai atpažįstamu meilės simboliu laikoma širdis, tačiau ar teisinga kalbėti apie „širdies reikalus“, kai juos, pasirodo, reguliuoja smegenyse vykstantys sudėtingi cheminiai procesai. Galbūt viskas priklauso nuo jų, smegenų?

– Ne, taip negalima sakyti, – santykiai yra daugiau nei cheminių procesų visuma. Santykių metu mes visą laiką atskleidžiame kitą žmogų, padarome jį savo svajonių objektu, sutalpiname jį į savo pusę. Jis tampa neatsiejama mūsų dalimi. Kitas žmogus savo veiksmais taip pat reaguoja.

Be to, mes ne tik norime kažko iš jo – mes siekiame ir jam patikti. Atsiranda krūva mūsų veiksmų, kuriais mes siekiame suvilioti savo žmogų… Tai sudėtinga. Prasideda kaip ir dviejų žmonių psichologinis šokis, kai kiekvienas nori patikti kitam. Nori, kad kitas jį laikytų savo geismo objektu. Visa tai vyksta jau socialinėje plotmėje, o ne cheminėje.

– O kaip su dainose apdainuota, poezijoje išaukštinta meile iš pirmo žvilgsnio? Ar ji egzistuoja?

– Egzistuoja. Dažnai žmonės sako, kad vos pamatėme vienas kitą, supratome, kad tai – mūsų žmogus. Yra net tokia knygutė apie meilę iš pirmo žvilgsnio, kurią parašė fotografė, sugretinusi žmonių veidus. Nustatė, kad jie iš veido atpažįsta savo meilę – iš pirmo žvilgsnio pamato kažką labai labai pažįstamo. Tas kažkas – savo paties veidas. Pavyzdžiui, jeigu imti Madoną ir režisierių Gajų Ričį – jie labai panašių proporcijų. Bredo Pito ir Dženifer Aniston smakriukai labai panašūs. Vadinasi, mes nesąmoningai įsimylime žmogų, kurio veidas toks pat kaip mūsų arba tokių pat proporcijų. Arba primena tėtį, mamą. Kažką matyto jau vaikystėje, kai viskas buvo gerai. Smegenys tarsi atpažįsta tą žmogų ir pakužda: mes puikiai derame, nes abu esame panašūs! Tuomet, patys to nesuvokdami, pamilstame žmogų iš pirmo žvilgsnio. Būtent iš žvilgsnio.

– Yra porų, kurios ne šiaip nugyvena visą gyvenimą kartu, – jų istorijos vadinamos amžinos meilės, kurios daugelis siekia, idealu. Kaip tokią meilę išpuoselėti, užauginti, išsaugoti?

– Jeigu puoselėsime, greičiausiai nepasiseks. Žmonės ilgai drauge pragyvena ne dėl puoselėjimo. Tai priklauso nuo jų brandumo.

Jeigu pora pamažu bręsta kartu, tampa labiau suaugę, jie turi mažiau iliuzijų. Jie nepuola vienas iš kito kažko reikalauti, o po truputį pradeda priimti viens kitą tokius, kokie yra: kantriai, nuolankiai. Ir tada jie atranda, kad tai – geriausi santykiai.

Kai žmonės įsivaizduoja, kad partneris turi juos aptarnauti, kad partneriu reikia manipuliuoti, priversti rūpintis jais, taisyti ir pritempti prie savo reikalavimų, tai yra nebrandumo požymis. Tokia meilė labai greitai nuveda prie skyrybų arba konfliktų.

Ir ganėtinai subrendę partneriai, būna, truputį kažkuo nusivilia. Bet jeigu tą nusivylimų ir konfliktų etapą sėkmingai pereina, tada vienas kitą pradeda priimti pagarbiai ir supratingai. Įsisąmonina, kad kitas gali matyti kitaip nei jie.

Kai du žmonės turi bendrą siekį, pasirenka kartu likti ir toliau.

– Šiuolaikinėje visuomenėje net ir tokius dalykus, kaip meilė, įprasta planuoti. Kiek sykių teko girdėti: štai, sulauksiu trisdešimties, susitvarkysiu gyvenimą ir jau tada ieškosiu gyvenimo meilės. Bet juk meilė tuo ir nuostabi, kad užklumpa netikėtai. Ar vis dėlto įmanoma ją atidėti?

– Dažniausiai taip sako žmonės, kurie iš tikrųjų santykių bijo. Jie ieško pasiteisinimų, kaip išvengti artimų santykių, todėl, kad bijo prarasti save. Juk suaugęs žmogus pirmiausia nori kažkuo būti, gyventi laisvėje, turėti savų pomėgių. O mylėdami mes atiduodame save kitam. Jeigu yra labai didelė baimė tai padaryti, tuomet žmogus ieško visokių pretekstų: kad jam reikia sulaukti trisdešimties metų, reikia pasistatyti namą arba pakeliauti… Taip slenka metų metai, kol staiga pamato, kad jau ir keturiasdešimt. Tuomet pradeda spausti laikas, kad reikia ką nors susirasti.

– Ne vienas taip ir nepamirštame savo pirmosios meilės. Kodėl?

– Taip būna, kai grindžiame savo santykius tuo, kas kažkada buvo. O buvo tąkart gal daugiau jaudulio, buvo stiprus jausmas – „skraidė drugeliai pilve“. Visa tai iškeliame iš atminties pagražindami, idealizuodami. Staiga atsiranda pojūtis, kad kažkada buvo taip gerai, jog tai, ką dabar turime, nublanksta. Bet šitaip mes nuvertiname šalia esantį žmogų, lygindami jį su anuo. Praeities nesugrąžinsi.

– Vasario 14-ąją minima įsimylėjėlių šventė kelia daug ginčų. Vieni ją labai sureikšmina, kitiems tokia data atrodo nereikšminga, kad ją minėtų. Kiek reikalinga ši diena poroms?

– Kaip ir visos oficialios šventės, ši šventė yra trumpa. Per ją galima pabūti kažkur kartu, nekasdieniškai pasėdėti.

Iš tikrųjų nesvarbu, ar tai Gegužės 1-oji, ar šventojo Valentino diena – tiesiog atributika skiriasi. Šventės padeda mums pajusti nekasdieniškumą. O žmonėms reikia ištrūkti iš rutinos.

Iš principo įsimylėjėlių diena nesusijusi su realiais pokyčiais gyvenime ar jausmuose. Kaip ir sekmadienis nekeičia mūsų gyvenimo, bet jis reikalingas, taip ir Šv. Valentino diena metuose būna reikalinga, nors ji nieko nekeičia.

– Ką galėtumėte patarti poroms – kaip išsaugoti meilę?

– Aš nemanau, kad reikia saugoti meilę. Tai yra emocija – emocijos negalima sustabdyti, negalima išsaugoti. Galima atskirti, kada esi susižavėjęs, fantazuoji, o kada esi su artimu žmogumi ir tau gera su juo kalbėtis. Atskirti prieraišumą nuo aistros: kada traukia kūnas ir kada – žmogaus šiluma. Atskirti romantiką nuo įsipareigojimų, kai tu darai drąsų, atsakingą žingsnį ir atsisakai kažko vardan kitų suprasdamas, kokie tokio atsisakymo privalumai. Reikia tiesiog mokėti skirti tas labai skirtingas meiles ir suprasti, kokią meilę dabar patiri. O kažką puoselėti yra tas pats, kas bandyti sulaikyti pavasarį sniegą.