Garsus tapytojas V. Poška prisipažįsta: be Krekenavos nebūtų ir tokių jo darbų.

Ryto tyla iš Nevėžio kilpų

Žinomas Lietuvos dailininkas Vytautas Poška naujausios savo tapybos parodos sostinės Rašytojų namuose leitmotyvu pasirinko Panevėžio kraštą vagojantį ir miestui vardą davusį Nevėžį.

Kodėl jis? Autorius sako, kad iš Nevėžio jis semiasi ramybės. Vytautas yra žinomos dailininkės Gražinos Vitartaitės, gimusios Krekenavoje, sūnus. Šiandien jis Krekenavą vadina vasaros rezidencija, iš Vilniaus labai greitai pasiekiama automobiliu. Tačiau labai ryškiai V. Poška prisimena ir visą pusdienį trukusias keliones iš sostinės, kai iki Krekenavos pas senelius atveždavo autobusiukas „pazikas“.

Tapytojas prisipažįsta, kad be Krekenavos nebūtų ir tokių jo darbų, „Dirbtuvėje niekada nenutapysi to, ką jauti sėdėdamas ant Nevėžio kranto. O nėra būsenos – nėra ir darbų. Man reikia, kad būtų rytas, kad pabūčiau bent tris dienas ten, – nostalgijos Krekenavai neslepia menininkas. – Užaugau plenerų režimu. Kiek save atsimenu – tai vis žvejojau ir tapiau“.

Galerija

Per visą Lietuvą

V. Poška 1995-aisiais metais baigė Vilniaus dailės akademiją. Kaip pats teigia, itin žavėjo monumentalūs dalykai, tad ir pasirinkta specialybė – sieninė tapyba. Freska. Mozaika. O sukurti darbai didžiuliai –

freskos „Energija“ „Lesto“ administraciniame pastate Vilniuje, „Atspindžiai“ Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtų rajone, „Saulės laikrodis“ Valdovų rūmų fasade Vilniuje, „Sudeikių herbas“ seniūnijos fasade Sudeikiuose, „Luokės herbas“ seniūnijos fasade Luokėje, „Takas“ Vilniuje, skulptūra „Geležinis vilkas“ Vilniaus geležinkelio stotyje, scenografijos Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliams „Dienos ir dainos“, „Apkabink mane“.

V. Poška sako, jog stengiasi neužsibūti viename žanre.

„Žmona įtraukė į teatrą ir sūnus Simonas, M. K. Čiurlionio mokyklos absolventas, režisuoja operą „Velnio nuotaka“. Save išbandau įvairiose srityse. Pabuvęs kiek kituose žanruose visada grįžtu į tapybą, ji mane ramina“, – sako kūrėjas.

O geležinis vilkas į Vytauto kūrybą atėjo iš domėjimosi istorija ir patirties Vokietijoje.

„Kalbu vokiškai, nemažai ten praleidau laiko, tad pastebėjau, kad vokiečiai didžiuojasi simboliu – ant kiekvieno kampo po mešką. Jie su ta meška žaidžia kaip tik nori, tad galvoju, kodėl mes užmiršome vilką? Dabar jau bandau priminti“, – pasakoja Vytautas.

Ramybė vasaros rezidencijoje

Vilniui – vilkas, o ramybei – Nevėžis Krekenavoje.

„Ramybės semiuosi iš Nevėžio. Juk gamta niekada nemeluoja, tad man viduje labai ramu. Iš tos upės imu nuotaiką. Kaime atsikeliu ir jau už kelių minučių būnu prie Nevėžio. Užsimetu keletą potėpių, o paskui galiu dirbti ir dirbtuvėje, savo simbolių pridedu“, – pasakoja menininkas.

Gyvenime yra nutikę ir visokių kuriozų. Nors tapytojas vasaros rezidencijoje darbus palieka lauke, niekas jų čia, Krekenavoje, nekliudo. Bet Vilniuje yra atsitikę kitaip. Režisieriui Jonui Vaitkui iš paties kabineto pavogė V. Poškos tapytą paveikslą.