-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į šiaurę nuo Panevėžį dalijančio geležinkelio įsikūręs šis populiarus mikrorajonas pradėtas formuoti tarpukariu.
Dar 1929 m. inžinieriaus M. Stanėvičiaus sudarytame „Panevėžio miesto situacijos plane“ pažymėtos Geležinkelio, Alyvų, Rožių, Rūtų, Pušyno, Žalgirio, Piniavos, Bijūnų, Aguonų ir Jurginų gatvės, o 1944 m. vokiečių darytoje aeronuotraukoje šiaurinėje geležinkelio pusėje jau aiškiai matoma pirmoji naujai pastatytų namų eilė.
Individualių namų statybos Rožyno kvartale naują pagreitį įgavo 1953 m.
Naujų namų eilės ėmė brautis į laukus, gatvės nutiestos ten, kur anksčiau tvyrojo tuščios, tik medžiais ir krūmais apaugusios pelkėtos vietos.
Darbininkai ir tarnautojai – geležinkelininkai, pardavėjos, vairuotojai, siuvėjos, ryšių kontoros darbuotojai ir kiti, grūdęsi viename ar dviejuose dažniausiai nuomojamuose kambariuose, ėmė čia statytis nedidelius modernius namukus, kuriuose buvo erdvūs, patogūs kambariai, šalia sodelis bei daržas.
Naujai nutiestose Strazdelio, Belinskio gatvėse 1956 m. daugiausia namus statėsi arba jau buvo įsikūrę geležinkelininkai, anksčiau gyvenę butuose pietinėje geležinkelio stoties pusėje.
Pirmasis Strazdelio gatvės gyventojas, gavęs sklypą ir paskolą statybai, čia ėmė kurtis 1953 m. Abipus gatvės tuo metu buvo daug panašių namelių ‒ vieni jau nudažyti arba tebedažomi, kitų dengiami stogai, dedami langų rėmai, renčiamos sienos arba tik mūrijami pamatai.
Prie statybų būdavo dirbama dažniausiai po darbo valandų arba savaitgaliais: taukšėdavo plaktukai, dūzgdavo pjūklai, ūždavo rąstus, lentas, plytas ar kitas statybines medžiagas gabenantys sunkvežimiai.
Sovietmečiu gyventojai buvo glaudžiai susiję su savo darbovietėmis: per įmones ir įstaigas ne tik skirstyti komunaliniai, kooperatiniai butai, bet statyti ir žinybiniai gyvenamieji namai saviems darbuotojams.
Rožyno kvartale pastatytuose daugiabučiuose dviaukščiuose baltų plytų namuose apsigyveno ir geležinkelininkų šeimos. Kurį laiką šie namai taip ir vadinti – geležinkelio namais.
1957 m. vykusiame Panevėžio darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto posėdyje priimtas nutarimas „Dėl žemės sklypų skyrimo individualinei statybai Panevėžio mieste tvarkos“. Jame nurodyta, kad sklypai gali būti skiriami tik individualios statybos kvartaluose, kuriuose atlikti gatvių tvarkymo darbai.
Norint gauti sklypą individualaus namo statybai, reikėjo įmonės ar įstaigos administracijai, kurioje gyventojas dirbo, rašyti pareiškimą, jame nurodyti gyvenamąją vietą, šeimos sudėtį, pajamų šaltinius namui statyti ir kt.
Su pareiškimu reikėjo pateikti techninio inventorizacijos biuro pažymą, namų valdybos ar gatvės komiteto pažymėjimą apie šeimos sudėtį.
Individualių namų statybos Rožyne naują pagreitį įgavo 1953 m., o dabar tai žalias ir jaukus kvartalas. P. ŽIDONIO nuotr.
Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarime buvo nurodyta, kad sklypų negalima skirti norintiems statyti antrą namą, jei nepraėjo dešimt metų nuo pirmojo namo pardavimo.
Niekur nedirbantys (pensininkai, neįgalieji) Vykdomajam komitetui turėjo pateikti pareiškimus dėl ketinimo statyti namą ir Socialinio skyriaus pažymėjimą apie gaunamos pensijos dydį.
Įmonės ar įstaigos administracija kartu su profsąjungos komitetu, apsvarsčiusi pareiškimą, perduodavo jį miesto Komunalinio ūkio valdybai kartu su statytojo charakteristika ir pažyma apie jo gaunamą atlyginimą.
Komunalinio ūkio valdyba pareiškimus perduodavo Deputatų nuolatinei komisijai, kuri, juos apsvarsčiusi, Vykdomajam komitetui pateikdavo savo pasiūlymus leisti arba neleisti gyventojui statytis namą.
Individualiems statytojams, norintiems statyti gyvenamuosius namus neterminuotam naudojimui, buvo skiriami žemės sklypai ir išduodamos ilgalaikės paskolos.
Visų liaudies ūkio šakų darbininkai ir tarnautojai galėjo gauti iki 7 tūkst. rublių paskolą namui statytis. O gydytojai, mokytojai bei į atsargą išėję karininkai – iki 10 tūkst. rublių. Paskolą reikėjo grąžinti per septynerius metus. Kreditus įformindavo įmonės ir organizacijos, kuriose namo statytojas dirbo.
SSRS Ministrų taryba nustatydavo kreditus individualiajai statybai. 1957 m. Panevėžio miestui tam reikalui skirta 715 tūkst. rublių.
Planuojant ir kredituojant pasitaikydavo kurioziškų nesklandumų. 1956 m. „Nevėžio“ siuvimo fabrikas prašė ministerijos individualiai statybai skirti 52,9 tūkst. rublių ir tiek pat prašė iš miesto Vykdomojo komiteto. Tačiau norintiems statyti darbuotojams nebuvo skirti žemės sklypai, neparengta techninė dokumentacija. Dėl to „Nevėžio“ fabrikas skirtų lėšų negalėjo panaudoti.
1956 m. už geležinkelio stoties naujai atsiradusios priemiesčio Pušyno, Alyvų, Rožių, Geležinkelio, L. Giros gatvės vasarą dulkėdavo, o rudenį, kai paprastai vyraudavo lietingi orai, tapdavo neišbrendamos.
Be to, visas Rožyno rajonas dažnai skendėdavo tamsoje. Nors elektra buvo atvesta, įrengti stulpai su elektros lemputėmis, dėl įvairių gedimų jos nedegdavo.
Gatves tvarkyti pavesta miesto Gerbūvio kontorai, ji turėdavo jas greideriuoti. 1971 m. Rožyno gatvės nužvyruotos, išlygintos ir sutvarkytos, įrengti vandens rinktuvai.
1955 m. geležinkelio rajono gyventojus nudžiugino Alyvų gatvėje kylančios naujos parduotuvės sienos.
Šiam tankiai darbininkų apgyventam rajonui ypač reikėjo didesnės parduotuvės.
Vis dėlto parduotuvės statybos nebuvo baigtos, pastatas liko be stogo.
Po kelerių metų miesto prekybos valdyba jį perdavė kitoms organizacijoms.
Rožyno gyvenamajame rajone, gerokai nutolusiame nuo miesto centre įsikūrusių prekybos taškų, kurį laiką nebuvo parduotuvių.
