-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Esu pagerbta. Įvertinimas labai netikėtas. Kai pasirodė pirmosios knygos, tokius lūkesčius kurstė naivumas, ambicingumas.
Rašau jau dešimt metų ir jau buvau praradusi viltį gauti bet kokią premiją. Rašau savo malonumui, tad esu labai dėkinga už tokį apdovanojimą, nustebino.
Įvairiuose interneto dienoraščiuose pasiskaitau atsiliepimus apie romaną ir man atrodo, jog jis skaitytojų liko nesuprastas.
Manau, jog manoji literatūra intelektuali, bet per socialines erdves pritraukiu mases, kurios nėra intelektualios ir perka knygą iš inercijos. Tokie skaitytojai nesupranta, ką noriu pasakyti savo knygose. Žinoma, dėl to galima kaltinti mane, jog blogai išreiškiu mintis, bet manau, jog kartais ir auditorija pasitaiko ne ta, kuri galėtų suprasti kūrinį.
Premija man yra tarsi atsakymas, jog vis dėlto šią knygą kažkas suprato. Ši knyga nėra sąrašėlis „Ką nuveikti iki trisdešimties?“, kaip vylėsi ne viena moteris, dovanojusi ją gimtadienio proga ir besitikėjusi lengvo skaitinio.
Skaičiau visą laiką. Viena mėgstamiausių užduočių mokykloje, kai reikėdavo perskaityti knygą ir nupiešti iliustraciją. Perskaitydavau bent tris ir dar savo darbus parduodavau klasiokams, kad šie pasiskaitę galėtų atsakinėti mokytojams.
Skaitau labai eklektiškai ir labai skirtingas knygas. Skaitau populiariąją literatūrą, taip pat labai mėgstu antropologiją, pavyzdžiui, pasakojimus apie gentis. Man patinka senieji memuarai, tokie kaip Izabelos Bird – anglų ledi, XIX amžiuje keliavusios po Havajų salas, arba Rokvelo Kento, keliavusio į Grenlandiją, Aliaską.
Būna, jog renkuosi žmogų, kurį noriu pažinti, pagal knygas. Jeigu užsimezga nauja draugystė, man labai įdomu paklausti, kokia knyga ir koks filmas tam žmogui labiausiai patiko. Net jeigu tai visai ne mano žanro knyga, ją paskaitau – man atrodo, jog tuomet galiu ir patį žmogų giliau pažinti.
Jeigu atvirai, knygas renkuosi snobiškai. Jeigu knyga yra „The New York Times“ bestseleris, tuomet ją pirksiu, skaitysiu ir kitiems siūlysiu.
Bibliotekomis naudojuosi dažnai, tik daugiausia jose ieškau ne grožinės literatūros. Grožinę turiu nusipirkti, nes dažnai prirašau, pasižymiu, kartais ir pačiai rašant prireikia sugrįžti, prisiminti faktus.
Grožinę literatūrą perku Lietuvoje – Havajuose nėra lietuviškų knygų. Bet mes Havajuose turime tikrai labai gerą bibliotekų tinklą – gali gauti beveik kiekvieną knygą. Netgi jeigu kokios nėra, ji užsakoma iš kito miesto arba kitos salos. Tereikia palaukti porą savaičių ir vis tiek gausi, ko ieškai. Taip pat esu ir mėgėjiško knygų klubo Havajuose narė.
Turbūt vienodai. Galbūt lietuvišką skaityti kartais yra jaukiau. O jeigu gerai parašyta lietuviška knyga, rinkčiausi ją, nes lietuvių kalba – mano būties kalba.
Lietuvių autorių nėra tiek daug gerų. Grįžusi į Lietuvą eksperimentuoju, imu man nežinomą, jauną autorių ir kartais nuvilia. Angliškas knygas skaitau tas, kurios įvertintos, gavusios apdovanojimų, tad galbūt būtų nesąžininga vertinti, lyginti lietuvių ir užsienio literatūrą.
Dabar skaitau dvi: istorinę Saros Vovel „Unfamiliar fishes“ apie JAV industrializmą, pirmuosius misionierius Havajuose, kaip vyksta jų amerikanizacija, taip pat – Kazimiero Barėno „Dvidešimt viena veronika“. Norėjosi ją paskaityti iš pagarbos.
Niekada. Pavartau tik tuo atveju, jeigu laukia koks nors pokalbis apie pačią knygą. Kad ir „Pirmą kartą mama“ – tik prieš kelias dienas ją pavarčiau. Kai parašiau, niekada taip ir nebuvau jos atsivertusi.
Tą, kuri paliečia žmogų, pakeičia gyvenimą, įkvepia, sukelią katarsį. Knyga turi daryti poveikį. Jeigu perskaitei ir nieko neliko, jokių stygų neužgavo, vadinasi, knyga nėra vertinga.
Esu skaičiusi prastos literatūros, bet man vis tiek įsiminė istorijos, jos liko su manimi. Autoriai – grafomanai, patys išsileidę savo knygas. Galbūt joms tereikėjo gero redaktoriaus, galbūt kiek palaukti ir perrašyti.
Pavyzdžiui, amerikietiškoji „Hillbilly Elegy: A Memoir of a Family and Culture in Crisis“ – labai garsi Amerikoje, gavusi labai daug apdovanojimų. Kai ją skaičiau, man patiko, bet dabar – nieko neliko atmintyje. Knyga man nepaliko jokio emocinio atspaudo, atsimenu jos esmę, bet nieko daugiau.
Jokiu būdu! Bet, žinoma, autoriui reikia uždirbti.
Yra išleista mano elektroninė knyga, kuri kainuoja 8 eurus. Žmonės labai pyksta, sako, jog popierius nenaudojamas, o knyga vis tiek brangi.
Moki ne už popierių. Pirmiausia moki rašytojui, redaktoriui, korektoriui, viršelio dailininkui, rinkodaros specialistui, tinklalapiui, kuris skelbia informaciją. Dėl to Lietuvoje ir perku knygas, kad remčiau knygų leidybą.
Kai per brangi – neperku. Pavyzdžiui, mielai paskaityčiau Beatos Tiškevič „Vyvenimą“, bet man ji pasirodė per brangi, rodos, 17 eurų kainuoja. Įprastai romanas kainuoja vidutiniškai apie 12 eurų, tad palauksiu, kol atpigs, ir tada pirksiu.
Daug skaitau, tad vienos knygos išskirti negalėčiau, skirtingais gyvenimo etapais jų yra daug.
Man patiko Adelės Faber, Elein Mazliš knygos apie vaikų auginimą „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“, taip pat – Alfio Kono „Unconditional Parenting: Moving from Rewards and Punishments to Love and Reason“. Šios knygos man labai daug davė auklėjant vaikus.
Vaikystėje skaityta Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ padarė įspūdį – verkiau ir verkiau. Vyravusius režimus labai gerai atspindėjo ir Aleksandro Solženicyno „Vėžininkų korpusas“. Negyvenau tuo laiku, kai vyravo Stalino priespauda, bet ji man davė puikų suvokimo pagrindą, pasaulėjautos formavimą.
Iš šiuolaikinių – Adamo Džonsono „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. Jaučiuosi tarsi suprantanti, kas yra Šiaurės Korėja, nors niekada ten nebuvau. Po šios knygos įgijau labai realistišką suvokimą.
Kiekvienam gyvenimo kampui yra vis kita knyga, tokios vienos, kuri atstotų viską, – nėra.
Knygas išdalinu. Lietuviškus romanus, kuriuos perskaitau, atiduodu Honolulu lietuviams – knygas išsiunčiu paštu.
Nebent knygos apie vaikų auginimą arba Adrienos Rič knyga „Of Woman born: Motherhood as Experience and Institution“ – jos yra labai brangios ir vertingos, tad kai skolinu, būtinai pabrėžiu, jog pyksiu, jeigu neatgausiu.
Iš kitos pusės – nesu daiktų kolekcininkė, nemėgstu jų kaupti.
Tragikomedijos. Galbūt tokį daugiau jį mato kiti. Mano gyvenimas geras – dabar gal netgi pasidaręs meksikietiška melodrama su laiminga pabaiga.
Esu išgyvenusi daug vidinio nerimo ir skausmo, bet išmokau iš viso to pasijuokti. Pas mus šeimoje kiek yra buvę dramų, vėliau mano mama apie tai kalba garsiai – net ir skyrybos ar kitos didelės šeimos negandos nėra tabu ar ašarų tema. Net ir prisimindamas patį baisiausią įvykį, apie tai kalbi juokdamasis – buvo tai buvo, pabandykime į viską pažiūrėti kitaip.
Pati nesu patyrusi jokių rimtų nelaimių, nors vidinių išgyvenimų būta visokių: nelaimingos meilės, vienatvės, sunkių darbų slaugant neįgaliuosius.
Turiu vaikų ir jie mano gyvenimą nuspalvina kitomis, džiugesnėmis spalvomis.
Kazimiero Barėno literatūrinė premija įsteigta lietuvių išeivijos Didžiojoje Britanijoje veikėjų, kraštiečių Marijos ir Kazimiero Barėnų sumanymu paskatinti jauną gabų prozininką, skiriama už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausiai vertinamą jauno autoriaus (iki 35 metų imtinai) prozos knygą. Premijos steigėjas – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.
Laureatą šiemet rinko K. Barėno literatūrinės premijos komitetas, kurio pirmininkė Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Audronė Palionienė, nariai: prozininkė, poetė, dramaturgė, literatūros kritikė Renata Šerelytė, istorikas, žurnalistas ir rašytojas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius dr. Tomas Vaiseta, literatūros kritikas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantas Saulius Vasiliauskas, poetė, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūros renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė.
