-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš dvejus metus mirusio menininko gyvenimas ir darbai prisiminti bibliotekoje vykusiame susitikime su jo žmona dailininke Nora Blaževičiūte bei mokine – docente Ieva Paltanavičiūte.
Svečiai susibūrė antrame bibliotekos aukšte šalia šviesaus atminimo menininko 2014 metais organizuoto tarptautinio vitražo simpoziumo „1+1“ metu sukurtų darbų.
Bibliotekos direktorė Rima Maselytė, kalbėdama apie A. Dovydėną, prisiminė jo apsilankymus, visada palikdavusius „didelės asmenybės“ įspūdį.
„Šiandien noriu pasidžiaugti ir prisiminti gražų ir malonų bendravimą su šiuo išskirtiniu menininku ir žmogumi. Ne sykį jis neinformavęs apsilankydavo bibliotekoje, kažko dairydavosi, stebėdavo aplinką. Buvo aišku – jis turi idėją, kažko ieško. Kartą manęs paklausė, ar neatsirastų vietos ir jo darbams“, – prisiminimais dalijosi R. Maselytė.
Tiesa, pastato interjerą drauge su komanda įrengęs architektas Saulius Juškys spalvų bibliotekoje nenorėjo. Taip kilo idėja sukurti bespalves stiklo plokštes, kurių esmė – tekstas ir šriftas. Darbų autoriai – septyniolika A. Dovydėno tradiciškai rengto Tarptautinio vitražo simpoziumo „1+1“ dalyvių.
2014-ųjų rugsėjo pabaigoje atidaryta darbų paroda visos sienos neužėmė, tačiau pats menininkas galutinio projekto įgyvendinimo nesulaukė – mirė 2015-ųjų gegužę. Jį perėmė profesoriaus mokinė docentė I. Paltanavičiūtė. Susitikimo metu savo mokytoją ji prisiminė kaip didžiausią šviesulį, jai daug davusį žmogų.
„Džiaugiuosi galėjusi būti jo studente – stebėti, mokytis. Šiandien turiu daug gražių prisiminimų. Stengiuosi tvirtai laikyti jo perduotą vairą“, – sakė I. Paltanavičiūtė.
Kalbėdama apie simpoziumo metu sukurtus vitražus, menininkė dėkojo ir bibliotekai.
„Ačiū, kad įsileidote, pasitikėjote ir leidote kurti – mums, kaip kūrėjams, tai buvo labai svarbu. Šio projekto esmė – perprasti konkretaus pastato architektūrą ir sukurti jį geriausiai atspindinčius darbus. Bibliotekoje vitražas prarado spalvą, bet santykis su šviesa ir aplinka liko. Ieškosime rėmėjų ir projektas bus galutinai baigtas“, – pažadėjo Vilniaus dailės akademijos docentė.
Apžiūrėjus tarptautinio simpoziumo metu sukurtus vitražus, renginio svečiai persikėlė į konferencijų salę. Ten menininko žmona N. Blaževičiūtė pristatė Rainių Kančios koplyčiai sukurtų vitražų projektą, už kurį A. Dovydėnas 1994 metais buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Rainių žudynės – vienas iš žiauriausių Raudonosios armijos įvykdytų nusikaltimų Lietuvoje. 1941-ųjų birželį netoli Telšių nužudyti ir išniekinti 73 „liaudies priešai“ – intelektualai, teisininkai, politikai. Jų atminimą saugo Rainių memorialinis kompleksas, kurį įgyvendino Telšių vyriausiasis architektas Algirdas Žebrauskas.
Atstatant koplyčią naudotasi Jono Virako 1943-iaisiais sukurtais brėžiniais, o interjerui kurti pakviesti žymiausi Lietuvos menininkai – tarp jų ir vitražininkas A. Dovydėnas.
Rainių tragediją menantys vitražo darbai kurti 1991–1994 metais, Lietuvos valstybei lemtingais, nerimo metais. Tas nerimas atsispindi bespalviuose darbuose, papildytuose raudonais kraujo lašais.
Kurdamas vitražus A. Dovydėnas konsultavosi su šviesaus atminimo profesoriumi Norbertu Vėliumi. Skirtingų regionų spalvinę gamą puikiai išmanęs etnografas patvirtino, kad būtent balta spalva buvusi žemaičių gedulo spalva, o koplyčiai sukurti vitražai tai profesionaliai atspindėjo.
Prasmingi ir skaudų Lietuvos istorijos puslapį menantys darbai pilni užuominų ir ženklų. Spygliuota viela simbolizuoja koncentracijos stovyklą, matomas ir Turino drobulės motyvas. Visi 8 projekto kūriniai – šviesūs ir subtilūs, o tautos tragedijos ir kančios temos atskleidžiamos ir per paties menininko „Sibiro vaiko“ patirtį – vos trejų jis su motina buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą ir į Lietuvą grįžo ankstyvoje paauglystėje – sulaukęs 12-os.
Kūrėjui skirtas susitikimas baigtas dokumentinio filmo „Algirdas Dovydėnas. Stiklo magija“ peržiūra. 1995-aisiais režisierių Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus sukurta juosta talentingai atskleidžia menininko gyvenimo peripetijas bei asmenybės didumą.
Dėkodama susitikime dalyvavusioms viešnioms, bibliotekos direktorė džiaugėsi galėjusi sutikti šį žmogų.
„Esu dėkinga už mažas ir dideles akimirkas. Laimė gyvenime sutikti išskirtinius žmones“, – teigė R. Maselytė.
