Pareiškęs, kad karo metais žydai žudė žydus, ir už tai teisiamųjų suole atsidūręs buvęs miesto Tarybos narys, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys ir Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių frakcijos lyderis Raimondas Pankevičius išvengė teistumo. Politikas jau antros instancijos teisme laimėjo bylą prieš jį antisemitizmu kaltinusius Lietuvos ir Panevėžio žydų bendruomenių atstovus.
R. Pankevičius buvo kaltinamas tuo, kad 2014 metų rugpjūčio 28 dieną, Panevėžio miesto savivaldybės Tarybos posėdyje svarstant klausimą dėl žydų labdaros fondo „Džoint“ įamžinimo ir dalyvaujant žydų bendruomenės atstovams, savo pasisakyme viešai neigė holokaustą. Tuomet jis pareiškė, kad Lietuvos getuose veikusi žydų policija prisidėjo prie žudynių. Esą žydai per dieną myriop pasiųsdavo tūkstančius savo tautiečių.
Tokį R. Pankevičiaus pasisakymą Panevėžio apylinkės teismas buvo įvertinęs kaip neigiamo pobūdžio, neetišką, nukreiptą prieš žydus. Teismo gauti duomenys iš Lietuvos istorijos instituto, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro patvirtino, kad kai kurie R. Pankevičiaus teiginiai neatitinka nustatytos istorinės tiesos. Tačiau juose neįžvelgta tokio pavojingumo lygio, už kurį galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Apeliacinis Panevėžio apygardos teismas taip pat nematė pagrindo nuteisti R. Pankevičių.
Šis teismas atmetė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano ir Panevėžio prokurorų apeliacinius skundus. Tačiau šį sprendimą proceso dalyviai irgi dar turi teisę apskųsti – per tris mėnesius pateikti kasacinį skundą Lietuvos aukščiausiajam teismui.
Išteisintas politikas tvirtina neatsisakantis savo žodžių, jog Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams tarnavę žydų policininkai šaudė savo tautiečius. Jis tikina surinkęs užtektinai tai įrodančius medžiagos, studijuodamas kovų už nepriklausomą Lietuvą istoriją.
R. Pankevičiaus teigimu, žydus žudė ne tik vokiečiai, lietuviai, bet ir patys žydai. Jų getuose įkurta policija prižiūrėjo, kad tautiečiai nepabėgtų, atrinkdavo, ką sušaudyti. Jie esą nepasigailėdavo net vaikų.
R. Pankevičius mano, kad šis teismo sprendimas galėtų tapti teisiniu pagrindu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui paskelbti žydų nusikaltėlių pavardes.
Išklausyti teismo verdikto G. Kofmanas neatvyko dėl ligos. Sunkiai sergantis Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas neslepia esąs nustebintas teismo sprendimo, tačiau ar jį skųsti, sako paliksiantis nuspręsti Lietuvos žydų bendruomenės tarybai.
Pastarasis pasisakymas apie žydus, dėl kurio buvęs politikas atsidūrė teisiamųjų suole, ne pirmasis, užrūstinęs šios tautos atstovus. G. Kofmanas „Sekundei“ yra sakęs, kad į prokuratūrą jie kreipėsi išsekus kantrybei.
Pasak G. Kofmano, tai ne vienintelis kartas, kada R. Pankevičiaus pasisakymai įskaudina žydų tautą. Prieš keletą metų Panevėžio tarybai svarstant klausimą dėl memorialinės lentos atidengimo iš šio miesto kilusiam žydų tautybės aktoriui Benjaminui Zuskinui, R. Pankevičius pareiškė, kad šis menininkas buvo represinių struktūrų tarnas. Miesto Tarybos sprendimams nei tą kartą, nei svarstant klausimą dėl žydų labdaros fondo įamžinimo skandalingi politiko pareiškimai įtakos neturėjo.