-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio muzikos mokykloje inicijavęs džiazo skyriaus įkūrimą S. Astrauskas turi ambiciją į džiazuojantį improvizacijų pasaulį pavilioti ir panevėžiečius.
Muziką mėgau nuo pat vaikystės, bet ne tą, kurią dabar groju.
Vidurinėje mokykloje mano gyvenimas buvo susijęs su sportu. Mokydamasis aštuntoje klasėje stojau į Panevėžio sporto mokyklą, krepšinio grupę. Treneris Raimundas Sargūnas rinko jaunų krepšininkų grupę iš visos Lietuvos.
Tačiau gyvenimas pasisuko kita linkme – baigęs aštuntą klasę įstojau į dabartinę Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Sportas po truputį geso ir ėmiau vis labiau susidraugauti su muzika.
Atrodo, nuo antrojo ar trečiojo kurso mane pakvietė dirbti į profesionalų Kauno pučiamųjų instrumentų „Ąžuolyno“ orkestrą, nes tuo metu trūko mušamųjų specialistų.
Po to įstojau į Lietuvos konservatoriją. Antrame kurse į darbą pasikvietė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Maestro Juozo Domarko. Šiais metais sukanka trisdešimt metų, kai čia dirbu.
Baigus penkerius studijų metus, dar dvejus metus tęsiau mokslus meno aspirantūroje, kurią pabaigęs, 13 metų dirbau pedagoginį darbą dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vėliau išėjau, padariau pertrauką ir nutiko taip, jog buvęs Panevėžio muzikos mokyklos direktorius Gvidas Vilys pakvietė dėstyti mušamuosius. Čia dirbu jau penktus metus.
Klausytojas visada ir visur yra tik geras. Svarbiausia, kad jis norėtų eiti į koncertus, klausytų geros muzikos, o miestas suteiktų tokią galimybę savo miestiečiams ir svečiams. Būtinas abipusis ryšys.
Kaip dabar atsimenu, jog man vos pradėjus dirbti, Panevėžio bendruomenių rūmuose Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras buvo atvažiavęs koncertuoti su sero Endriaus Loido Vėberio „Requiem“, šį kūrinį dainavo Gražina Apanavičiūtė, dirigavo Maestro Juozas Domarkas.
Vėliau tik kartą buvome atvykę į Muzikinį teatrą su programa „Visai šeimai“, tačiau su rimtu koncertu į Panevėžį jau nevažiuojame beveik 40 metų.
Liūdna, jog geros, profesionalios muzikos miestui trūksta. Norėtųsi, jog čia būtų kur kas daugiau klasikinės, modernios, šiuolaikinės, džiazo muzikos, kad jaunas ir ne tik klausytojas turėtų pasirinkimą. Panevėžyje vietų, kur galima būtų rengti tokius koncertus, yra.
Nežinau, kas čia turėtų koordinuoti, nuo ko viskas priklauso. Turi būti tam tikra kultūros politika ir ji turėtų būti profesionali.
Žmonės, kurie tuo užsiima, pirmiausia turi suprasti, kas yra tikrai profesionali muzika. Žinoma, muzikos reikia visokios ir ji tikrai turėtų savo klausytoją.
Kartais nuvažiavęs į mažesnius Lietuvos miestus nuoširdžiai stebiuosi. Alytus, Šakių rajone esantis Griškabūdis, Plungė, Marijampolė, jau nekalbu apie Europą – visur būna antplūdžiai, žmonės eina į simfoninės muzikos koncertus.
Man tikrai labai keista, jog to nėra penktame pagal dydį Lietuvos mieste.
Nežadu nieko, nežinau, ar tai yra mano misija. Tai tikrai labai sunkus organizacinis darbas.
Džiugu, kad šalia Panevėžio vyksta Bistrampolio muzikos festivalis, bet manau, jog ir pačiame mieste turėtų būti kažkas panašaus, atvažiuoti pasaulinio lygio atlikėjai.
Tai priklauso ne tik nuo organizatorių, bet ir nuo finansavimo. Jeigu miesto valdžia arba verslininkai susiimtų ir rastų pinigų, būtų kultūrinių renginių ar festivalių mecenavimas, manau, kad būtų galima tai įgyvendinti. Tai duotų miestui pridėtinę vertę.
Galbūt šiurkščiai nuskambės, bet noriu nedrąsiai tikėti, kad galbūt po dešimties ar penkiolikos metų, situacija mieste ir pasikeis.
Teko tikrai nemažai groti šiuolaikinės muzikos. Iš pradžių, kai buvo uždarytos sienos, trūko kūrinių, literatūros, buvo labai skurdus instrumentarijus. Randi kokias natas – nėra instrumentų, yra instrumentai – nėra natų.
Pradėjau kalbinti Lietuvos kompozitorius, kad jie pradėtų rašyti kūrinius tiems instrumentams, kurie yra. Su kolega Arnoldu Gurinavičiumi netrukus sukūrėme mušamųjų ir kontraboso duetą „Saga duo“, prasidėjo didelis darbas su legendiniu šiuolaikinės muzikos ansambliu „Ex tempore“.
Dabar galiu pasakyti, jog nėra lietuvių kompozitorių grandų, kurie nėra parašę šiems ansambliams kūrinių.
Vienas iš mano tikslų buvo groti ir propaguoti lietuvišką muziką ne tik gimtinėje. To pasekmė – išleista kompaktinė plokštelė „Skambantys tiltai“.
1992 m. Lietuvos jaunieji kompozitoriai pradėjo rengti festivalį „Jauna muzika“ ir aš buvau vienintelis, kuris dešimt metų iš eilės jame grojau.
Smogus finansinei krizei, festivalis kurį laiką buvo nerengiamas ir vėliau tapo elektroninės muzikos festivaliu.
Kažkas yra pasakęs, jog reikia 99 proc. darbo, kad iškeltum 1 proc. talento.
Yra labai talentingų žmonių, bet aš manau, jog be darbo nieko nepadarysi. Tam, kad kažką pasiektum, reikalingas kasdienis, sunkus darbas po daug valandų prie instrumento, individualūs užsiėmimai, įvairios repeticijos su kolektyvais, grupėmis. Tai tikrai labai sunkus, bet labai įdomus, kūrybiškas darbas.
Kartais renkuosi tylą, o kartais tiesiog klausausi žinių per radiją, įdomių pokalbių.
Važinėdamas tarp Vilniaus ir Panevėžio dažnai klausausi džiazo arba klasikinės muzikos. Visgi dažniausiai, kol perklausau visą informaciją, jau būnu atsidūręs Panevėžyje.
Kartais nieko neklausau, tiesiog žiūriu į gamtą, kaip formuojasi debesys. Kartais susikoncentruoju į galvoje besisukančias mintis, planus, ką turiu padaryti, ką jau padariau.
Kiekviena diena būna kaip improvizacija, žinoma, sudėta į tam tikrus rėmus.
Pirmiausia, muzika turi būti gera, tačiau pirmenybę atiduodu klasikai ir džiazui.
Žinoma, nereikėtų suprasti tiesiogiai, nes yra parašytos ir modernios muzikos simfoniniam orkestrui. Pavyzdžiui, XX a. kompozitoriaus Igorio Stravinskio, Sergejaus Prokofjevo, Benjamino Briteno, Olivjė Mesiano. Taip pat lietuvių kompozitorių – Vytauto Barkausko, Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės, Vidmanto Bartulio, Vytauto Germanavičiaus, neseniai anapilin išėjusio Anatolijaus Šenderovo. Visų ir nepaminėsi.
Nieko naujo nepasakysiu. Puikiai prisimenu pirmus mušamųjų mokytojus tiek Kaune, tiek Vilniuje, davusius pradžią specialybei. Taip pat turėjau labai gerą fortepijono mokytoją.
Juk sakoma, gyveni žmogus ir mokaisi iš visko, iš ko tik įmanoma mokytis, nebūtinai iš savo srities specialistų.
Mokausi ir iš filosofijos, poezijos, psichologijos, istorijos. Jaučiu poreikį rinkti informaciją, sužinoti naujų dalykų – tai prisideda prie žmogaus asmenybės formavimosi.
Kunigas Česlovas Kavaliauskas savo knygoje „Tarp fizikos ir teologijos“ labai gerai pasakė, jog „šiandien paskutinis mokslo žodis – rytoj jau yra nebe paskutinis“.
Tai, ką šiandien sužinai, perskaitai, jau po kelių dienų gali būti paneigta, modernizuota, pakeista.
Koncertavome su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Lisabonoje. Koncertą dirigavo Maestro Juozas Domarkas, solo violončele grojo Mstislavas Rostropovičius.
Tądien buvo mano gimtadienis. Po koncerto priėjau prie M. Rostropovičiaus su programėle, kad man pasirašytų atminimui.
Baigiant pasirašinėti jo akys sustingo, jis priėjo prie labai senyvo amžiaus moters ir tarė: „Gerbiami kolegos, norėčiau jus supažindinti, kas atvažiavo į koncertą – generolo Michailo Kutuzovo proanūkė.“
Rodosi, ji į koncertą atskrido iš Paryžiaus. Tai buvo neeilinis susitikimas – tikra gimtadienio dovana.
Iki šiol turiu tą programėlę su autografu ir bendra nuotrauka.
Pasaulį išgelbės trys raidės M: medicina, muzika, meilė. Medicina gydo kūną, o muziką – sielą. Ji gali padėti, pakelti nuotaiką, įvaryti į neviltį, išspausti ašarą ar ištraukti iš depresijos. Ji – labai stiprus ginklas.
Džiugu, jog yra žmonių, kurie myli muziką. Daugelis net nesusimąsto ir nesuvokia, kaip ji veikia mūsų gyvenimus. Bet pabandykime uždaryti visas koncertų sales, užtildyti radiją, televizorių, kad visiškai neskambėtų jokia muzika ir pasižiūrėkime, koks bus rezultatas po poros dienų ar savaitės. Būtų liūdna ir nyku, kažko trūktų. Bijau, kad tektų „džiaugtis“ tik miesto mašinų garsais. Nors ir tai yra tam tikra muzika. Ir gamtos garsai yra muzika. Taip jau sutvarkytas pasaulis.
Galvoju, ar man kada nors būna liūdna. Kartais.
Dažniausiai tuomet susirandu muzikos, kurios patiriant tam tikrą būseną norisi klausyti. Dažniausiai tai – klasikinė ir džiazo muzika. Neretai nutinka taip, jog pradėjus klausytis, muzika automatiškai išjudina.
Žmonės, kurie nėra profesionalai, muzikos klauso vienaip, o kai esi profesionalas – tau būna įdomūs visai kiti dalykai: atlikimo kokybė, interpretacija.
Sunkiai. Mes esame sugadinti žmonės. O gal kaip tik ir ne?
Prisimenu atvejį, kai pas mane atvažiavo bendraklasis ir mudu nuėjome pasiklausyti operos. Kankinausi visą spektaklį, o jis man sako: „Kaip gerai dainavo!“
Jis tiesiog negirdėjo to, ką girdėjau aš, nes buvo situacijų, kai net norėjosi išeiti.
Dar labiau, kiek įmanoma, tobulėti. Stengiuosi tai daryti kiekvieną dieną, kai tik turiu laisvo laiko. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Atrodo, išmoksti vieną, o nemoki kito, išmoksti tą kitą, nemoki dar kažko.
Kartais atrodo, jog tai situacija be galo, be krašto. Bet praktika rodo, jog kuo didesnį bagažą turi, kuo daugiau iš jo gali ištraukti, laisvai naudoti kaip nori, kada nori, tada, susėdus groti su tokiais pačiais žmonėmis, – išeina labai įdomūs ir neįtikėtini dalykai. Imi suprasti vienas kitą iš pusės žodžio, nereikia niekam aiškinti, ką jis turi daryti – imi jausti, suprasti.
Norėtųsi, kad Panevėžio muzikinė kultūra dar labiau atsigautų, jog papūstų nauji vėjai ir kad žmonės jų nebijotų įsileisti.
Kad vaikai nuo mažų dienų lankytų muzikos mokyklas, susipažintų su jos didenybe muzika ir ji juos lydėtų visą gyvenimą.
Suprantu, jog reikia laiko, kad žmonės pasikeistų, ateitų jaunimas, imtų judėti ledai ir tame judėjime būtų tam tikras greitis ir, žinoma, kokybė.
