Elzbietos Plungaitės ir Vinco Eiduko vestuvės Pakalniškiuose. Sėdi nuotaka su tėvais Veronika ir Jurgiu Plungėmis, antroje eilėje iš kairės stovi brolis Kazimieras, Vincas Eidukas, broliai Stanislovas ir Aleksandras. 1928 m. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Plungių šeimos archyvas – dalelė tautos istorijos

Sekundė
Rasa STRUŽIENĖ
Kultūra
2022.03.20 14:00

Šeimos archyvas paprastai slepia turtingas ir jautrias praeities istorijas, kurios naujų laikų atodangose įgauna kitoniškų prasmių, vertinimų ir apmąstymų.

Kiekvienas prisilietimas prie seno laiško, mokslo baigimo pažymėjimo, kitokio dokumento ar nuotraukos, iš kurios žvelgia praėjusio laiko žmogus, emociškai praturtina ir svarbus istorine prasme.

Neseniai Panevėžio kraštotyros muziejų pasiekė Pakalniškių kaimo (buv. Šeduvos valsčius) šviesuolių Veronikos ir Jurgio Plungių šeimos dokumentų ir nuotraukų rinkiniai. Juos muziejui perdavė Plungių provaikaitė Sigita Grašienė. Dovanoti raštijos dokumentai – 44 laiškai bei 250 nuotraukų reikšmingai papildė muziejaus rinkinius, kuriuose iki šiol saugoti pavieniai visuomenės veikėjų, pedagogų Plungių eksponatai.

Panevėžio krašto šviesuoliai Plungės

Neeilinės septynis palikuonis užauginusios šeimos atstovai paliko savo veiklos liudijimų švietimo, kultūros ir sporto srityse. Šviesios Plungių šeimos vaikai lankė mokyklą Šeduvoje. Trys vyresnieji – Kazimieras, Aleksandras ir Elzbieta (artimųjų vadinta Elze), įvairiais tais laikais įmanomais būdais baigę mokytojų kursus, dirbo mokytojais.

Visi trys svarbūs Panevėžio krašto istorijai.

Petronėlė ir Kazimieras Plungės su savo vyresnėliais vaikais Laime ir Gintautu. Utena, 1939 m. S. CHORO nuotr.

Broliai Kazimieras ir Aleksandras, be paskyrimų įvairiose Lietuvos vietose, mokytojavo ir Panevėžyje. Nuo 1940 m. K. Plungė dirbo 1-osios Panevėžio pradinės mokyklos (Danutės g.) vedėju, vėliau – mokytoju, nuo 1951 m. reorganizavus mokyklą į Panevėžio septynmetę, buvo direktorius.

Su žmona Petronėle (Arnastauskaite), taip pat mokytoja, užaugintos atžalos tęsė tėvų profesijos tradicijas: dukra Laimė Petronėlė dirbo Panevėžyje mokytoja, o trys sūnūs: Gintautas Jurgis – Lietuvos šachmatininkas, treneris, pirmasis V. Čmilytės-Nielsen šachmatų treneris, Algirdas Kazimieras – Klaipėdos lengvosios atletikos maniežo vadovas bei Klaipėdos sporto muziejaus įkūrėjas, Rimantas Aleksandras – Lietuvos lengvaatletis, olimpietis, rutulio stūmikas – pasižymėjo sporto srityje.

Aleksandras Plungė, į Panevėžį atvykęs 1929 m., paskirtas Panevėžio miesto pradinių mokyklų inspektoriumi, taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninių organizacijų veikloje, šešetą metų pirmininkavo Vilniui vaduoti draugijos Panevėžio apygardos valdybai.

Kartu su žmona Marija (Repšyte) mokytojavo įvairiose miesto mokyklose. Po karo Aleksandras dirbo Panevėžio darbo jaunimo mokykloje, Panevėžio hidromelioracijos technikume, mokė lietuvių kalbos.

Elzbieta Plungaitė, 1925 m. baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, gyvenimą kūrė Kupiškyje. Su vyru, Kupiškio vidurinės mokyklos (progimnazijos) mokytoju ir direktoriumi, visuomenės veikėju, pedagogu Vincu Eiduku, užaugino du vaikus: Danutę (Lietuvos dailininkė, keramikė) ir Vidmantą (kino operatorius).

Laiškuose – šilti šeimos santykiai

Kuo įdomi ir reikšminga ši naujai gauta Plungių šeimos medžiaga?

Istoriškai vertingi patys dokumentai ir nuotraukos, kuriuose užfiksuoti autentiški XX a. I pusės laikotarpio ženklai.

Pluoštas dokumentų ir nuotraukų liudija Elzbietos Plungaitės mokslus Panevėžio mokytojų seminarijoje: tai seminarijos baigimo 1925 m. atestatas, Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos pažymėjimas, išduotas Kaune 1928 m., kuriuo E. Plungaitei pripažintas vidurinės mokyklos mokytojos vardas, įdomūs ir unikalūs tuometės seminaristės prisiminimai apie pirmąjį seminarijos direktorių (1920–1924) kalbininką Juozą Balčikonį (1886–1969), kuriuose žavimasi pedagogo atsidavimu darbui, šiltu bendravimu su studentais.

Pedagogų Plungių nuotraukų archyve yra pluoštelis vaizdų, susijusių su įvairiomis mokyklomis: Šeduvos mokykla, kurią vaikystėje jie visi lankė, Šiluvos ir Pakalniškių pradžios mokyklomis, kuriose broliai Kazimieras ir Aleksandras dirbo, Kupiškio vidurine mokykla, kurioje dirbo Elzbieta ir Vincas Eidukai.

Šiltus artimųjų santykius liudija tėvo Jurgio, brolių Aleksandro ir Kazimiero bei sesers Elzbietos susirašinėjimas. Broliai laiškuose seseriai pasakoja apie darbą mokykloje, tarpukario švietimo sistemos pokyčius, svarsto, kaip tai paveiks jų veiklą.

1939 m. spalį tėvas Jurgis laiške dukrai pasakoja apie mobilizaciją į Lietuvos kariuomenę, sako, kad „mobilizuotas jo brikas“ ir jį reikėję nugabenti į Panevėžį. Pasakoja apie privalomas talkas ir savus kasdienius darbus, kuriuos reikia nudirbti likusiu nuo talkų laiku.

Karo metais rašytuose artimųjų laiškuose juntamos liūdnos nuotaikos, baimė dėl nestabilios padėties, svarstoma apie pareigą ir būtinybę ieškoti galimybių išgyventi sunkmetį, rasti vilties ir jėgų tęsti darbus.

Egzaminas Panevėžio pradinėje mokykloje (Nevėžio g.), kairėje – Aleksandras Plungė. 1934 m. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Susirašinėjimas su Bernardu Buču

Itin vertingas ir įdomus Elzbietos Plungaitės (Eidukienės) susirašinėjimas su skulptoriumi Bernardu Buču.

Mirus Elzbietos vyrui, Kupiškio vidurinės mokyklos (progimnazijos) direktoriui V. Eidukui, skulptorius B. Bučas buvo paprašytas sukurti paminklą pedagogui. Dėl paminklo buvo nuolat tariamasi, derinami planai ir maketai, būsimi motyvai.

1936 m. Kupiškio senosiose kapinėse pastačius paminklą, vaizduojantį motiną, apsigaubusią gedulo šydu ir apglėbusią du vaikus, kurie rankose laiko ąžuolo vainiką, B. Bučas jį prižiūrėdavo net neprašytas, atvažiuodavo iš Kauno (kur nuo 1937 m. rudens gyveno) arba aplankydavo vykdamas su reikalais pro Kupiškį.

Nepraėjus nė metams po pastatymo, spaudoje radęs žinutę apie vandalų apgadintą paminklą, reiškė susirūpinimą ir iniciatyvą jį sutvarkyti.

Laiškuose E. Eidukienei rašė, kad jam malonu bendrauti ir bendradarbiauti su inteligentais, žmonėmis, kurie supranta, vertina ir remia jo kūrybą.

Gausus nuotraukų archyvas iliustruoja draugiškus artimųjų santykius, ryšį su tėviške Pakalniškiais, kuriuose viena karta gimė ir augo, o jaunesnioji – leido vasaras pas senelius Veroniką ir Jurgį.

Nuotraukos sudomino dar vienu aspektu: Plungių gyventa, keliauta, bendrauta su bičiuliais iš įvairių Lietuvos vietovių.

Trys kartos: Elzbieta Eidukienė su dukra Danute ir anūkėle Sigita, padovanojusia Kraštotyros muziejui šeimos archyvą. Kaunas, 1969 m. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Inteligentų gyvenimo paveikslas

Dauguma nuotraukų, kuriose užfiksuoti tą atspindintys vaizdai, darytos namų sąlygomis, fotografai nenurodyti, tačiau nemažai jų pažymėtos tarpukariu dirbusių fotografų spaudais su pavardėmis: S. Choras, T. Milis (Utena), I. Stropus (Palanga), J. Skrinskis (Prienai), P. Ločeris (Biržai), J. Vingbergas (Marijampolė), S. Zaksaitė (Šiauliai), D. Zolinas (Raseiniai), fotoateljė „Magniet“ (Kupiškis), fotostudijos Kaune: „Foto-Bazar“, „Modern“, „Rubin“, „Dailė“, „Ekonom. karių B-vės fotografija“. Panevėžyje tarpukariu dirbusių fotografų: I. Frido, J. Pauros, A. Patamsio, J. Šukio, J. Trakmano, J. Žitkaus darbo stilius ir braižas nemažai tyrinėtas, bet visada įdomu surasti naujų, dar nematytų vaizdų.

Dovanota medžiaga – gausus informacijos šaltinis apie XX a. I pusės inteligentų aplinką, darbą ir laisvalaikį, šviesuomenės įsitraukimą į įvairių tarpukario organizacijų veiklą. Tai puiki pilietiško ir atsakingo požiūrio, nesislepiant už kitų nugarų, o imant ir veikiant pačiam, iliustracija.

Nemažai surinktų šeimos biografinių faktų, datų dėl vietos stokos straipsnyje liko nepaminėta ir muziejaus fonduose lauks tyrinėjimų bei progų paviešinti. Už dovanotus eksponatus ir konsultacijas aprašant archyvą dar kartą dėkojame šios garbingos šeimos palikuonėms – Sigitai Grašienei ir Laimei Plungaitei.