-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Mantas Zakarka pabrėžia, kad pilietiškumo ir patriotiškumo sąvokos daugeliu atvejų yra tolygios. Pilietiško žmogaus apibūdinimą pateikti vienu sakiniu tiesiog neįmanoma, nes šie laikai suteikia daug galimybių.
Jaunimo pilietiškumą parodo ne tik jo dalyvavimas socialinėje ar politinėje veikloje, valstybinių švenčių minėjimuose, bet ir tai, kad jie pakelia ne vietoje išmestą šiukšlę.
„Pilietiškumas gali reikštis įvairiais būdais ir formomis, todėl žmogus turi galimybę pasirinkti sau priimtiniausią kelią, kaip jis gali pasirūpinti savo valstybe, miestu ar aplinka“, – „Sekundei“ teigė M. Zakarka.
Jaunuolių pilietiškumo lavinimu mokyklose pasirūpinta jau seniai, prieš daugiau nei dešimtmetį. LiJOT prezidentas tvirtina, kad mokslo įstaigos atlieka svarų vaidmenį ugdant jauno žmogaus pilietiškumą, nes mokyklose praleidžiama labai daug laiko. Tačiau jis įsitikinęs, jog pilietiškumo pamokos turėtų būti keičiamos, nes jose neretai būna dėstomos papildomos istorinės žinios.
„Pamokose gilinamos žinios, tačiau jose tikrai nekalbama apie patį pilietiškumą, – nuomone dalijosi M. Zakarka. – Tarkime, mokiniams pateikiamas faktas, jog Seimo narių yra 141, tačiau nediskutuojama, kuo skiriasi politinės partijos, jų ideologijos ar filosofijos. Pasikeitus pasauliui dabartinis pamokų formatas nėra pats tinkamiausias.“
M. Zakarka sako, kad pilietiškumas gali reikštis įvairiais būdais ir formomis, todėl žmogus turi galimybę pasirinkti sau priimtiniausią kelią, kaip jis gali pasirūpinti savo valstybe, miestu ar aplinka. Asmeninio archyvo nuotr.
LiJOT prezidentas Lietuvos jaunimo pilietiškumo išraiškas piešia šviesiomis spalvomis. Problema ta, jog dauguma žmonių pirmiausia yra linkę pastebėti neigiamus dalykus.
„Jeigu įsigilintume į jaunimo organizuojamas veiklas, akcijas ar projektus, tuomet teiginys, kad jauni žmonės yra nepilietiški ar nepatriotiški, taptų mažų mažiausiai neteisingas. Lietuvoje egzistuoja begalė gražių iniciatyvų, kurias įgyvendino būtent jaunimas“, – akcentavo LiJOT prezidentas.
Jis sako, kad reikia mesti į šalį tuščias viltis, jog vienose ar kitose veiklose ar akcijose dalyvautų šimtas procentų jaunų žmonių. Tai paprasčiausiai yra nerealu.
Tačiau į valstybinių švenčių minėjimus jaunimas vis dar renkasi vangiai. M. Zakarka pastebi, jog taip yra dėl jų patrauklumo stokos. Jis juokauja, kad daugumos mokslo įstaigų vykstančių minėjimų scenarijų galima nupasakoti iš anksto.
„Būtinai bus direktoriaus kalba, himnas, eilėraščiai, dainos… Dažniausiai viskas tuo ir baigiasi, – kalbėjo LiJOT prezidentas. – Natūralu, kad jaunam žmogui reikia ieškoti naujų pilietiškumo formų.“
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba į tokias paieškas pasinėrė jau gana seniai. Vienas iš seniausiai jų vykdomų projektų yra „Misija Sibiras“, kuriame kasmet norą dalyvauti pareiškia tūkstančiai jaunuolių.
„Pirmoji misija įvyko dar 2006 metais. Jau tada sakėme, kad pilietiškumu mes negalime vadinti tik dalyvavimo valstybinių švenčių minėjimuose, o reikia siekti, jog jauni žmonės turėtų galimybę įsitraukti į tam tikrą veiklą, pamatyti istoriją iš vidaus ir savo patirtimi dalytis su kitais“, – pabrėžė M. Zakarka.
Jis sako, kad kartais pasidaro neaišku, kam minėjimai yra skirti. Ar reikia laikytis to, ką darome jau dešimt metų? Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos vykdomos iniciatyvos, tokios kaip „Su gimtadieniu, Lietuva“, rodo, kad jaunas žmogus turi idėjų, kaip minėjimus paversti patraukliais ir kad jie taptų masinio pilietiškumo apraiškomis.
Nuo 2004-ųjų taip pat vykdoma akcija „Man ne dzin“, kuria siekiama paskatinti jaunus žmones būti pilietiškus politiniame gyvenime.
„Mes niekada nesakome, už ką žmogus turi balsuoti. Svarbiausia, kad jaunimas suprastų, jog jis privalo išreikšti savo nuomonę, nes savo balsu gali lemti vienus ar kitus valstybėje vykstančius procesus“, – tvirtino LiJOT prezidentas.
Jis džiaugiasi, kad pastarieji Seimo rinkimai yra puikus jaunų žmonių pilietiškumo įrodymas, nes juose dalyvavo didžiausias procentas jaunimo iki trisdešimties metų.
M. Zakarka sako, kad kiekvienas žmogus, gyvenantis mūsų valstybėje, yra jos pilietis ir jis gali būti toks pat pilietiškas, kaip Lietuvoje gimęs. Tam tikrais atvejais pilietiškumas gali tapti ir radikaliuoju nacionalizmu, tačiau tai daugiau išimtys nei tendencija.
„Tokia grėsmė egzistuoja. O radikalus nacionalizmas gali privesti prie labai liūdnų pasekmių. Tačiau Lietuvoje ši situacija kol kas yra valdoma“, – mintimis dalinosi LiJOT prezidentas.
Jis pažymi, jog jaunimo pilietiškumas kinta, kaip ir visuomenė. Pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais, kai valstybė buvo nepriklausomybės aušroje, jaunas žmogus gyveno visai kitomis mintimis ir idėjomis nei dabar.
„Tuomet visus valdė labai didelis noras išsaugoti tai, ką pavyko sukurti. Dabar jaunas žmogus yra kur kas pragmatiškesnis“, – neslėpė M. Zakarka.
Pašnekovas nepamiršta ir to, kad dabartiniais laikais pilietiškumas yra paplitęs plačiau. Jauni žmonės nesusitelkia tik į savo šalį, o vertina, kaip ji atrodo Europos ar pasaulio kontekste. Atsiranda žmonių, kurie stebisi, jog savo pilietiškumą deklaruojantys jauni žmonės išvyksta į užsienį. Tačiau, pasak pašnekovo, tai jų santykio su valstybe nepanaikina.
„Nemažai emigravusių jaunuolių užsienyje dirba ar mokosi tam, kad vieną dieną taptų naudingi savo valstybei. Yra ir tokių, kurie planuoja grįžti, – tikino LiJOT prezidentas. – Man atrodo, kad mūsų jaunimas tapo laisvesnis ir mąsto plačiau. Valstybės sienos nėra uždarytos, tad jaunas žmogus turi galimybę išvažiuoti. Tai atneša teigiamų pokyčių. Kartais Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Indijoje galime sutikti lygiai tokį pat pilietišką žmogų, kaip ir Lietuvoje. Pilietiškumas tikrai neapsiriboja sienomis ar teritorija.“
Panevėžio savivaldybės Jaunimo reikalų komiteto pirmininkas ir miesto Tarybos narys Daumantas Simėnas niekuomet neatsisako su moksleiviais pasikalbėti apie pilietiškumą. Jis įsitikinęs, kad visi giliai širdyje nori būti pilietiški, nes tai parodo žmogaus priklausymą bendruomenei ar tam tikrai socialinei žmonių grupei. Pasak D. Simėno, pilietiškumo suvokimas turi ateiti per laiką, o prie jo ugdymo turi prisidėti švietimo įstaigos.
„Iš vadovėlio pilietiškumo neišmoksi. Jis gali pasakyti, kokios yra mūsų teisės ir pareigos. Tačiau taip piliečiu netampama. Pilietinio ugdymo programos turėtų orientuotis į praktiką, nes jaunas žmogus tik išėjęs į realų pasaulį ir įsiliejęs į įvairias bendruomenes – neįgaliųjų, senelių namų, gyvūnų prieglaudų, sunkiai besiverčiančių šeimų – galės suprasti, kur jo pagalba yra reikalingiausia“, – tvirtino jaunasis Tarybos narys.
Jis pabrėžia, kad per savanorišką veiklą yra atliekamos pilietinės bei patriotinės misijos bei prisidedama prie šalies augimo.
D. Simėnas tvirtina, kad giliai širdyje visi nori būti pilietiški, nes tai parodo žmogaus priklausymą bendruomeneiar tam tikrai socialiniai grupei.
D. Simėnas džiaugiasi, jog Panevėžyje vykstantys minėjimai taip pat pamažu keičiasi ir tampa kūrybiškesni. Prieš porą metų Laisvės aikštė 25-ųjų nepriklausomybės atkūrimo metinių proga buvo apjuosta trispalve. Tąkart Kovo 11-osios minėjimas sutraukė daugiatūkstantinę panevėžiečių minią.
„Valstybinių švenčių minėjimai turi būti derinami su jaunimo poreikiais. Aišku, vėliavos pagerbimas ir himno giedojimas yra privalomi šventės akcentai. Kiekvienas šalies pilietis privalo mokėti tautiškos giesmės žodžius. Tačiau tokiose šventėse turėtų atsirasti žaismingesnių elementų, kurie sudomintų jauną žmogų“, – mano D. Simėnas.
Jaunimo reikalų komiteto pirmininkas laikosi principo, jog per prievartą mielas nebūsi. Jis nemano, kad jauno žmogaus pilietiškumą reikėtų ugdyti priverstinai jį vedant į valstybinių švenčių minėjimus ar ypatingų švenčių proga velkant tautiniu kostiumu.
„Tautinio paveldo puoselėjimas yra svarbus. Kaip ir suvokimas, kokią turtingą istoriją mes turime“, – pabrėžė D. Simėnas.
Tačiau jis manąs, kad privalu orientuotis į tokį pilietinį ugdymą, kad vaikai per šventes patys norėtų rengtis tautinį kostiumą. Kita vertus, atrodyti tautiškai nuo plaukų iki kojų pirštų galiukų nėra būtinumo, pakaktų ir aprangos detalių: tautinės juostelės vietoj mokyklinio kaklaraiščio ar Lietuvos trispalvės ant švarkelio.
Tarybos narys įsitikinęs, kad pilietinio ugdymo pamatai turėtų būti padedami šeimoje. Tačiau reikia suvokti, jog nemaža dalis dabartinės kartos tėvų gyveno sovietmečiu. Tuomet egzistavusi sistema daug investavo į žmonių sąmoningumo keitimą ir sakymą, jog yra taip, o ne kitaip. D. Simėno teigimu, tautinė savimonė bei pilietiškumo suvokimas esąs augime.
Jis mano, jog į mokyklose vykstančius minėjimus ar įvairias pilietines akcijas turėtų būti įtraukti ne tik moksleiviai, bet ir tėvai.
„Galbūt tai būtų puiki proga pilietiškumą pamatyti iš kitos pusės?!“ – svarstė D. Simėnas.
Gabrielius Liaudanskas-Svaras jaunimo pilietiškumu neabejoja. Jis mano, jog dvejones į paviršių gali kelti tie, kurie yra suinteresuoti, kad valstybės žmonės vienas kitu nepasitikėtų.
Žinomas Lietuvos dainininkas G. Liaudanskas-Svaras įsitikinęs, kad pilietiškumą jauni žmonės turėtų rodyti darbais, o ne kalbėti apie didžius jausmus. Asmeninio archyvo nuotr.
„Tai yra politinis klausimas. Yra jėgų, kurios norėtų, kad mes galvotume, jog mes nemylime savo šalies ir nesirūpiname vienas kitu. Didžioji dalis mano sutiktų žmonių savo valstybę iš tiesų myli“, – tvirtino žinomas muzikos kūrėjas.
Jis pabrėžia, kad valstybei nereikia jausti konkrečių jausmų, o pilietiškumą rodyti darbais.
Daugelis patriotiškumo įrodymu laiko tarnavimą kariuomenėje. G. Liaudanskas-Svaras džiaugiasi, kad jaunuoliai šios pareigos nevengia.
„Per metus mes turime du šaukimus į kariuomenę, tačiau į ją nepatenka nė vienas šauktinis. Visi eina savanoriais. Vadinasi, viskas gerai“, – kalbėjo vyras. Ir pridūrė: „Vyras, kuris vengia atlikti pareigą Tėvynei, atėjus laikui nesugebės atlikti pareigos ir šeimai.“
Dainininkas mano, jog kariuomenė yra tarsi lakmuso popierėlis, parodantis kokiomis vertybėmis gyvenime vadovaujasi žmogus.
G. Liaudanskas-Svaras „Misijoje Sibiras“ dalyvavo 2009 metais. Tuomet per ilgiau nei dvi savaites trukusią ekspediciją Kazachstane jis su jaunuoliais lankė sovietinių lagerių likučius, susitiko su ten dar gyvenančiais buvusiais politiniais kaliniais, lietuvių bendruomenėmis, ieškojo ir tvarkė apleistus lietuvių kapus. Jis įsitikinęs, jog ilgametis projektas prisideda prie jaunų žmonių pilietiškumo ugdymo.
„Į šį projektą kasmet nori patekti šimtai ar net tūkstančiai jaunuolių, tai akivaizdžiai rodo jų norą domėtis savo istorija“, – pabrėžė G. Liaudanskas-Svaras.
Jis su savo hiphopo grupe „G&G Sindikatas“ yra neretas valstybinių švenčių minėjimo dalyvis. Vyras džiaugiasi, jog pastaraisiais metais minėjimai smarkiai pakito. G. Liaudanskas-Svaras įsitikinęs, jog pasitelkus fantaziją ir pajudinus protą į tokias šventes galima suvesti netgi skirtingų kartų žmones.
„Tie žmonės, kurie turi galvas ant pečių, susitvarko taip, jog dalyvauti valstybinėse šventėse jaunimui būtų įdomu. Pats blogiausias dalykas yra švęsti nešvenčiant, tai yra dieną paminėti formaliai. Ją reikia ne minėti, o švęsti“, – atviravai kalbėjo dainininkas.
