Ambicingo panevėžiečio Balio Čepėno dėka Aukštaitijos sostinė ne tik prisipildo kerinčių saksofono garsų. Talentingas muzikantas turi ir dar vieną veidą – iniciatyvaus bei pilietiško jaunuolio, tvirtai tikinčio, jog nuo mažų dalykų prasideda dideli darbai.
Nors dabar 18-mečio Balio Čepėno rankose saksofonas tarsi atgyja ir, rodos, didžiulis instrumentas vaikinui paklūsta be jokio vargo, pasak jo, norint išmokti gerai groti, reikia didžiulio užsispyrimo, tikėjimo savimi ir be galo įtempto, juodo darbo.
Tik perėjus šiuos etapus ir susidraugavus su saksofonu, jau galima galvoti apie tai, jog šio garsai galėtų teikti malonumą, leistų atpalaiduoti mintis ir protą.
Būtent šie pojūčiai dabar ir lydi Balį jam į rankas paėmus saksofoną, nors vaikinas prisimena, jog buvę tokių dienų, kai norėjosi instrumentą tiesiog sviesti pro langą.
„Daugelis įsivaizduoja, jog paėmęs saksofoną į rankas grosi taip, kaip girdi per radiją ar televizorių. Tačiau grojant ateina akimirka, kai tiek fiziškai, tiek psichologiškai tenka perlipti per save. Užplūsta nusivylimas, jog kažkas neišeina, esi pervargęs nuo negražiai skambančių garsų, tada seka metų metus trunkantis darbas ir galiausiai stoja diena, kada gali tiesiog džiaugtis muzika“, – nelengvą kelią mena B. Čepėnas.
Muzika yra vienas tų dalykų, be kurio Balys sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą.
„Muzika mane įkvepia ir aš labai džiaugiuosi, jog būtent per ją galiu išreikšti savo mintis, emocijas. Grodamas jaučiu malonumą, o tai man ir yra svarbiausia“, – tikina saksofonininkas.
Saksofonu grojantis B. Čepėnas sako, jog daugelis klaidingai įsivaizduoja, jog paėmęs instrumentą į rankas iš karto grosi taip, kaip girdi per radiją ar televizorių.
Kova su plaučių uždegimu
B. Čepėnas iš tėvų pasakojimų prisimena buvęs labai pozityvus ir muzikalus vaikas. Vienas tų, kuris per šeimos susibūrimus pirmasis užtrauks dainą ar surengs ypatingą pasirodymą vonios kambaryje.
Balio kelią į profesionalų muzikos pasaulis lydi dabar ir pačiam vaikinui kiek juokinga istorija. Mama, pervargusi nuo nuolatos plaučių uždegimu sergančių sūnų, nusprendė, jog šiuos pagydyti gali muzika – esą pūsdami instrumentus Balys ir jo brolis taip padės plaučiams ir mažiau sirgs.
Beje, mamos receptas tikrai suveikė – ligos buvo pamirštos, o nuo tos dienos, kai peržengė Muzikos mokyklos slenkstį, garsai B. Čepėnui tapo gyvenimo varikliu.
Tiesa, Balys ne iš karto griebėsi saksofono. Pažintis su šiuo karališku instrumentu, pasak jo, užsimezgė kur kas vėliau – 6-oje klasėje. Iki atrandant saksofoną, B. Čepėnas mokėsi lumzdelio muzikos subtilybių.
„Nors lumzdeliu groti sekėsi gana gerai, jutau, jog man vis dar kažko trūksta. Saksofonas buvo mano paties pasirinktas instrumentas, be jokio spaudimo, be jokios prievartos, o šiandien tokiu sprendimu aš labai džiaugiuosi“, – sako Balys.
Ir nors didelių laimėjimų ar laurų konkursuose saksofonininkas neskynė, tačiau sako, jog jam pačiam ne tai buvę svarbiausia.
„Galbūt buvo gabesnių, geresnių, o gal man pačiam pritrūko motyvacijos dalyvauti konkursuose. Pakako to, jog jaučiau palaikymą iš mokytojo, iš šeimos, o ir groju aš tikrai ne dėl įvertinimo“, – aiškina B. Čepėnas.
Balys jau baigęs Muzikos mokyklą ir pačiais geriausiais žodžiais mini savo vedlį, saksofono mokytoją Darių Kaselį. Tai jo dėka instrumento jis iš rankų nepaleidžia ligi šiol.
Mokytojo iniciatyva suburtas vaikinų saksofonininkų kvartetas, kuriame muzikuoja ir Balys, sėkmingai scenoje pasirodo ir dabar.
Šiuo metu Balys sako jaučiantis, jog jo grojama muzika tarsi išlaisvėjo, jam patinka improvizuoti, tad ir kūriniai daug įvairesni – sau leidžiantis groti nuo populiariosios muzikos, baladžių iki džiazo ar klasikos.
Debatams parduotos vasaros
Racionaliai pasaulį matančiam, tvirtą nuomonę turinčiam panevėžiečiui itin artimas pilietiškumo klausimas, tačiau savęs politiko kėdėje jis tikina nematantis.
„Nors daugelis sako, jog turiu politikui reikalingų savybių, idėjų ir gebėjimų, tačiau man tai nėra taip artima. Tos pačios savybės pravers ir versle, kur link ketinu sukti“, – šypteli Balys.
B. Čepėnas tikina visada esantis labai ramus dėl savo pasirinkimų, kai dėl jų yra visiškai tikras. Ne išimtis ir verslo analitikos mokslai, kuriais susidomėjo dar sėdėdamas mokyklos suole.
„Jeigu po poros metų suprasiu, jog man tai tampa visiškai svetima, tikrai savęs nekaltinsiu ir nespausiu. Mano planas tikrai nėra tapti kuo sėkmingesniu verslininku, tiesiog dabar ketinu tapti kuo geresniu studentu“, – šypteli panevėžietis.
B. Čepėno nuomone, pagrindinė sritis, kurioje itin trūksta ryžtingų sprendimų – švietimo sistema.
Viena didžiausių B. Čepėno aitrų – debatų klubo veikla, į kurią mokyklos laikais buvo pasinėręs kone visa galva.
„Tai turbūt yra 5-osios gimnazijos, turinčios labai senas debatų tradicijas, nuopelnas. Į debatų klubą ėjau tiesiog kaip į papildomą būrelį, tačiau tai mane užkabino“, – sako Balys.
Išties, užkabino taip, jog B. Čepėnas bene tris vasaras iš eilės kartu su komanda vykdavęs į Nacionalinę debatų akademiją ir ten atostogas leisdavęs gvildendamas kone viso pasaulio problemas.
Nors kartais nuo aktualių, globalinių problemų debatuose būdavo prieinama prie visiškai juokingų ir paprastų dalykų, Balio nuomone, tokie susibūrimai ypač svarbūs tiems, kurie nori išmokti struktūrizuotai ir aiškiai dėstyti mintis.
Nors jaunuolis aktualių problemų spręsti nesiima, o ir politiko kėdė, kaip pats sako, jam svetima, save vadina aktyviu stebėtoju, entuziastingai palaikančiu visų jaunimo organizacijų iniciatyvas.
„Nors tikrai labai prijaučiu visoms organizacijoms, pats daugiau atlieku analizuotojo vaidmenį. Labai džiugu, kad jos daro, kad jos veikia. Tokios organizacijos ir jų veikla puikus pagrindas galvojantiesiems apie politiką, norintiesiems joje kažko pasiekti, o aš savęs ten tiesiog nematau“, – svarsto Balys.
Teisybės ieškotojas
Nors kratosi politiko etiketės, B. Čepėnas itin domisi Lietuvos aktualijomis.
Ir nors stebuklingo recepto, kaip padaryti, jog Lietuva taptų ta šalimi, kurioje visiems gera gyventi, B. Čepėnas neturi, jo nuomone, pagrindinė sritis, kurioje itin trūksta ryžtingų sprendimų – švietimo sistema. Joje vaikinas pastebi aibę beprasmių sprendimų ir reikalingų pokyčių.
„Daug kas apie tai kalba, tačiau nesako, ką ir kodėl reikia daryti, o juk švietimo sistema yra mūsų ateitis. Investicijos į švietimą neatsiperka taip greitai, kaip norėtųsi, tačiau tai Lietuvai labai svarbu“, – samprotauja 18-metis vaikinas.
Balys stebisi, kiek daug mokyklose šiuo metu norima sukišti į mokinių galvas, nors ateityje jiems greičiausiai to nė neprireiks.
„Keista, jog mokinys turi keltis anksti vien tam, kad nueitų į pamoką, kuri jam, laikančiam egzaminus ir svajojančiam apie ateitį, visiškai neaktuali. Užuot tiesiog bergždžiai sėdėjęs pamokoje, nusirašinėjęs, galėtų kiek ilgiau pailsėti ar tiesiog pasimokyti dalyką, kuris jam svarbus. Ir mokytojų atžvilgiu darbas su tokiu mokiniu – tiesiog laiko švaistymas, jie visiškai nesuinteresuoti mokyti nemotyvuotą vaiką“, – problemą įvardija B. Čepėnas.
Pats Balys prisipažįsta esantis užkietėjęs teisybės ieškotojas, tad gana dažnai – tiesiog nelabai patogus mokinys.
„Jei matau, jog mokytojas ar mokinys nėra teisus, negaliu sėdėti sudėjęs rankų“, – šypteli vaikinas.
Patriotas kelionių entuziastas
Šiuo metu 5-osios gimnazijos abiturientas gyvena egzaminų diktuojamu ritmu. Ambicingus planus puoselėjantis B. Čepėnas svajoja studijuoti ISM vadybos ir ekonomikos universitete ir į užsienio mokymo įstaigas bent jau dabar tikina nesidairantis.
O ir vėliau emigracija, pasak Balio, jį vargu ar pasiglemžtų – vaikinas įsitikinęs, jog jo vieta Lietuvoje.
Tiesa, į keliones, pasaulio pažinimą ir galimybę pajusti kitos kultūros žmonių gyvenimą B. Čepėnas tikrai nespjauna.
Kelionių entuziastų šeimoje augęs Balys ir dabar labai dažnai mina oro uostų slenkstį. Vaikino apkeliautų šalių sąrašas išties ilgas, tačiau labiausiai įsiminė kelionė į JAV.
„Kadangi tikrai labai daug su šeima keliaujame, dabar yra daug mažiau dalykų, kurie galėtų nustebinti“, – sako B. Čepėnas.
Balys juokauja, jog pamatyti dramblį jam tolygu pamatyti automobilį, o kelionėse jis visada labiau įsimenantis ir pastebintis žmones bei supančią aplinką.
Kenijoje vaikiną užbūrė gamta.
„Kiekvienam reikėtų nuvykti ten ir pamatyti, kaip gyvena laukiniai gyvūnai, kaip įsikūrę žmonės. Jie ten visuomet linksmi, draugiški, norintys bendrauti, su jais visuomet rasi bendrą kalbą“, – kelionių įspūdžiais dalijasi Balys.
Amerikoje viskas, pasak B. Čepėno, jau kiek kitaip, tačiau lygiai taip pat žavi nuostabi gamta. Dar būdamas dešimties Balys aplankė 11 nacionalinių Vakarų Amerikos parkų, ten patirti įspūdžiai ligi šiol neišblėsę.
„Nors daug kam Amerika asocijuojasi su miestais, man nerealų įspūdį padarė kas kita. Nacionaliniai parkai – vieni nuostabiausių reiškinių, kokius esu matęs. Tai galėčiau vadinti tikru stebuklu“, – susižavėjimo neslepia Balys.
Ant lagaminų augęs B. Čepėnas prisipažįsta, jog kylant ar leidžiantis lėktuvui vienokių ar kitokių baimių tenka pajusti, tačiau į priekį visuomet veda noras pažinti, pamatyti ir patirti.
Beje, nors savo ateitį pats ir sieja su Lietuva, nedrąsiai pripažįsta, jog turbūt vienintelė Amerika būtų tą šalis, kuri jį galėtų pavilioti palikti gimtinę.
„Amerikietiška, laisva kultūra man itin artima“, – sako B. Čepėnas.
Pasak Balio, savito žavesio turi ir Panevėžys, kuris visada asocijuosis su namais, draugais ir nuoširdžiu bendravimu.
„Mes ir su broliu juokaujame, jog panevėžiečiai nuoširdumu išsiskiria visame pasaulyje. Jie žiūri vienas į kitą ir tiesiog nemeluoja – jei vienas kitą užknisa, aiškiai tai ir pasako. O toje pačioje Amerikoje žmogus į akis tau gali sakyti, jog taip, tu man labai patinki, o po kelių dienų tiesiog nebekalbėti. Jiems tai priimtina, tokia jų bendravimo kultūra“, – skirtumus pastebi B. Čepėnas.
Jis šiek tiek apgailestauja, jog jauni žmonės masiškai palieka Panevėžį, tačiau ir pats mano, jog perspektyvų šiame mieste jaunimui nėra daug, tad ketina papildyti į didmiesčio gyvenimą nersiančiųjų gretas.