-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ne tik todėl, kad poezija skaityta prie bibliotekos esančiame jaukiame skverelyje, žydinčių kaštonų paunksnėje, o ne, kaip būdavo įprasta, istorinėje Juozo Urbšio sodyboje Zaosės vienkiemyje.
Svarbiausia buvo tai, kad skaitytą ir išdainuotą kūrybą persmelkė karo Ukrainoje atgarsiai.
Renginyje dalyvavę poetai Donatas Petrošius, Dumitru Crudu (Moldova), Juozas Žitkauskas, panevėžietė Elvyra Pažemeckaitė, skaitovas Juozas Šalkauskas, poetas, bardas Mindaugas Valiukas pasirinko tokią programą, kuri negalėjo nejaudinti gausiai susirinkusių žiūrovų.
Joje netrūko ir skaudžių išgyvenimų, ir lyrikos, ir net humoro, kuriuo, pasak kūrėjų, kartais geriausia gintis nuo aštrių problemų.
58-asis Lietuvos rašytojų sąjungos ir Rašytojų klubo organizuojamas tarptautinis poezijos festivalis vyksta gegužės 15–29 dienomis.
Numatyti net 125 renginiai visoje Lietuvoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, virtualūs susitikimai su JAV, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Vokietijoje, Lietuvoje gyvenančiais poetais.
„Kulkos, kulkos, kulkos… Jos prasiskverbia visur. Jos naikina viską. Ne tik tai, kas materialu ir apčiuopiama.“
Poeto Dumitru Crudu eilės skverbiasi ir į klausančiųjų sąmonę, nors pradžioje tą karo grėsmę pajunti tik iš įtaigaus skaitymo, nes autorius skaito savo kūrybą rumunų kalba.
Poetas, vertėjas D. Petrošius perskaito eiles, išverstas į lietuvių kalbą, ir įspūdis dar labiau sustiprėja.
„Poezijos pavasario“ renginiuose įsitikinau, kokie atidūs, dėmesingi klausytojai. Poeziją jie priima kaip dovaną.“
D. Crudu
Poetas, rašytojas D. Crudu iš Moldovos antrą kartą lankosi Lietuvoje.
Pirmąsyk jis čia viešėjo dar sovietmečiu. Lietuva jau tada atrodė labai besiskirianti nuo Moldovos.
Pasak poeto, dabar vaizdas visiškai kitoks. Lietuva – laisva europietiška šalis.
Moldova daug iškentusi, patyrusi ne vieną Rusijos agresiją ir suvokia, koks tai pavojingas priešas. Kai bombarduojama Odesa, garsas girdėti ir Moldovoje.
„Svarbiausia išlaikyti ramybę. Čia esu jau kelios dienos ir įtampą tarsi ranka nuėmė. Lietuvoje lengviau. Lankydamasis „Poezijos pavasario“ renginiuose įvairiose Lietuvos vietose, įsitikinau, kokie atidūs, dėmesingi klausytojai. Poeziją jie priima kaip dovaną“, – teigia D. Crudu.
Svečią iš Moldovos sužavėjo klausytojų reakcija – tiek Panevėžyje, skverelyje prie G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos, tiek prieš tai vykusiame renginyje Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale.
D. Crudu – poetas, prozininkas, dramaturgas, publicistas, dirbęs „Laisvosios Europos“ radijuje Kišiniove, įvairiose redakcijose.
Išleidęs 7 poezijos knygas, tris romanus, parašęs per 20 pjesių, pagal jo scenarijus ir pjeses yra sukurta filmų ir spektaklių įvairiose pasaulio šalyse.
Pasak D. Crudu, poezija duoda galimybę greičiau išreikšti savo emocijas. Tą įrodė ir jo eilėraščiai apie karą. Tačiau prioritetą jis skiria prozai ir apgailestauja, kad jo romanai dar neišversti į lietuvių kalbą.
Rašytojas yra sukūręs ir novelių apie Vilnių. Jos turi autobiografinių momentų.
Per Lietuvą keliaujančio „Poezijos pavasario“ renginys Panevėžyje šįmet buvo kitoks ne tik todėl, kad eilės skaitytos naujoje vietoje – jaukiame skverelyje prie G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos, bet ir dėl kūrybą persmelkusių karo Ukrainoje atgarsių. J. Žilytės nuotr.
Šiųmečio „Poezijos pavasario“ dalyvis D. Petrošius – poetas, vertėjas, filosofas.
Gal pats ir prieštarautų dėl pastarojo įvardijimo, bet daug metų gilinęsis į filosofiją, didelę įtaką jam padaręs iškilusis filosofas prof. Arvydas Šliogeris.
„Turiu visas A. Šliogerio knygas, turiu jo įrašytų paskaitų, esu jo skaitytojas, nors nežinau, ar viską suprantu“, – sako D. Petrošius.
Jei pradėtume vardinti visus jo kūrybinės biografijos faktus, išleistas ir išverstas knygas, gautas premijas, prestižinius festivalius, kuriuose dalyvauta, straipsnius įvairiuose leidiniuose, sąrašas būtų ilgas ir įspūdingas.
„Pats sunkiausias klausimas yra pasakyti, kas esi. Gal ir nereikia užduoti sau tokio klausimo. Kuo nori būti, laikas jau praėjo, nes man jau 44. Kuo norėjau būti, nebebūsiu, o kas aš esu, sunku pasakyti. Labiausiai mėgstu būti niekaip nepristatomas“, – sako D. Petrošius.
Poetas šmaikštauja, kad į „Poezijos pavasarį“ dažniausiai patenka įkalbėtas, apgaule įviliotas.
Dabar jis turėjęs versti svečio D. Crudu eiles, todėl privalėjęs dalyvauti.
Nepaprastai atsakingai ir jautriai D. Petrošius žiūri ne tik į savo poeziją, kurią skaitė panevėžiečiams, bet ir į kolegų kūrybą.
Net ir labai užkimęs, neatsisakė skaityti D. Crudu eilių vertimą.
Poetas, asociacijos „Slinktys“ vadovas ir knygų leidėjas Juozas Žitkauskas garsėja savo ypatinga meile gimtajai dzūkų tarmei. Kartais ja parašo ne tik eiles, bet ir oficialius raštus.
Jį pažįstame iš dainuojamosios poezijos renginių, iš literatūrinių skaitymų, kuriuos pats organizuoja. Daugybė veiklos ir visa ji – su dzūkišku prieskoniu.
Anksčiau buvęs tik aktyvus „Poezijos pavasario“ stebėtojas, namuose sukaupęs visus festivalio almanachus, pastaraisiais metais J. Žitkauskas yra jau ir dalyvis.
Pasak Juozo, nuo pat mokyklinių metų domėjosi „Poezijos pavasariu“, skaitoma poezija ir net sudėtinga įvardyti, ką jam tai teikdavo.
Gal iš to ir radosi paties eilėraščiai, įsitraukimas į aktyvų literatūrinį gyvenimą.
„Tas „Poezijos pavasaris“ turi gražios romantikos, kuri labai teisinga, labai jauki“, – sako poetas.
Jo paties dzūkų tarme parašyti eilėraščiai, pasak autoriaus, gražiai skamba, nes labai graži yra dzūkų tarmė.
„Čia dėl to yra kalta mano gimtoji šnekta. Kiekviename kaimelyje tarmė kažkiek skiriasi. Rašydamas panaudoju ne tik gimtojo Kapčiamiesčio, bet ir kitų Dzūkijos vietovių tarmes. Sakau, kad rašydamas dzūkiškai rašau savo gimtąja kalba, nes bendrinė kalba yra išmokta“, – svarstė J. Žitkauskas, kurio poezija pralinksmino į renginį skverelyje prie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos susirinkusius klausytojus.
Dar vienas „Poezijos pavasario“ Panevėžyje dalyvis, skaitovas, laidų ir renginių vedėjas, fotomenininkas Juozas Šalkauskas švenčia tam tikrą jubiliejų.
Jis šįmet dalyvauja jau penkiasdešimtame „Poezijos pavasaryje“.
Pirmą kartą – 1972 m. Sarbievijaus kiemelyje Vilniaus universitete prie berželio.
Jis juokauja, kad tai buvo taip seniai, net praeitame tūkstantmetyje.
„Daug kartų teko būti ir pradžios, ir pabaigos vedėju. Daug su poetais važinėti. Įvairius autorius deklamuoti. Puiku, smagu. Deklamuoju klasikinius mūsų poetus: Širvys, Strielkūnas, Graičiūnas, Marcinkevičius. Kartais klasikinė mūsų poezija būna kaip atsvara jauniesiems poetams. Gana didelis kontrastas. Žmonės, kurie ateina į „Poezijos pavasario“ renginius, dažnai vyresni. Jie labiau įpratę prie klasikinės, surimuotos poezijos. Man pačiam arčiau širdies tokia poezija“, – sako J. Šalkauskas.
Savo santykį su poezija jis apibūdina lakoniškai: man tai yra atgaiva.
Namuose J. Šalkauskas sukaupęs beveik visus „Poezijos pavasarių“ almanachus, poetų, kurių eiles deklamuoja, knygas su autografais.
Neįmanoma įsivaizduoti „Poezijos pavasario“ be dainuojamosios poezijos.
Šį kartą Panevėžyje vykusiuose renginiuose dalyvavo poetas, dramaturgas, dainų autorius ir atlikėjas, Auksinio scenos kryžiaus kavalierius Mindaugas Valiukas.
Dabar žmones kausto baimė dėl karo Ukrainoje, todėl kartais sudėtinga juos išjudinti, pralinksminti koncerto metu, suteikti teigiamų emocijų. Mindaugui tai pavyko. Pasak jo, humoras yra vienas iš jo kūrybos prioritetų.
„Dainų be poezijos nebūna. Aišku, tai yra taikomoji poezija,“ – apie poezijos ir muzikos bendrystę kalbėjo bardas.
Kuo jam svarbus „Poezijos pavasaris“?
„Kuo mažiau rašau poezijos, nes jaunystėje būna poezija, paskui proza, drama, o paskui visai eini į serialus. „Poezijos pavasariai“ yra būdas prisiminti, kad esi poetas ir savo eilėraščius turi“, – sakė M. Valiukas.
Poetė, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos renginių organizatorė ir „Poezijos pavasario“ moderatorė Elvyra Pažemeckaitė sako šiais metais renginyje pajutusi ypatingą draugiškumo, bendrystės jausmą, siejantį visus dalyvius.
„Begalinis dėmesingumas vieni kitiems, vienas kito poezijos vertinimas, parama, atidumas, pagarba“. – renginio atmosferą apibūdino Elvyra, poezijos festivalių dalyvė ir organizatorė, išleidusi dvi poezijos knygas, rašanti eiles vaikams ir suaugusiesiems.
Ji pati renginyje skaitė eilėraštį, parašytą tarmiškai.
Iš Pasvalio krašto kilusi poetė dažnai pabrėžia, kad reikia didžiuotis ir lietuvių kalba, ir gimtąja tarme.
E. Pažemeckaitės eilėraštyje kalbama apie seseris Vileišytes, sugrįžusias iš Sibiro, ir apie poetės mamą, labai subtiliai sugebėjusią suteikti paramą šioms moterims.
Elvyros eilėraštis tarsi atliepia šiandienos aktualijas – sugebėti dalintis su tais žmonėmis, kuriems labai reikalinga pagalba.
