Pašaukimas – ginti, saugoti, padėti

• Sekundė
• Reda Osteikaitė
• Aktualijos
• 2020.06.19 16:29

Lietuvos policijos šūkis – „Ginti, saugoti, padėti“ – Monikai Petrusevičiūtei turi didžiulę prasmę. Pasekusi krikšto tėčio pėdomis, ji tapo pareigūne. Nuo mažens žavėjosi šiuo darbu, o krikšto tėčio vilkima policininko uniforma visada asocijuodavosi su teisingumu ir pagarba kitam.

Monika Petrusevičiūtė – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Kupiškio rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus vyriausioji patrulė, jau beveik dvejus metus dirbanti policijos sistemoje. Baigusi mokslus Lietuvos policijos mokykloje, mergina buvo paskirta dirbti į Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos tarnybą. Po metų Monika grįžo į gimtąjį Kupiškį, kuriame šiuo metu gyvena ir sėkmingai atlieka tarnybą.

Pasak 22-ejų M. Petrusevičiūtės, kad ir kaip banaliai skambėtų, bet policininke ji norėjo būti nuo mažų dienų. Visuose vaikiškuose žaidimuose jai tekdavo policininkės vaidmuo. Monikos krikšto tėtis – buvęs pareigūnas, ilgus metus atidavęs policijos sistemai. Šis puikus pavyzdys ir lėmė merginos apsisprendimą renkantis profesiją.

„Jau nuo mažens žinojau šio darbo pliusus ir minusus, jo pasakojimai mane įkvėpdavo. Labai norėjau būti tokia pat, kaip krikšto tėtis“, – sako M. Petrusevičiūtė.

Jaučiasi savo rogėse

Anot Monikos, nors šis darbas išties pavojingas ir nežinia, kas kiekvieną dieną laukia, šeima ir širdies draugas niekada neprieštaravo jos norui tapti pareigūne. M. Petrusevičiūtė sako užtikrintai žinojusi, kad baigusi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, stos į policijos mokyklą.

Pasak M. Petrusevičiūtės, policininko darbas kur kas sunkesnis emociškai, o ne fiziškai. Pareigūnas privalo būti pasiruošęs viskam.

„Esu tvirto charakterio, jei užsibrėžiu tikslą, tai jo ir siekiu, – šypteli Monika. – Kitų nuomonė man svarbi, bet sprendimus priimu pati.“

Pareigūnė neslepia, jog prieš renkantis profesiją uždavė sau daugybę klausimų: ar tai tikrai jai, ar pajėgs dirbti šį darbą?

„Vasarą, paliekant Kupiškį, atidaviau visas jėgas sportui, ruošiausi normatyvams. O dabar savęs niekur kitur nematau. Visgi tai profesija, kurią reikia rinktis labai atsakingai“, – pabrėžia Monika.

Ginklą laiko tvirtai

Pasak M. Petrusevičiūtės, studijų metai Lietuvos policijos mokykloje jai buvo išties sunkūs. Bet ne mokslo atžvilgiu, o emocine prasme.

„Buvo sunku likti be šeimos, draugo, bičiulių. Nežinojau, kas manęs laukia, atrodė, kad nepavyks“, – prisimena mergina.

Tačiau besimokydama ji kaipmat susirado naujų draugų, įgijo patirties ir dar daugiau pasitikėjimo savimi.

„Turėjau nuostabias kambario drauges, su kuriomis laikas skriedavo greitai, o ir sunkiomis minutėmis viena kitą palaikydavome, viena kitai padėdavome, jei kas nesisekdavo“, – kolegų vienybe ne kartą įsitikino Monika.

Studijuojant jaunąją pareigūnę ypač žavėjo profesiniai dalykai – labiausiai patiko šaudymo, taktikos užsiėmimai.

Kad ir kaip M. Petrusevičiūtė jautėsi fiziškai pasiruošusi tarnybai, tačiau policijos mokykloje krūvis buvo labai didelis. Būdavo dienų, kad po fizinio parengimo užsiėmimo grįžusi į bendrabutį tiesiog griūdavo į lovą miegoti. Anot jos, fizinis pasirengimas yra vienas svarbiausių kriterijų policijos darbe.

„Laikui bėgant prie fizinio krūvio pripratau. Tapo vis lengviau, jausdavausi vis stipriau fiziškai pasirengusi. Normatyvai stojant nėra tokie baisūs, kaip atrodo. Sekėsi viskas puikiai. Savo grupelėje buvau viena iš geriausiai pasiruošusių, už visas užduotis surinkau maksimumą taškų“, – džiaugiasi pareigūnė.

Neišvengia užgauliojimų

Baigusi policijos mokyklą, M. Petrusevičiūtė jau žinojo, kad dirbs Panevėžio apskrityje, tačiau kuriame mieste, nė nenumanė. Žinoma, labai tikėjosi, kad galės darbuotis gimtajame Kupiškyje. Tačiau taip nutiko, kad buvo paskirta į Panevėžio apskrities Kelių policijos tarnybą.

„Neslėpsiu, apmaudo tikrai buvo, dar ilgai sėdėjau automobilyje netekusi amo, kai sužinojau tokią naujieną“, – prisimena pareigūnė.

Monika atvirauja, kad net nepradėjus tarnybos, dar studijuojant, kartais į galvą lįsdavo įkyrios mintys viską mesti. Tačiau labai padėjo tėvų, širdies draugo palaikymas.

„Ir dabar būna sunkių dienų, kai viskas slysta iš rankų, kai galvoji: gal ne man šis darbas? Manau, pirmi darbo metai ir kitiems sunkūs. Kuo toliau, tuo viskas įdomiau. Su metais ateina patirtis. Dabar į nieką nekeisčiau šios profesijos“, – užtikrintai sako M. Petrusevičiūtė.

Jos manymu, policininko darbas kur kas sunkesnis emociškai, o ne fiziškai. Pareigūnas privalo būti pasiruošęs viskam. Darbe Monikai dažnai tenka išgirsti ir užgaulių žodžių, replikų, pamatyti kraupių vaizdų nusikaltimo vietose, smurto protrūkių, eismo įvykių. Tokie dalykai ypač stipriai veikia.

„Mes, policijos pareigūnai – ne robotai, o žmonės su tokiais pat jausmais. Visi įvykiai išlieka atmintyje – ar pamokantys, ar sukrečiantys. Mane labiausiai paliečia įvykiai, susiję su vaikais ir gyvūnais. Esu be galo jautri tokiems dalykams“, – neslepia M. Petrusevičiūtė.

Atskyrė tikrus draugus

Sakoma, jog didžiausias iššūkis darbe – nepadaryti klaidų. Pasak M. Petrusevičiūtės, tai dar aktualiau pareigūnui, kuris neša kur kas didesnę atsakomybę. Tačiau ji visuomet vadovaujasi posakiu, kad kas nedirba – tas neklysta.

„Klysti šiame darbe negalima, nes visa atsakomybė ir sprendimai priklauso tik nuo tavęs. Todėl policijoje vyksta kvalifikacijos tobulinimai, kur pareigūnai gilina žinias, peržvelgia daromas klaidas“, – teigia Monika.

Dėl tarnybos jai teko atsisakyti išties nemažai dalykų. Pirmiausia, vos pradėjus dirbti policijoje, vyko draugų atsijojimas. Pasak M. Petrusevičiūtės, ne visiems patiko, kad ji pareigūnė – vieni atsiribojo, kiti tiesiog nebebendravo. Su kitais teko atsisveikinti dėl netinkamo jų gyvenimo būdo.

„Bet tai nėra blogai, – nenusimena Monika. – Tai tik parodė, kas yra tikrieji draugai. Pareigūnas ir ne darbo metu yra pareigūnas, teko tapti santūresnei, rodyti gerą pavyzdį draugams, mane supantiems aplinkiniams.“

M. Petrusevičiūtė baigė mokslus Lietuvos policijos mokykloje.

Įžvelgia pranašumą

Monikos manymu, atkaklumas, geležinė kantrybė ir mokėjimas bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis ir yra tai, ko reikia norint tapti puikiu pareigūnu. O stereotipai, jog moterims policijos tarnyboje – ne vieta, jau gerokai pasenę. Šiuo metu kartu su M. Petrusevičiūte komisariate dirba netgi keliomis merginomis daugiau nei vaikinų.

„Šiuo metu merginos puikiai paruoštos dirbti ekipažuose ir be vaikinų, tačiau neslėpsiu, kartais tenka prašyti ir kitų ekipažų pagalbos“, – sako Monika.

Ji svarsto, jog galbūt moterims policijos tarnyboje iš dalies lengviau nei vyrams. Netgi nusikaltėliams kartais vis dar užtenka džentelmeniškumo ramiai paklusti pareigūnei.

„Merginos lengviau palaiko dialogą, lengviau bendrauja su vaikais ir jų mamomis. Būna situacijų, kai pareigūnė savo bendravimu sušvelnina konfliktinę situaciją“, – pranašumus vardija Monika.

Uniforma įpareigoja

Žavi uniformuota patruliuojanti pareigūnė neslepia neretai sulaukianti aplinkinių dėmesio. Pasak jos, tai nė kiek nevargina, jei nėra peržengiamos ribos.

„Kiekvienai moteriai malonu išgirsti komplimentą. Aišku, dėmesys turi būti su saiku. Nemėgstu perlenktos lazdos ar daugžodžiavimo, meilikavimo. Juk dirbi savo darbą, o ne į pasimatymą atėjai“, – šypteli M. Petrusevičiūtė.

O ir kasdienės savo aprangos – uniformos žavi tamsiaplaukė nesvajoja iškeisti į plazdantį sijoną ar suknelę. Anot jos, uniforma sukuria vieningą organizacijos įvaizdį, įpareigoja ir jai labai patinka.

„Nesu iš tų, kurios dažnai nešioja sijonus ar sukneles, todėl man tai – ne problema. Turime poilsio dienų, per kurias galime apsirengti kaip tik norime“, – sako Monika.

• Sekundė
• Reda Osteikaitė
• #Monika Petrusevičiūtė
• #pareigūnė
• #policija
• #Profilis Jauni
• #tarnyba