Ukrainoje aidint sprogimams, šūviams ir nuolat žūstant žmonėms, net ir netikintieji kelia klausimą: jei Dievas yra, kodėl leidžia tam vykti? Panevėžio vyskupas pranciškonų vienuolis Linas Vodopjanovas atkreipęs dėmesį, kad net ir ortodoksų hierarchai karo neįvardija tuo, kas tai iš tiesų yra, o Ukrainos žemę vadina Rusijos žeme.
Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje tarnaujantis kunigas Žilvinas Treinys neseniai atkreipė dėmesį į pilnėjančias bažnyčias ir pakomentavo, kad žmonės ėmė skaityti laiko ženklus. Minimi laiko ženklai turbūt bažnytinis terminas? Gerbiamas vyskupe, kokie šio meto laiko ženklai? Ar ir jūs regite pilnėjančias bažnyčias?
Turbūt turėčiau pradėti nuo to, kaip pasaulį pakeitė pastarieji treji metai, kai teko kovoti su ypač stipria pandemija. COVID-19 virusas ir dabar neišnykęs, jis – iššūkis, paveikęs visą žmoniją, taip pat visas gyvenimo sritis. Tąjį iššūkį teko priimti ir Bažnyčiai. Ir mes, vyskupai, nemažai diskutavome, kaip pandemijos metu gyventi, kaip švęsti sakramentus. O juk reikėjo gyventi.
Pandemija labai aiškiai visiems parodė, koks trapus žmogaus gyvenimas. Gali turėti susikūręs kuo puikiausią materialiąją bazę, gali būti apsidraudęs visomis įmanomomis draudimo rūšimis, tačiau pamatėme, kad visa tai nuo viruso nelabai saugo. Suvokiu, kad pandeminė situacija ne vieną paskatino paklausti savęs: kas man gyvenime svarbiausia?
Per šį metą esu girdėjęs tikrai stiprių liudijimų, kai žmonės tvirtino, kad buvo taip sunku, jog gelbėjo tik tikėjimas.
Dėmesį į laiko ženklus kreipė ir pats apaštalas Paulius, ir daugybė popiežių. Ruoštis Kristaus atėjimui, budėti, neapsnūsti, susitelkti Bažnyčia ragina daugiau nei 2000 metų. Cituojami paties Kristaus žodžiai, kad nežinome nei dienos, nei valandos, kada mirsime. Ypač aktualūs šie žodžiai tampa nelaimių, grėsmių akivaizdoje.
Aš, beje, nematau, kad bažnyčios labai pilnėtų. Neslėpsiu, man skauda širdį dėl to, kad tokiu sudėtingu laiku, kokiu gyvename dabar, žmonės verčiau jungiasi televizorių, internete ieško žinių apie karo Ukrainoje eigą, užuot eitų į bažnyčią ieškoti paguodos bei ramybės.
Turbūt šiuo nerimo metu paguodos žodžio žmonės eina ir konkrečiai pas dvasininkus? Sulaukiate, vyskupe, gausesnių tikinčiųjų, o gal ir nebūtinai tikinčiųjų, vizitų? Ką išsako atėjusieji?
Asmeniškai man neteko sulaukti ateinančiųjų pasikalbėti ar pasiguosti. Tačiau aš matau gana gausiai besirenkančius žmones į katedroje vakarais kalbamą Rožinio maldą už taiką. Kviesčiau šiai maldai ir daugiau tikinčiųjų. Vietoj to, kad kas pusvalandį jungtųsi internetą, ieškodami karo naujienų vis perjunginėtų televizijų kanalus, kviečiu melstis ar drauge bažnyčioje, ar pavieniui namuose, kad būtų sustabdytas tas beprasmis karas, kurį popiežius Pranciškus įvardijo žudynėmis.
Girdžiu, kad dabar, kai kaimyninėje šalyje vykstant sprogimams bei šaudymams žmonės žūsta, netenka namų, artimųjų, ir čia, Lietuvoje, klausiama: kur yra Dievas? Kaip jis leidžia vykti tam, kas dabar vyksta Ukrainoje? Jums užduodami tokie klausimai? Ką į juos atsakote?
Tai sudėtingas klausimas. Ir vėl norėčiau prisiminti pirmuosius pandemijos metus, pandemines Velykas, tuščią Vatikano Šv. Petro aikštę ir per televizorių transliuotus popiežiaus Pranciškaus mąstymus. Ir tada turbūt ne vienam kilo klausimas, kur tuo metu buvo Dievas, kaip jis leido vykti pandemijai.
Ir štai buvo priminta Evangelijoje aprašyta situacija, kai apaštalams plaukiant valtimi ežere, kilo didžiulė audra, o su apaštalais drauge buvęs Jėzus tuomet toje pačioje valtyje miegojo. Nubudo jis apaštalų šaukiamas gelbėti.
Tad ir dabar, kai kaimyninėje šalyje vyksta karas, neabejoju, kad reikia garsesnio, galbūt ir nuoširdesnio mūsų visų šauksmo: „Viešpatie, gelbėk, pasigailėk!“ Ir šaukti reikėtų ne lūpomis, o širdimi.
Sudėtinga suvokti, kas vyksta dabar. Mano patarimas – į Nukryžiuotąjį žvelgti su viltimi žinant, kad yra ne tik mirtis, bet ir prisikėlimas.
Visą straipsnį skaitykite kovo 15 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje.