Panevėžio požemių paslaptis atskleista

• Sekundė
• Emilija JUŠKIENĖ
• Aktualijos
• 2022.03.07 09:25

Panevėžys gali būti įdomus ne tik matomu kultūros paveldu, bet ir mįslinga požemių karalyste, dešimtmečius kursčiusia panevėžiečių vaizduotę ir apipinta legendomis.

Apie paslaptinguosius tunelius, išsiraizgiusius miesto centre po praeivių kojomis, Aukštaitijos sostinėje sklando ne vienas pasakojimas. Dabar ir patys istorikai patvirtina, kad tokie statiniai po žeme išties egzistavo.

Bene pirmąkart apie požeminius tunelius Panevėžyje viešai prabilta 2005 m., kai miesto spaudoje užvirė diskusija apie paslaptinguosius koridorius, vingiuojančius po miestu. Panevėžiečiai pasakojo apie vaikystėje patirtus įspūdžius jais landžiojant, netgi rodė buvusių angų vietas.

Ne vienas panevėžietis tuomet nurodė regėjęs tunelius ir netgi jais landžiojęs įvairiose miesto vietose, bet dažniausiai buvo minimas prie Bendruomenių rūmų po žeme išsiraizgęs paslaptingasis statinys.

Vienas panevėžietis pasakojo, kad dar vaikas būdamas, apie 1967 m., netoli Panevėžio kalėjimo su draugais aptikęs maždaug 4,5 m pločio raudonų plytų arką. Radę išlaužtas duris, vaikai sulindo į vidų ir atsidūrė tunelyje. Viduje buvo sausa, matėsi molinės sienos. Vaikams atrodė, kad požeminis takas veda gilyn, nes iš pradžių dar pastebėdavo medžių šaknis, o einant toliau geso žvakė, trūko oro ir šaknų nebesimatė. Vaikai iš požemio išlindo P. Puzino gatvėje, netoli banko. Požemis viliojo mažuosius drąsuolius, kasdien juo eidavo vis toliau. Pasak tunelius prisiminusio vyro, vieną išėjimą jie radę prie dabartinių Bendruomenių rūmų. Tačiau vieną dieną pavojingas vaikų pramogas nutraukė tuometė policija – prigrasė daugiau į požemį kojos nekelti. Netrukus įėjimai į tunelius buvo užversti žemėmis.

Įėjimus užmūrijo

Kitas žmogus prisiminė, kad statant „Ekrano“ kultūros rūmus (dabartinius Bendruomenių rūmus) buvo atkasti požemiai, po kuriuos tuomet landžiojo paaugliai. Jis prisiminė, jog tai buvo arkiniai požeminiai keliai su juose kas 20–30 metrų įrengtomis nišomis. Požemio sienos buvusios molinės, vietomis molis atsilupęs, po juo matėsi raudonų plytų mūras. Netrukus iš ten vaikus irgi imta vaikyti, o įėjimai į tunelius užversti šiukšlėmis ir užmūryti.

Panevėžietis žurnalistams netgi parodė šalia Bendruomenių rūmų, tarp eglaičių, išlikusią ventiliacijos angą. Jo nuomone, šioje vietoje 1962-aisiais buvo 1,5 m arka. Vaikai, pasišviesdami prožektoriumi, sulindę vidun. Tai buvo arkinis tunelis, jo viduje – tamsu ir sausa. Manyta, kad, įėjimas į tunelį buvo ir Laisvės a., toje vietoje, kur stovėjo Lenino paminklas.

Paslaptinga arka

Paslaptinguosius tunelius miesto centre „Sekundės“ žurnalistams pasakojo aptikęs ir buvęs vairuotojas, statant tuomečius „Ekrano“ kultūros rūmus į statybvietę vežęs plokštes. Jis pasakojo, kad bevaikštant po statybų teritoriją dėmesį patraukė raudonų plytų arka. Įėjimas į ją buvo užverstas statybiniu šlamštu. Šalin numetęs arką dengusius lentgalius ir cemento gabalus, smalsus panevėžietis įlindo vidun. Ėjo kone stačia galva, tunelis niro gilyn, buvo matyti, kad požeminis kelias veda į tolį. Grįžęs pasiėmė degtukų ir nuėjo toliau tyrinėti: požemio vidus išmūrytas raudonomis plytomis, siūlės dailiai užglaistytos, viena jo atšaka suko dešiniau, degtukai geso. Viduje švaru, sausa, jokių daiktų ten nerado. Buvo matyti, kad ten niekas nesilanko.

Betoninė arka, vedusi į tranšėją, buvo maždaug 1,20 metro pločio, aukštis – žmogaus ūgio. Stebino, kad statinys pastatytas labai kruopščiai – sovietmečiu taip niekas nestatė: betoninių išliejų būta labai dailių, pasak buvusio vairuotojo, „palyginti su mūsų naudojamais betoniniais dirbiniais – kone meno kūriniai“.

Kitą kartą veždamas statybines medžiagas, jis pasiėmė prožektorių, tačiau anga į paslaptingąjį požemį jau buvo užversta.

Rengėsi miesto bombardavimui

Kitas, jau garbingo amžiaus, panevėžietis irgi žurnalistams patvirtino savo akimis matęs paslaptingųjų tunelių statybą.

„Gyvenau miesto centre. Buvo 1943 metų vasara, atrodo, liepos mėnuo. Artėjo frontas, tad buvo nuspręsta įrengti slėptuves. Kas tai nusprendė, dabar sudėtinga pasakyti. Įsakymą statyti požeminį statinį galėjo duoti ir karo metais Panevėžiui vadovavęs burmistras Karolis Reisonas. Tada man buvo dešimt metų, bet gerai prisimenu, kad kasama buvo prie dabartinių Bendruomenių rūmų. Išvežtas viršutinis žemių sluoksnis ir pradėtos kasti tranšėjos. Buvo smalsu stebėti, kaip žmonės dirba. Kai jau buvo iškastos maždaug dviejų metrų gylio tranšėjos, pradėjo vežti lenktus betoninius luitus. Jie buvo sustatyti į tranšėjas. Paskui, juos sutvirtinus, užvertė žemėmis. Nors buvau vaikas, supratau, kad tas požeminis statinys – slėptuvė. Juolab kad artėjo frontas ir, matyt, vokiečiai ruošė tas slėptuves panaudoti rusų bombardavimo metu. Manau, kad tokių tuo metu buvo pastatyta ne viena. Teko girdėti, kad slėptuvės buvo statytos tuometiniame miesto sode netoli kalėjimo. Dar girdėjau pasakojant, kad slėptuvės statytos ir prie katedros“, – prieš daugiau nei dešimtmetį „Sekundei“ kalbėjo karo meto liudytojas.

Senolis užsiminė, kad vokiečiams tomis slėptuvėmis pasinaudoti neteko: „Tose slėptuvėse, miestą užėmus rusams ir 1944 metų vasarą vokiečiams pradėjus bombarduoti Panevėžį, galėjo kas nors ir slėptis. Antrojo pasaulinio karo metu Panevėžys nelabai nukentėjo, nes frontas praslinko pro šalį. Labiau kliuvo Šiauliams. O Panevėžyje bombos buvo mėtomos geležinkelio stoties rajone. Matyt, buvo norėta susprogdinti stotį.“

Įdomu, kad toje požemių karalystėje vaikai rasdavę įdomiausių dalykų. Seniausias radinys – carinės armijos kareivio kelionės lapas. Dokumente užrašyta, kad jis išduotas 1863 m. Rastas ir 1915 m. rusiško laikraščio puslapis, 1926 m. miesto policijos nuotrauka, 1936 m. siųstas laiškas, keli lakštai popieriaus su vandens ženklais, liudijančiais, kad popierius pagamintas Petrašiūnų popieriaus fabrike. Tarp tunelyje rastų daiktų ir 1937 m. karininko užrašai – karybos mokslų konspektas. „Sekundės“ laikraščio pašnekovas tvirtino radęs sidabrinį šaukštelį ir neaiškios paskirties daiktą, tinkamą gal riešutams daužyti.

Apipynė legendomis

Informacija apie tai, kokia požeminių tunelių paskirtis ir kaip juose atsirado skirtingu metu gyvenusių žmonių daiktai, ilgą laiką buvo balta dėmė Panevėžio istorijos žemėlapyje. Sovietmečiu netgi nebuvo galima tuo domėtis. Mintis, kad požemius statė vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu, istorikams atrodė atmestina: pastatyta labai dailiai, o manyta, kad pastarieji turėjo statyti skubotai, nes karas vertėsi į jiems nepalankią pusę. Žmonės svarstė, jog toks kruopštus statinys negali būti ir sovietmečio laikų darbas – taip kokybiškai tuomet niekas nedirbo.

Iš nežinios gimė įvairiausių legendų, apipintų baisiais pasakojimais, susietų su kalėjimu, kapinėmis, ligonine. Teigta, jog tunelis, besiraizgantis aplink Bendruomenių rūmus, statytas dar Pirmojo pasaulinio karo metais ir netgi sklandė legenda, jog jis driekiasi ir po Nevėžio upe.

Miesto požemiai – ne pramanas

Ieškant atsakymų į klausimus, kas tie paslaptingieji tuneliai Panevėžyje, ant kelio užveda, literatūrą nurodo ir šaltinius pateikia Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus Geografinės informacinės sistemos specialistas Andrius Sviderskas. Pasak jo, Panevėžyje išties yra išlikusių Antrojo pasaulinio karo metais statytų požeminių tunelinės konstrukcijos slėptuvių fragmentų. Tikėtina, kad jos pradėtos statyti karo pabaigoje, kai frontas pajudėjo atgal.

Tunelinės slėptuvės panašios į koridorių su vienu ar keliais posūkiais, vadinamosios zigzago formos. Tokia forma būdavo pasirenkama dėl to, kad bombardavimo metu būtų sunkiau sunaikinti visą slėptuvę, o sprogimo jėga pažeistų kuo mažesnį plotą. Jos Antrojo pasaulinio karo metais miestuose buvo statomos su vietos gyventojų pagalba, tačiau darbams vadovavo vokiečių inžinieriai specialistai.

Keturiose 1944 m. virš Panevėžio miesto atliktose aeronuotraukose pakankamai ryškiai matomi šviežiai daryti zigzago formos žemės perkasimai: Laisvės aikštėje, prie siaurojo geležinkelio depo, šalia dabartinių Bendruomenių rūmų ir šalia Vilties gatvės. Šie vaizdai iš aukštai darytose nuotraukose – įrodymas, kad tose vietose buvo įrengtos požeminės slėptuvės.

Tačiau tikėtina, kad Panevėžyje tokių požeminių statinių būta ir kitose vietose.

Po žeme – elektra ir vėdinimas

Pasak tyrinėtojų, vokiškų požeminių slėptuvių, kokios, manoma, ir buvo įrengiamos Panevėžyje, matmenys yra standartiniai: įėjus į vidų plotis siekia apie 1,6 m, aukštis – apie 1,9 m. Šios slėptuvės būdavo su vakuuminėmis durimis, patikimomis sklendėmis, vienu ar dviem įėjimais bei vienu ar dviem atsarginiais išėjimais. Viduje sausą aplinką užtikrino drenažas, besislepiantieji galėjo naudotis elektra, veikė oro vėdinimo ir net ventiliavimo sistemos.
Tokie statiniai po žeme yra vertingi bei saugotini kaip technikos (technologijos) istorijos liudytojai bei kaip statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų objektai. Šiandien, kai lankytojams tai vienur, tai kitur Lietuvoje atsiveria durys į šaltojo karo laikų slėptuvės, kas žino, galbūt netolimoje ateityje galėsime apsilankyti ir atstatytoje Antrojo pasaulinio karo laikotarpio tunelinės konstrukcijos slėptuvėje?

• Sekundė
• Emilija JUŠKIENĖ
• #Panevėžys
• #požemiai
• #slėptuvės