-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Audronė Galvonaitė – gerbiamas žmogus Lietuvoje. Ją žino, ko gero, visi. Pamatę sveikinasi, žvilgsniais palydi, užkalbina.
„Atrodo, kad ir šunys mane pažįsta, gatvėje susitikę uodegas vizgina“, – juokiasi žodžio kišenėje neieškanti moteris.
Klausimų šiai mokslininkei žmonės turi daug – ir ne tik apie dangų ar debesis. Jai skambina, rašo laiškus, teiraujasi apie įvairiausius gamtos reiškinius, sveikatos, savijautos stiprinimo būdus, dalijasi patirtais įspūdžiais, skundžiasi.
O bene dažniausiai pastaruoju metu jai užduodamas klausimas: „Kada grįšite į televiziją?“ Žmonės televizijos ekrane buvo įpratę kiekvieną ketvirtadienio rytą matyti klimatologę A. Galvonaitę, pasakojančią apie numatomas orų permainas, komentuojančią įvairius gamtos reiškinius. Be to, ši moteris žinoma ir iš įvairių mokslo populiarinimo renginių.
Tačiau prieš kurį laiką A. Galvonaitė pasitraukė ir iš televizijos, ir iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėjos pareigų. Tokį sprendimą ji, niekieno neraginama, priėmė pati, nes, kaip sako, žinanti, jog ne tik sportininkams reikia trauktis laiku. Nelaukiant, kol atsibos, bus pašiepiama.
Prieš 68 metus gimusi Anykščiuose, ten baigusi vidurinę, vėliau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, ji daug metų ji dirbo Fizikos institute, o į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą atėjo 1992 metais. Vadovavo Klimatologijos skyriui, rengė mokslo leidinius, įsteigė muziejų, apsigynė daktaro disertaciją, buvo kontaktinis asmuo vykdant Pasaulinės meteorologijos organizacijos klimato programas.
Disertacijos tema – „Meteorologinių faktorių įtaka atmosferos užterštumui Lietuvoje“. Mokslininkė
tiria klimatą formuojančius veiksnius, analizuoja klimato ypatumus ir kaitą, dalyvauja tarptautinėse programose klimato kaitos klausimais, tarptautinėse konferencijose.
Skelbdama apie jos išėjimą į užtarnautą poilsį, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba pabrėžė, jog
A. Galvonaitės veikla labai įvairiapusiška, todėl jos darbai yra puikiai pažįstami tiek mokslo bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei. Jos požiūriu gamta yra visuma, kad jokie reiškiniai nevyksta atskirai, tad tyrimai gali būti tik kompleksiniai.
A. Galvonaitės teigimu, Lietuvoje gyvename kaip Dievo užantyje
Pasitraukus iš aktyvios veiklos, moters gyvenimo tempas nesulėtėjo. Mokslininkė sako laisvo laiko taip pat turinti nedaug, ji aktyviai tęsia savo, dabar jau visuomeninę veiklą.
Susitikimai visoje Lietuvoje, paskaitos Trečiojo amžiaus universitete – jos žinių ir bendravimo reikia visiems. Šiandien Panevėžys, po kelių dienų Šeduva, vėliau Zarasai – susitikimų ratas sukasi, žmonių susidomėjimas nemažėja.
Į televiziją grįžti ji neplanuoja, sako, yra kas ir be jos puikiausiai informuoja.
„Reikia tik klausytis. Gerai žinau, kad nors orų prognozės klauso visi, beveik niekas jos negirdi. Paklausk po kurio laiko, apie ką kalbėjo, duodu galvą – nežinos. Liežuvis ištinsta beaiškinant, o paskui staiga paaiškėja, kad niekas to negirdėjo, stebisi, kodėl nesakė. Pavyzdžiui, kai medis per audrą užvirsta ant automobilio, tikina, jog niekas neperspėjo, kad pavojinga po medžiu statyti“, – stebisi meteorologė.
Su panevėžiečiais A. Galvonaitė susitiko Smėlynės bibliotekoje – pilnutėlė salė jos nė kiek nenustebino. Sako, visada taip, ten, kur ji nuvyksta, renkasi būriai žmonių. Įtaigus žodis, asmeninis lektorės žavesys, gausus žinių bagažas, nuoširdumas bendraujant turbūt ir lemia tokią gerbėjų gausą.
Į Panevėžį mokslininkė atvažiavo ne kaip į svetimą, o į nuo vaikystės gerai pažįstamą, dažnai lankytą miestą. „Giminių miestas“, – toks jai yra Panevėžys. Čia gyveno mokslininkės dėdės, tetos, pusseserės, pusbroliai – gausi mamos giminė.
„Jie buvo senieji geležinkelininkai“, – didžiuojasi moteris.
Dabar, deja, jau nedaug tų giminių likę, bet, sako, durų, į kurias galėtų pasibelsti, dar yra. Nedaug savųjų ir gimtuosiuose Anykščiuose – daug iškeliavo į amžinybę. Juos ir lanko kas metai per Vėlines.
Vienas iš A. Galvonaitės bendravimo su publika ypatumų – ji pati mėgsta pateikti klausimus ir nori išgirsti teisingus atsakymus. Sako, net ministrus egzaminuojanti ir, deja, ne visi sugeba atsakyti į, regis, pačius paprasčiausius klausimus.
Susitikimų metu ji atsakinėja ir į visus žiūrovų klausimus, prašė pateikti juos kada tik nori, nelaukiant pauzės. „Ne iš popierėlio kalbu, galite drąsiai įsiterpti“, – sako mokslininkė.
Bene kiekvieną kartą, pradėjusi pasakoti apie klimato atšilimą, ji, sako, išgirstanti tradicinį klausimą:
„Jeigu klimato atšilimas, kodėl šalta vasara? Ypač kai atšąla, tuoj šaukiama: ką šnekate apie klimato šiltėjimą, jei šalta? Nereikėtų painioti orų ir klimato. Dėl klimato kaitos smarkiai keičiasi orai. Jie dinamiški ir temperatūrų svyravimai gana dideli, vieną dieną gali būti labai aukšta temperatūra, o kitą dieną – žema“, – aiškino A. Galvonaitė.
Mokslininkė tikina, kad pastarąjį šimtmetį pasaulyje vyksta dalykai, galintys tapti pražūtingi. Ir kantriai įrodinėja, kad klimatas ir oras nėra tas pats. Klimatas labai sparčiai šiltėja ir būtent su tuo susiję orų pokyčiai.
Gamtoje dėl žmonių veiklos vyksta dalykai, galintys atnešti pražūtį. Kuo toliau, tuo labiau teks susitaikyti su sausromis, besniegėmis žiemomis ir staigiais temperatūrų pokyčiais.
Klimato kaita labai padidėjo prieš kelis dešimtmečius, kai ypač sparčiai pradėjo vystytis pramonė ir transportas.
„Pasaulinė metinė oro temperatūros klimato norma padidėja, o tada prasideda grandininė reakcija, orų pokyčiai, ekstremalėjantys meteorologiniai reiškiniai. Juk patys girdime – vienoje vietoje gaisrai, kitoje – potvyniai. Ekstremalūs reiškiniai bus dažnesni, ir su tuo reikės susitaikyti“, – tikina A. Galvonaitė.
Mokslininkei tenka atsakyti į pačius įvairiausius klausimus. Ne vienas jų būna netikėtas, keistas. Štai vienas, jau 80 metų perkopęs vyras jai paskambino nustebintas danguje pasirodžiusių rožinių debesų. Vyrui buvo įdomu, ką galėtų reikšti toks reiškinys.
A.Galvonaitė pataria rytą pradėti su šypsena ir laikytis nuostatos, kad prasideda laiminga diena. V. Bulaičio nuotr.
Ne mažiau nustebinta buvo ir pati A. Galvonaitė: kaip gali būti, kad ilgą gyvenimo kelią praėjęs žmogus nė karto nebuvo regėjęs saulėtekio, saulėlydžio metu matomų tokios spalvos debesų? Ar jis pirmą kartą akis į dangų pakėlė?
„Matyt, kapeikų ieškojo“, – juokiasi meteorologė. Ji ragino netapti tokiais kapeikų ieškotojais, o nuolat domėtis aplinka, nebijoti dažniau pakelti akis į dangų. Ten daug nuostabių dalykų.
Į A. Galvonaitės klausimą: „Ar visus meteorologinius reiškinius matome Lietuvoje?“ salė beveik vieningai atsakė, kad ne. „O ko nematome?“ – nusistebėjo mokslininkė.
Škvalas, migla, šalna, viesulas, kruša, liūtis ir visi kiti meteorologiniai reiškiniai Lietuvos neaplenkia. Pasirodo, net Šiaurės pašvaistę galima stebėti, tik reikia laiku kelti akis į dangų. Ir nors kiek domėtis gamta.
„Kartą į mano klausimą, kaip galima atpažinti, kurioje pusėje yra Šiaurė, viena mokytoja iš salės atsakė: „Toje, kur Saulė teka“, – juokiasi A. Galvonaitė.
Ji pastebėjo, kad dažnai žmonės, pajutę negalavimus, kaltina orą. Ką nors skauda, ar suirzęs esi, vis oras kaltas.
„Oras niekada nieko nesusargdina. Jis yra gydytojas diagnostikas, aiškiai parodantis žmogaus bėdas. Besikeičiantys orai nurodo, pas kokį gydytoją reikėtų skubėti – pas sąnarių, nervų ar širdies kraujagyslių. Nekaltinkit orų, ieškokite savyje ligų“, – primena klimatologė.
Anot jos, kiekvienas iš mūsų į šį pasaulį atsineša savo genetinį orų kodą, bet dažnai nesusimąstydami žaloja savo sveikatą, organizmą.
„Štai ateis vasara, bus karštų, 30 laipsnių karščio siekiančių dienų, ir ką mes matysime? Pilnas gatves žmonių, gausius besideginančiųjų prieš saulutę paplūdimius, močiutes daržuose. Organizmas nėra pratęs prie karščių, o mes to nepaisome. Šalyse, kur visada karšta, to niekada nepamatysi – per karščio valandas žmonės užsidaro, ilsisi. O pas mus… Pamatau vidurdienį darže moterį, taip ir norisi klausti, ar karstą prisikabinai?“ – svarsto mokslininkė.
Nepritaria ji ir tiems, kurie žiemą, pavyzdžiui, Naujųjų metų atostogų, vyksta į šiltus kraštus. Pas mus minus dvidešimt, žmogus, neretai ir su vaikais, sėda į lėktuvą ir po kelių valandų jis jau atsiduria prie teigiamos 40 laipsnių temperatūros.
„Prie tokių temperatūrų skirtumų gamtoje formuojasi uraganai. O organizmas priverstas tai kęsti. Be to, vos spėja per savaitę nors kiek prisitaikyti, vėl atgal metamas į šaltį. Nenuostabu, kad netrukus prasideda įvairios bėdos“, – perspėja A. Galvonaitė.
Ji dar kartą primena, kad gamta yra stipresnė už mus. Žmonės tik įsivaizduoja galintys daug padaryti – kontroliuodami viską patys, jie nebepastebi, kad gamta nebesugeba gintis nuo žmogaus veiklos. Naikiname save, tad nenuostabu, kad gauname tai, ko nusipelnėme. Juk štai šiemet nėra žemyno, nenukentėjusio nuo klimato kaitos.
Į A. Galvonaitės klausimą žiūrovams, ką pirmiausiai reikia daryti rytą, prabudus, atsakymų būta įvairių – ir mankštintis, ir praustis, ir arbatą gerti. O atsakymas, pasirodo, visai paprastas. Prabudai ir nusišypsojai.
„Pradėjus dieną su šypsena, ji įgaus visai kitokią prasmę. Svarbu šypsotis ir laikytis nuostatos, kad prasideda laiminga diena. Nusišypsojus reikia išgerti iš vakaro pasiruošto vandens stiklinę ir tik tada visa kita – mankšta, vandens procedūros, arbata… Kuo daugiau žmonių su šypsena rytą pradės, gal tada ir tautos veidas pasikeis? Dabar juk esame surūgėlių tauta. Viskas blogai, viskas negerai – visi skriaudžia… Buvau šalyje, kur žmonės gyvena ant vulkano – aplink dulkės, karštis, pelenai, skurdas, bet visi šypsosi, maloniai bendrauja. Grįžtu į Lietuvą – šilta, gražu, rasos karoliukai ant žolės kabo, kaip Dievo užantyje gyvename – o visiems negerai, pikti, susiraukę stumdosi“, – atkreipia dėmesį meteorologė.
Ją stebina ir tas nesibaigiantis taupymas, ir vis juodai dienai – apie pinigus nuolat galvodamas žmogus nebus nei laimingas, nei turtingas.
Optimizmo skleidėja pataria nebenešioti juodų skėčių – iš po spalvotų ir vaizdas, ir nuotaika visai kita. Visiems tik geros nuotaikos linkinti A. Galvonaitė pastebi, kad rudenį dažną aplanko depresija. Bet, kaip sako, rudeninė nėra labai baisi. Žinoma blogai – nieko veikti nesinori, guli ir gailiesi savęs.
Tačiau daug pavojingesnė yra pavasario depresija, tuo metų laiku net savižudybių padaugėja. Juk tai vadinamos veiksmo depresijos metas.
Pavasarį visi juda, kruta, atgimsta, o nei darbo, nei veiklos, nei jokio užsiėmimo neturintiems šis periodas labai pavojingas. Žmogui būtinai kuo nors užsiimti, rasti net, regis, nereikalingų, keistų darbų, kad tą juodą liūdesį kaip nors pavyktų nugalėti.
A. Galvonaitė prisiminė, kaip sveikatos nebeturintys jos seneliai buvo atsivežti iš kaimo į miestą. Nebeturintys nei gyvulių, pas kuriuos reikėdavo eiti ankstų rytą, nei jokių kitų rūpesčių garbaus amžiaus žmonės tiesiog kankinosi. Kol artimieji surado jiems užsiėmimą, paprašė išardyti kelis senus megztinius, paskui dar kelis. Visa galva pasinėrę į, regis, nelabai svarbų darbą, pamiršo ir liūdesį.
