Panevėžio savivaldybė po septynerių metų pertraukos panaikino gėdingą sprendimą, kai rajono vaikams buvo užtrenktos miesto neformaliojo ugdymo įstaigų durys. Nuo šiol miesto Savivaldybei pavaldžias Muzikos, Dailės mokyklas, taip pat Moksleivių namus bei Gamtos mokyklą kaimo vaikai galės lankyti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir jų bendraamžiai panevėžiečiai.
Vaikų skirstymo pagal gyvenamąją vietą Panevėžio politikai atsisakė, įvertinę karčią kaimynų patirtį. Šiaulių miesto savivaldybė prieš trejetą metų pralaimėjo bylą, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė neskundžiamą nutartį dėl neformaliojo vaikų ugdymo. Teismas pareiškė, kad gyvenamoji vieta nėra trukdis gabiems vaikams mokytis norimose sporto, meno ar muzikos mokyklose.
Panevėžio neformaliojo ugdymo įstaigų vadovai pripažįsta, kad panašių bylų Aukštaitijos sostinė išvengė tik per plauką. Ne viena rajone gyvenanti šeima, kurios atžaloms miesto politikai buvo užkirtę kelią lankyti Muzikos, Dailės mokyklas, būrelius Gamtos mokykloje ar Moksleivių namuose, dėl tokios vaikų diskriminacijos grasino teismu.
Uždirbo grašius
Panevėžio bendrojo lavinimo mokyklas lanko beveik 1400 vaikų, gyvenančių rajone. Miestas jiems plačiai atvėręs glėbį – kiekvienas jų mokyklai atneša vadinamąjį mokinio krepšelį – apie 1014 eurų per metus. Iš to paties krepšelio mokami ir atlyginimai pedagogams. Tačiau tiems patiems vaikams dar 2009-aisiais Panevėžio savivaldybė užtrenkė duris į neformaliojo ugdymo įstaigas. Ir pažadėjo jas atverti tik tada, jei už jų ugdymą Dailės, Muzikos, Gamtos mokyklose bei Moksleivių namuose bus sumokėta visa kaina.
Dabar Panevėžio politikai pripažįsta, kad miestas iš rajono vaikų nepraturtėjo, tačiau užsitraukė juodą dėmę. Panevėžio vicemeras Petras Luomanas teigia, kad panaikinusi vaikus diskriminuojamą draudimą Savivaldybė didelio finansinio nuostolio nepatirs.
Rajono Savivaldybė miestui sutiko mokėti tik už lankančiuosius Dailės mokyklą. Tačiau – ne daugiau nei už 20 jaunųjų dailininkų. Iš jų per 2015-uosius miestas iš rajono uždirbo vos 16 355 Eur.
„Dėl keliolikos gabių vaikų, atvažiuojančių iš rajono, Savivaldybė nenuskurs“, – sako P. Luomanas.
Vaikus ribojo kvotos
Dailės mokykloje, kurią vienintelę galėjo lankyti rajone gyvenantys vaikai, mokosi maždaug 400 moksleivių, o iš kaimo – vos dvi dešimtys. Tik tiek įstaigai buvo leista priimti pagal nustatytą kvotą.
Mokyklos direktorius Vytautas Tallat-Kelpša teigia, kad maždaug tiek ir sulaukdavo dailės paslapčių norinčiųjų mokytis rajono jaunųjų talentų. Direktorius abejoja, kad dėl miesto neformaliojo ugdymo įstaigų duris atvėrusio Tarybos sprendimo Dailės mokykloje padaugėtų rajono vaikų. Tačiau, anot jo, pačiai įstaigai gerokai palengvės. Politikai išlaisvino neformaliojo ugdymo įstaigas nuo biurokratinių formalumų – joms nebereikės kartą per ketvirtį miesto Savivaldybei teikti duomenų, kiek mokosi vaikų iš kaimo ir kiek kainuoja jų lavinimas.
V. Tallat-Kelpšos nuomone, septynerius metus galiojęs draudimas nebuvo teisingas.
„Rajono vaikai bendrojo ugdymo mokyklose laukiami, nes krepšelį atsineša, o neformaliojo ugdymo įstaigos be atskiro savivaldybių susitarimo jų priimti negalėdavo. Bet vaikai tai tie patys“, – „Sekundei“ aiškino direktorius.
Aklas draudimo laikymasis, G. Vilio nuomone, būtų privedęs iki absurdiškos situacijos, kai miesto Muzikos mokyklos nebūtų galėję lankyti net Dembavos ar Molainių gyvenviečių vaikai.
Į miesto būrelius nebesiveržia
Moksleivių namų, kuriuose veikia 25 būreliai, direktorė Raminta Juzėnienė teigia patekdavusi į nemalonią situaciją, kai tekdavo aiškintis atstumtų kaimo vaikų tėvams. Tiesa, anot direktorės, po kilusio ažiotažo 2009-aisiais, kai buvo priimtas mokinius pagal gyvenamąją vietą išskyręs neteisėtas Tarybos sprendimas, šeimų iš rajono susidomėjimas mieste veikiančiais būreliais gerokai atslūgo. Netgi kai nuo praėjusių metų spalio buvo įvestas mokinio neformalusis krepšelis ir kiekvienam vaikui, pasirinkusiam akredituotą neformaliąją ugdymo programą, valstybė ėmėsi kompensuoti 15 Eur būrelio kainos, Moksleivių namai antplūdžio iš rajono vis tiek nesulaukė.
Gudriai apėjo
Panevėžio muzikos mokykloje rajono vaikų, oficialiais duomenimis, nėra nė vieno. Miesto Savivaldybei 2009-aisiais pareiškus, kad kaimo vaikus į neformaliojo ugdymo įstaigas įsileis tik tada, jei bus sumokėta už jų lavinimą, rajono Savivaldybė nusprendė jaunųjų muzikantų neremti. Taupydama lėšas, rajono valdžia jauniesiems talentams pasiūlė ne važinėti į miestą, o rinktis Krekenavos muzikos mokyklą, turinčią filialus Ramygaloje ir Naujamiestyje.
Tačiau realybė pasirodė esanti kitokia, nei ją įsivaizdavo tuomečiai politikai. Iš tiesų visus tuos metus rajono vaikai mokėsi muzikuoti mieste, o Muzikos mokyklos apskaitoje buvo nurodoma ne jų deklaruota gyvenamoji vieta, o mokymosi įstaiga. Taip daugeliui vaikų, lankančių miesto bendrojo lavinimo mokyklas, atsiverdavo ir Muzikos mokyklos durys.
„Mes registruojame vaiką pagal mokymosi vietą, todėl nežinome, kurie iš jų gyvena rajone“, – tvirtina Muzikos mokyklos direktorius Gvidas Vilys.
Stebino absurdiškumu
Aklas tokio draudimo laikymasis, G. Vilio nuomone, būtų privedęs iki absurdiškų situacijų. Jei Muzikos mokykla būtų formaliai pažiūrėjusi, galimybė joje mokytis būtų buvusi užkirsta net priemiesčiuose – Dembavoje, Molainiuose ar Piniavoje – gyvenantiems jauniesiems talentams.
Direktorius sutinka, kad tąsyk miesto politikų sprendimas gal ir buvo ūkiškas – ekonominio sunkmečio metais Savivaldybė ieškojo būdų, kaip sutaupyti net vaikų sąskaita. Tačiau, anot jo, teisiniu ir moraliniu požiūriu toks taupymo metodas netinkamas.
„Daug metų kariavome su miesto ir rajono valdžiomis, įtikinėjome, kad negalima skirstyti vaikų. Muzikos mokykla juos priimti turi ne pagal gyvenamąją vietą, o pagal gabumus. Vaikas gali gyventi kad ir Pumpėnuose ar Šilutėje, mums svarbiausia – jo gebėjimai“, – sako G. Vilys.
Tačiau dar prieš porą metų Savivaldybės tarybos kai kurie senbuviai tvirtino, kad turėtų būti ribojamas rajono vaikų priėmimas į miesto neformaliojo ugdymo įstaigas.
„Vaikas gali gyventi kad ir Pumpėnuose ar Šilutėje, mums svarbiausia – jo gebėjimai.“
G. Vilys
Muzikos mokyklą dabar lanko apie 750 mokinių, jie renkasi iš 13-os programų. Pasak direktoriaus, nors įstaiga laviruoja, kad priimtų kuo daugiau stojančiųjų, į populiariąsias specialybes sudaromi net rezerviniai sąrašai, tačiau kasmet muzikinių gebėjimų atrankos nepereina maždaug 20–30 vaikų.
Vieno vaiko muzikinis lavinimas, priklausomai nuo specialybės, kainuoja nuo 400 iki 1800 Eur per mokslo metus. Tėvams jaunojo muzikanto ugdymas atsieina 20 Eur, šokėjo – 15 Eur per mokslo metus. Skirtumą dengia mokyklos steigėja – miesto Savivaldybė.
Sprendimas galutinis ir neskundžiamas
Dėl gyvenamosios vietos neformaliojo ugdymo įstaigas panorę lankyti vaikai buvo diskriminuojami Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje.
Savivaldybių politikų bandymus atskirti miesto vaikus nuo kaimo sustabdė į teismą išaiškinti Šiaulių valdžios sprendimo teisėtumą kreipęsis Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje. Net kelių institucijų teismai nutarė, kad gyvenamoji vaiko vieta nėra pretekstas jam neleisti mokytis norimoje sporto, meno ar muzikos mokykloje, jei ji yra kitos savivaldybės teritorijoje. Suformuota teismų praktika galioja visoje Lietuvoje, vadinasi, vaikas gali lankyti bet kurią šalies neformaliojo ugdymo įstaigą, nepriklausomai, kur jis gyvena.