Su Aušryte žiūrėjom serialą, kuriame pagrindinis herojus netenka atminties. Ilgai ieško atsakymų, kas jis buvo ir koks buvo jo gyvenimas. Sužinojęs visą tiesą apie save, jis nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo.
Mano proseneliai amžino atilsio atgulė nedidelėse kapinaitėse Pasvalio rajone, ten, kur prasidėjo jų gyvenimas. Išėjo išvarginti ligų ir senatvės, tačiau aš puikiai atsimenu vaikystę, kai dar su prosenele ir mama važinėdavom tvarkyti tų kapinaičių. Tarp didelių, išstypusių pušų ir eglių kapinaitės man, mažam, atrodė kaip sustingęs miestas. Vaikščiodavau tarp antkapių bandydamas įsivaizduoti, kokie žmonės ten atgulę. Nuravėjusios kapelius, mama su prosenele pakviesdavo mane išnešti piktžolių už tvoros. Už kapinių vartelių styrodavo šiukšlių krūva, o kitoje jos pusėje trys maži kauburėliai. Retai ant jų degdavo žvakutės ir žydėdavo gėlės.
– Kodėl juos palaidojo už tvoros? – kartą paklausiau mamos ir prosenelės.
Visą straipsnį skaitykite vasario 4 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.