Malviną Zimblienę, rodos, pažįsta visa jaunoji panevėžiečių karta, o ir jos pačios pilna visur. Iš Anykščių kilusi 27-erių kultūrinės veiklos vadybininkė po bene dešimtmečio, praleisto Panevėžyje, dabar gali drąsiai teigti čia atradusi save ir pašaukimą.
Pirma pažintis išgąsdino
Malvina, besimokydama paskutinėje Panevėžio „Minties“ gimnazijos klasėje, viename iš kabinetų pastebėjo abiturientų dovaną – lapų su įvairiomis frazėmis vainiką. Merginai į akį krito garsiojo mąstytojo Sokrato mintis: „Jeigu nori gyventi sau, pradėk gyventi kitiems.“ Moksleivės galvoje pradėjo suktis mintys apie aktoriaus, pedagogo specialybę. Vis dėlto ji palinko į socialinio darbo studijas. Tam įtakos turėjo ir pradinių klasių mokytoja Jolita, nes sugebėdavo įkvėpti vaikus, motyvuoti, skatinti eiti pirmyn, ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus.
Pasirinkusi socialinio darbo mokslus Malvina nenusivylė. Jie buvo įdomūs jau nuo pat pirmųjų dienų. Studentai sužinojo apie įvairių įstaigų veiklą, galėjo susipažinti su jų darbo specifika.
M. Zimblienė juokiasi, kad taip buvo tikrinama studentų motyvacija. Ir toks sprendimas pasiteisino – viena mergina nutarė paskaitose nebesilankyti. „Nemaža dalis tų, kurie sėkmingai baigė mokslus, ir dabar dirba pagal specialybę“, – džiaugiasi pasirinkimu Malvina.
Ji svarsto, kad socialinio darbo ateitis Lietuvoje kol kas šiek tiek miglota, nors pati įžvelgia socialinių darbuotojų veiklos svarbą.
„Mūsų valstybėje dar nėra užtektinai lėšų arba nepasiekėme tokios geros ekonominės stadijos, kad galėtume dirbti labai kokybiškai. Yra specialistų, bet nėra tiek darbo vietų“, – įsitikinusi Malvina.
Kaip tvirtina panevėžietė, jos pasirinkimą nulėmė ne tik įkvepiantys pavyzdžiai, bet ir gyvenamoji vieta. M. Zimblienė kilusi iš Utenos apskrities, Anykščių, tačiau dvyliktą klasę mergina nusprendė baigti ne kur kitur, o Panevėžyje. Paskui nebenorėjo iš čia kelti sparnų – ieškojo specialybės, kurią galėtų baigti tame mieste.
Anksti nusprendusi pradėti gyventi savarankiškai, Malvina į Panevėžį atvyko paskatinta trylika metų vyresnės sesers. Nors apie Aukštaitijos sostinę tada dar sklandė įvairūs gandai, ji buvo vadinama Mažąja Čikaga, moksleivės tai nebaugino – miestas smalsiai merginai patiko. Atmintin įsirėžė ir su pirmąja mokslų diena sutapęs vieno miesto prekybos centro gimtadienis. Po šventės Malvina su sese kad ir kur pasisuko, visur matė konfliktuojančius asmenis.
„Labai išsigandau, pamaniau, kad mane mokykloje sumuš pirmąją mokslo metų dieną“, – juokiasi prisiminusi nuogąstavimus.
Laimė, bendraklasiai šiltai sutiko atvykėlę, adaptacija buvo greita ir neskausminga. Tą dieną anykštietė susipažino ir su žymiaisiais Uliūnų cepelinais – jų dydis padarė neišdildomą įspūdį. Prie gardaus maisto lėkštės Malvinai nesunkiai pavyko užmegzti ryšį su klasės draugais, su kai kuriais ji bendrauja iki šiol. Pašnekovė ir pati nusistebi, kad netrukus bus galima paminėti gražią sukaktį – gyvenimo Panevėžyje dešimtmetį.
Meilė knygai išpildė svajones
Baigusi studijas Malvina nusprendė pasiimti savotiškas akademines atostogas ir įsitikinti, ar iš tiesų nori gilintis į socialines gyventojų problemas.
Susivokti merginai padėjo savanorystė. Ji pradėjo neatlygintinai dirbti vaikų darželio auklėtoja. Nors veikla teikė džiaugsmą, atsitiktinis apsilankymas miesto viešojoje bibliotekoje viską pakeitė. Malviną tos įstaigos aplinka tiesiog sukrėtė, žinoma, tik teigiamai. Visuomet buvusi aistringa knygų mylėtoja, mergina iš karto panoro prisiliesti prie bibliotekos gyvenimo. Juokiasi prisiminusi, kad tąkart būtų tikęs ir valytojos darbas – svarbu gauti galimybę pasivaikščioti erdviais, šviesiais koridoriais, bent šiek tiek pabūti knygų pasaulyje.
„Mano mama turi prisikaupusi krūvas knygų, tėtis iš jų tiesiog neišlenda. Todėl ir mane vis traukia prie knygų, visuomet buvau aistringa jų mylėtoja, o leidinių kvapas – artimos aplinkos kvapas“, – šypsosi M. Zimblienė.
Pasirodžius žinutei, kviečiančiai savanoriauti bibliotekoje, mergina nė akimirkos nedvejojo ir prisijungė prie kolektyvo. Sako, taip jai pavyko išpildyti bent dvi savo svajones – atskleisti pedagogo gyslelę ir išpildyti socialinius poreikius. Pasidomėjus, ar nesinorėjo kiek artimiau pažinti knygų užkaborius ir pačiai imtis rašyti, M. Zimblienė prisipažįsta vis dažniau mintis ir jausmus perkelianti į eilėraščius. Nors apie autorinį poezijos rinkinį, kaip sako, dar anksti kalbėti, kūrybiška ir idėjų nestokojanti Malvina šios minties neišsižada. Norą rašyti ji laiko savaime suprantamu: juk kilusi iš krašto, kuriame gimė ir augo ne vienas garsus Lietuvos poetas, rašytojas. Tačiau kartais ir pati pasamprotauja, kad daugelis žmonių paprasčiausiai nedrįsta išlaisvinti savo kūrybiškumo.
„Kartelė taip aukštai iškelta, tad negali net įsivaizduoti, kad sugebėtum sukurti ką nors panašaus, todėl net nebebandai“, – mano Malvina.
Kompiuterinių žaidimų nenurašo
M. Zimblienę, rodos, pažįsta visa jaunoji panevėžiečių karta, o ir pačios moters pilna visur. Juokauja, kad vis dar turi tiek pat valandų paroje kaip ir visi, tad stengiasi savo dienos darbus susidėlioti pagal prioritetus. Kai laiko pritrūksta, tenka jo skolintis iš miego sąskaitos.
„Kartais nukenčia ir artimieji, nes kai darbas įkvepia, jam skiri labai daug dėmesio“, – tenka pripažinti pašnekovei.
Malvina atvira: ne visuomet buvusi tokia užsidegusi, nors gyvendama Anykščiuose buvo aktyvi, lankė įvairius būrelius – lavintis ir turėti mėgstamos veiklos skatino tėvai.
Taip jos gyvenime atsirado ir akordeonas. Mama troško, kad nors vienas iš trijų vaikų pasektų senelio pėdomis. Taip susiklostė, kad groti išmoko visi trys.
„Buvo metas, kai nemėgau to instrumento, bet kai išmokau groti, pasidarė labai artimas. Akordeonas – šiltas instrumentas, tik dabar jį esu padėjusi į šalį“, – pripažįsta.
Malvina kartais paima nediduką vyro Kristupo senelių dovanotą akordeoną. Vis dėlto šio vieno triukšmingiausių instrumentų muzika skamba nedažnai. Ji mieliau renkasi gitarą, o ja skambinti pradėjo visai neseniai.
Dar viena naujai atsiradusi M. Zimblienės aistra – kompiuteriniai žaidimai. Pašnekovė sako anksčiau nė nebūtų pagalvojusi, kad tuo užsiims – tokia buvo skeptiška ir priešiškai nusiteikusi. Pradėjus dirbti su jaunimu, įsitikinimus teko pakeisti.
M. Zimblienė supratusi, kad kompiuteriniai žaidimai – puiki lavinamoji priemonė, tik reikia atsakingai juos pasirinkti. Kai kurie jų parengti pagal knygas, tokias su malonumu perskaito ir tik tada gilinasi į žaidimą. O kai žaidžia, kartais ir laiko nuovoką pameta, – atvirai kalba moteris.
Vis dėlto didžiausia savo aistra ji laiko darbą su Panevėžio jaunimu.
„Man pasisekė: darbas yra ir mano didysis pomėgis. Galiu save realizuoti, atrasti bendraminčių“, – šypsosi M. Zimblienė.
Panevėžiečiai keičiasi
Kūrybinį potencialą Malvinai pavyko išlaisvinti jau baigus studijas.
„Atsirado naujų norų, atradau naujas galimybes. Naujoje terpėje niekas nepriima tavęs tokio, koks buvai. Esi įdomus ir vertinamas dėl to, koks esi šiandien, koks būsi rytoj“, – tvirtina Malvina. Ji visuomet stengianti išnaudoti duotą galimybę kas rytą nubusti kitokiu – geresniu – žmogumi.
Panevėžietė įsitikinusi: norint ką nors pasiekti, privalu rasti bendraminčių, nes tik bendrai dirbant galima ir kalnus nuversti.
M. Zimblienė ne tik yra „Rotaract“ klubo prezidentė, bet ir dirba Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Atviroje jaunimo erdvėje. Į ją susirenka jaunimas, trokštantis bendrauti, dalytis mintimis, idėjomis, jaučiantis poreikį keisti savo aplinką, daryti ją gražesnę, mielesnę gyventi.
M. Zimblienė neretai susimąsto, ar ji įkvepia keistis, ar keičiasi pati.
„Dabar, interneto amžiuje, nebegali jaustis visažiniu. Gali tik patarti, pasiūlyti, nukreipti“, – sako Malvina. Su jaunais žmonėmis jai pavyksta įgyvendinti savo siekius. „Kai aplink tiek daug veikiančiųjų, darosi sunku nieko neveikti“, – nusijuokia M.Zimblienė.
Atvažiavusi į Panevėžį ji sako mačiusi žmonių susiskaldymą, nutolimą, tačiau dabar tai sparčiai nyksta. Panevėžiečiai pradeda vienytis dėl bendrų tikslų, ir tai ypač jaučiama tarp jaunimo, kurio organizacijos, anot pašnekovės, Aukštaitijos sostinėje dabar išgyvena tikrą atgimimą.
Malvina mano, kad panevėžiečiai kur kas pragmatiškesni, konkretesni, tikslesni nei anykštėnai. Būtent iš jų moteris skatina pasimokyti vidinės laisvės ir gebėjimo kiekviename žingsnyje įžvelgti galimybes.
