Beatričė Banevičiūtė (12 kl.)
Mirtingasis
Reikalauju sau mirties, kad pasijusčiau bent kiek gyvas.
Reikalauju sau ramybės, kad suprasčiau triukšmo galią.
Reikalauju sau išminties, kad tapčiau kvailas.
Reikalauju savęs pažinimo, kad sustočiau sankryžoje
Tarp dviejų pasaulių,
Kurie net alsuoja skirtingai,
Kurie išgyvena viską pernelyg daugialypiai,
Kurie prisisotina visatos išminties,
Bet jiems būna negana.
Ir aš noriu išmokti, ką reiškia gyventi,
Paklusti Dievui ir juo tikėti,
Ką reiškia žinoti, kas laukia rytoj.
O gal tą norą tik išgalvojau?
Nieko juk nežinau.
Aš tik paprastas žmogus.
Mirtingasis, pilnas įvairių nuodėmių
Ir sutvertas kovoti.
Ir pralaimėti.
Ir vėl stengtis.
Nes rytojus vėl
Pilnas netikėtumų.
Ir aš noriu juos patirti.
Nieko dar arba vėl, arba jau nežinau.
Aš tik paprastas žmogus.
Mirtingasis.
Deimantė Juknevičiūtė (11 kl.)
Kaktusas verkia sidabrinėm ašarom (akrostichas)
Kaip sudžiūvęs žiedlapis
Aš dirvą šaltą liečiu
Kaip sudužęs veidrodis
Tūkstančiais šukių pavirstu
Užmiršti norisi, bet negaliu
Spygliai juk sužeidė visus
Akistata su skaudžiu likimu
Sielotis aš, kaktusas, turiu
Vienas, kitas krinta lašas
Eiliniai jie manojoj dykumoj
Rūstūs debesys pravirksta
Kyla smėlio audros tuoj
Iliuzijoj gyvuot nebegaliu
Atsisveikint ketinu
Sizifo amžina kančia
Itin beprasmė ta dalia
Dangaus skliautą aš stebiu
Ašaras sausas geriu
Bėgu lyg sutrešę lapai
Rudens žvarbiu taku
Ilgesingus širdyje jaučiu
Nutilusios audros šauksmus
Ėda rūdys, šie skausmai
Mirštantys gėlių sapnai
Aikteli tamsa gili
Šviečia apledėjusi ugnis
Aidi ramuma, aštriai
Rėžia Moiros žirklėm
Oazė kaupias tik ramiai
Manų sidabro ašarų spygliai…
Naktiniai svarstymai
Ar kai krinta žvaigždės,
Pildosi sapnai?
Kokia mano svajonė?
Neišsirenku – blogai?
Ar mano vardas tyras,
Tarp visų skaisčių veidų?
Ar aš – blanki dvejonė,
Kuri iškyla iš gelmių.
Kas esu? – tariu
Šešėliams už akių.
Ar aš viena iš jūsų?
Jie linkteli, o aš –
Tyliu.