Pasauliui galynėjantis su naujuoju koronavirusu, mintys grįžta į praeitį, kai siautė dizenterija, ispaniškas gripas, šiltinė.
O dar buvo ir du trečdalius Lietuvos sunaikinęs maras. Jį, pasakojama, ir dabar tebemena viena sena pušis Panevėžio rajone mažo kaimo kapinėse.
Paliko ženklą
Ne veltui lietuvių tautosakoje prigijo posakis „Saugok, Dieve, nuo karo, maro ir bado“. Šios didžiausios žmonijos rykštės kartkartėmis kerta žmonijai praretindamos jos gretas.
Į pasaulį įžengus naujai ligai – koronavirusui, istorikai prisimena baisiausias žmoniją kamavusias ligas. Epidemijų palikti randai civilizacijoje taip lengvai neužgyja – net jei praeina šimtmečiai, mirtinų ligų baimė teka mūsų genuose.
Maras, juodasis ar rudasis, bet šis žodis daugeliui tolygus mirčiai. Žiurkių išplatinta bakterija nuo XIV iki XVII amžiaus epidemijų bangomis gerokai išretino Europą ir Lietuvą. Pastarąjį kraštą maras nusiaubė prieš tris amžius, mirė du trečdaliai lietuvių. Ypač liga nepasigailėjo Žemaitijos, kur nusinešė trečdalio susirgusiųjų gyvybes.
Šiuolaikiniai mokslininkai sako žinių apie praeities maro epidemijas galintys semtis tik iš istorinių šaltinių: nors maro aukų kapaviečių visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, apstu, ant pražuvusiųjų kaulų liga beveik jokių specifinių žymių nepaliko. Tačiau įspėjimą apie po žeme miegančią nelaimę ateities kartoms kai kur paliko patys žmonės.
Antai Panevėžio rajone, Karsakiškio seniūnijoje, prie pat kelio Kupiškis – Panevėžys medžių apsuptyje rymo senosiose Palaukių kapinės. Jų amžių istorikams atsekti sunku. Žinoma, kad jose 1772 m pastatyta Šv. Pranciškaus koplytėlė. Už šio pastato, pačiame vidury kapinių, auga sena, labai didelė pušis. Ji į akis krenta vos tik įėjus į amžino poilsio vietą.
Pušis, menanti marą
Karsakiškio parapijos klebonas Jonas Morkvėnas sako, jog seną medį būtų geriausia nupjauti – jis pūdo medines koplyčios sienas. Tačiau kas tai padarys? Nuo seno vietos žmonės šneka, kad pušis specialiai prieš šimtus metų sodinta ant maro aukų kapo, kad jo per amžius niekas nebeliestų ir neišvaduotų mirtingos ligos. Net duobkasiai pripažįsta, kad Palaukių kapinės labai akmeningos, galbūt kadaise specialiai užverstos rieduliais, saugančiais paskutinius maro pėdsakus.
„Nei aš, nei Bažnyčia informacijos apie maro kapus Palaukiuose neturi. Ne paslaptis, kad seną medį visada apipina legendos, sunku ką pasakyti“, – svarsto Karsakiškio klebonas.
Tačiau knygą apie Tiltagalius ruošianti šio miestelio kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė parodo neseniai jai siųstą panevėžiečio kraštotyrininko Petro Juknevičiaus medžiagą. Joje pora eilučių skirta ir Palaukių pušiai. Medis, pagal gyventojų pasakojimus, iš tiesų mena maro laikus.
Visą straipsnį skaitykite kovo 21-os dienos (šeštadienio) „Sekundės“ laikraštyje.