-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
FIBA Čempionų lygos finalinio ketverto rungtynės vyks balandžio 28–30 d. Tenerifės saloje.
Dėl trofėjaus Ispanijoje kovos vietos „Iberostar“ su M.Grigoniu; komanda pusfinalyje žais su Venecijos „Umana Reyer“ klubu. Kitame pusfinalyje susitiks „AS Monaco“ (Prancūzija) ir Bandirmos „Banvit“ (Turkija) su Gediminu Oreliku.
Ispanijos pirmenybėse „Iberostar“ buvo užkopusi į pirmą turnyro lentelės vietą, o praėjusią savaitę nusileido į trečią. Kovo mėnesį prieš „Iberostar“ neatsilaikė ir Madrido „Real“.
(FIBA, M. Grigonio asmeninio albumo nuotr.)
Kaip atakuojantis gynėjas ir įžaidėjas rungtyniaujantis M.Grigonis tiek šalies lygoje, tiek FIBA Čempionų lygos turnyre aikštelėje praleidžia vidutiniškai po 20 minučių. Ispanijos pirmenybėse jis pelno vidutiniškai po 7,6 taško, atlieka po 2,5 perdavimo, o FIBA turnyre pelno po 9,3 taško, atlieka po 2 rezultatyvius perdavimus.
– Pasiekėte FIBA Čempionų lygos finalo etapą. Kokie tikslai jame?
– Žaidžiame savo aikštelėje, todėl nestebina, kad norime laimėti. Iki to dar laukia rungtynės Ispanijos čempionate. Žinote, dar reikia pasiekti finalą. Per vienerias rungtynes visko gali nutikti, bet kuri komanda gali nugalėti bet kurią. Tačiau mūsų tikslas yra laimėti taurę.
Tenerifėje tokio lygio krepšinio rungtynės rengiamos pirmą kartą. Šioje saloje apskritai retai vyksta tokio masto renginiai, tad susidomėjimas turnyru didelis. Šiandien, kai pradėjo prekiauti bilietais, prieš treniruotę mačiau, kad žmonės nuo ryto laukia eilėje nusipirkti bilietų į rungtynes.
Mūsų arena yra La Lagūnoje, šiaurinėje salos dalyje, kur gyvena vietiniai žmonės. Salėje telpa 5,5 tūkst. žiūrovų. Sutilptų ir daugiau, bet joje nėra vienos tribūnos, kad būtų galima rengti koncertus. Mums dar geriau: susirenka daug žmonių, jie sukelia didelį triukšmą, varžovams sunkiau.
Neseniai pas mane buvo draugas atvažiavęs. Jam patiko mūsų komandos gerbėjai. Rungtyniaudamas jautiesi panašiai kaip Kauno sporto halėje. Visi žiūrovai ploja, skanduoja. Tokioje atmosferoje labai smagu žaisti.
– Kaip manote, kodėl komandai pavyko pasiekti tokius rezultatus?
– Prieš sezoną nebuvo nė minties apie tokius pasiekimus. Pirmiausia pralaimėjome visas aštuonias parengiamojo etapo rungtynes. Paskui pradėjome čempionatą su Gran Kanarijos komanda, nugalėjome ir tada kažkaip užsivedėme. Laimėjome penkis mačus iš eilės. Mums suteikė pasitikėjimo ir pergalės Čempionų lygos rungtynėse. Viskas taip natūraliai išėjo, komanda gerai susižaidė. Dabar jau keliami vis aukštesni tikslai. Vos ne kasdien.
– Ispanijos čempionate ilgai laikėtės pirmoje vietoje. Ar jūsų komanda gali svajoti ir apie čempionų titulą?
– Ten sudėtingiau. Jei atkrintamųjų rungtynių metu su varžovais žaistume tik vienerias rungtynes, viskas būtų įmanoma. Bet nugalėti „Real“ ar „Baskonia“ tris kartus – jau sunkiau. Reikia būti realistams. Mes nejaučiame spaudimo, tai mūsų pranašumas žaidžiant prieš didžiuosius klubus, kurie privalo laimėti. Todėl galime visiems įkąsti.
– Koks jūsų vaidmuo komandoje? Ar treneriai pasitiki?
– Visaip būna, bet dažniausiai rungtynes pradedu starto penkete. Jei gerai sekasi, žaidžiu ilgiau. Jei ne, išleidžiamas kitas krepšininkas. Visi dvylika mūsų žaidėjų yra panašaus pajėgumo. Jei kuriam vieną dieną blogiau sekasi, jį pakeičia kitas. Neturime aiškaus lyderio, ryškios žvaigždės, todėl ir laiką aikštelėje visi dalijamės.
– Ar kitais metais liksite Tenerifėje, kaip numatyta sutartyje?
– Taip, sutartis galioja dar metus. Veikiausiai pasiliksiu, nebent kažkas smarkiai pasikeistų.
– Tačiau po sėkmingo sezono jūsų komandos žaidėjai gali sulaukti ir kitų komandų pasiūlymų.
– Kol sezonas nesibaigė, nenoriu apie tai mąstyti. Jei tik pradėsi sukti galvą, viskas gali greitai sugriūti. Palaukime vasaros. Man reikia tik gerai žaisti, o visa kita atlieka agentas.
– Jau sulaukėte naujojo Lietuvos krepšinio rinktinės vyriausiojo trenerio Dainiaus Adomaičio skambučio.
– Taip, skambino. Manau, jis visiems kandidatams į rinktinę paskambino. Turbūt su visais kalbėjo panašiai. Paklausė, kaip sekasi, kaip sekėsi rinktinėje.
Nemanau, kad tai jau kvietimas į rinktinę. Negalima tokiais dalykais apkrauti galvos. Svarbu gerai rungtyniauti. O jei treneriams tinka tavo žaidimas, jie ir pakviečia.
– Į Ispaniją išvykote 2013 metais. Tuo metu nesulaukėte Lietuvos komandų pasiūlymų, kad sutikote žaisti Ispanijos antrosios lygos Huesko „Penas“ komandoje?
(FIBA, M. Grigonio asmeninio albumo nuotr.)
– Prieš tai rungtyniavau „Žalgirio“ dublerių komandoje. Laimėjome trečią vietą Nacionalinėje krepšinio lygoje. Nebenorėjau kitą sezoną vėl ten žaisti. Neatrodė, kad „Žalgiris“ bent įtrauktų mane į pagrindinę sudėtį, o apie galimybę žaisti irgi nebuvo kalbos. Kažko laukiau, laukiau, pats nežinau ko, o tada agentas pasiūlė žaisti Ispanijoje. Pamaniau – kodėl gi ne? Tada mane paskolino metams Ispanijos klubui. Iš karto pritapau toje šalyje.
– Ir jau kitą sezoną patekote į aukščiausios lygos Manresos komandą. Kaip ten sekėsi?
– Lyg ir viskas gerai. Tik pirmą sezoną nusitraukiau čiurnos raiščius, todėl žaidžiau tik pusę sezono. Tada likau dar metams. Pasirodžiau neblogai ir atsidūriau Tenerifėje. Žinojau, kad Tenerifės klubas – ambicingas, kylantis, nori žaisti Europos lygose. Todėl nebuvo sunku apsispręsti čia rungtyniauti.
– Ar saloje yra tekę lankytis anksčiau?
– Taip, dar žaisdamas krepšinio mokykloje su treneriu Arūnu Visocku buvome čia atvykę į turnyrą. Man tada buvo 14 ar 15 metų. Laimėjome tą turnyrą. Neseniai nuvažiavau į tą vietą, kur tada lankėmės. Smagu prisiminti.
– Esate saloje, vadinasi, į kiekvienas rungtynes turite skristi lėktuvu. Neatsibosta?
– Žinoma. Kiekvieną kartą turime skrisi į Madridą 2,5 val. arba Barseloną 3,5 val., o iš ten vykstame kitur. Žaidžiant Čempionų lygoje kelionė iki rungtynių vietos kartais užtrukdavo po 16 valandų.
Atsibosta, bet ką darysi. Peržiūriu visus filmus, perskaitau visas knygas. Pripranti prie tokių išvykų. Labiausiai išvargina ne patys skrydžiai, o laukimas oro uostuose prieš skrydžius.
– Dabar saloje esate jau beveik vietinis. Ką spėjote nuveikti?
– Gyvenimas čia įdomus. Visą laiką šilta, šviečia saulė, atrodo, kad visada tęsiasi atostogos. Bet taip nėra – turiu žaisti krepšinį.
Žinoma, lankausi visų pamėgtose vietose – Loro parke, prie Teidės ugnikalnio, vandens pramogų parke. Bet saloje yra daug įdomių vietų, į kurias turistai neužsuka, mažesnių paplūdimių. Ten labai smagu, nėra daug žmonių.
– Ispaniškai jau laisvai kalbate?
– Ne taip gerai, kaip lietuviškai ar angliškai, bet susikalbu. Pirmaisiais metais Ispanijoje buvo aiškiai pasakyta: turi išmokti kalbą arba niekas su tavimi čia nekalbės.
Mūsų komandoje yra tik keli ispanai, bet ir amerikiečiai pas mus šneka ispaniškai. Ekipoje susikalbame ispanų ir anglų kalbomis.
– Jūsų komandoje žaidžia lietuvių kilmės amerikietis Timas Abromaitis. Ar su juo apie Lietuvą pasišnekate?
– Kiek pamenu, jo prosenelis buvo tikras lietuvis. Nei jis, nei jo tėvas lietuviškai nekalba. Timo tėvas irgi buvo krepšininkas, kažkada žaidė Madrido „Real“ komandoje. Jie atrodo kaip lietuviai, tik nekalba lietuviškai. Man atrodo, kad jie į savo kilmę, šaknis nelabai gilinasi, nemanau, kad jiems itin rūpėjo išlaikyti lietuvybę. Aš kartais pasakau, kad mes abu lietuviai, kiti žaidėjai pajuokauja, kad Timas lietuvis.
T.Abromaitis yra lankęsis Lietuvoje – su Strasbūro komanda atvažiavo žaisti su „Žalgiriu“.
– Tenerifėje gyvenate su drauge Salomėja? (Krepšininko sužadėtinė Salomėja Karvelytė yra laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjo Vido Mačiulio anūkė – aut. pastaba.)
Šią vasarą krepšininkas susituoks su kauniete S.Karvelyte.
– Ne, ji čia tik per atostogas atvyksta. Mergina dar studijuoja Klaipėdoje, LCC universitete. Šiemet jau baigs studijas.
– Teisybė, kad šią vasarą tuoksitės?
– Taip. Mes su Salomėja bendraujame nuo mokyklos laikų, kartu mokėmės jėzuitų gimnazijoje. Esame pažįstami nuo 6 klasės. Nusprendėme šią vasarą tuoktis.
– Jei dabar sulauktumėte pasiūlymo iš Lietuvos klubo, Kauno „Žalgirio“, ar tai sudomintų?
– Sunku pasakyti. Su „Žalgirio“ vadovais kalbamės kiekvieną vasarą, bet kol kas nieko neišėjo. Turėtų sutapti daug aplinkybių, kad žaisčiau „Žalgiryje“. Žinoma, labai norėčiau rungtyniauti Kauno komandoje.
„Užtenka sužaisti penkias minutes su rinktinės marškinėliais, ir tampi žvaigžde. Ne tik savo mieste, bet ir visoje šalyje. Kadangi mūsų šalis maža, visi ima tave pažinti. Tai puikus jausmas“, – pernai Ispanijos žurnalistams sakė M.Grigonis. Jis praėjusiais metais debiutavo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, jai atstovavo Rio de Žaneiro olimpiadoje.
