Dailininko Ramūno Grikevičiaus pavardę girdėjo net ir nesidomintieji menu. Jo siurrealistiniai kūriniai su traukiniais, drambliais prieš keletą metų Laisvės a. sukėlė nemažą diskusijų verpetą. Prakalbinti dažus ir paveikslais išmušti žmogų iš buities gniaužtų menininkas jau ketvirtį amžiaus moko jaunuosius panevėžiečius.
Europoje žinomas Lietuvos dailininkas panevėžietis Ramūnas Grikevičius jau tris dešimtmečius kuria ir dalyvauja nacionalinėse bei tarptautinėse parodose, išrinktas Panevėžio metų žmogumi ir laimėjęs Panevėžio meno ir kultūros apdovanojimą. Maištininko sielą turintis menininkas jau ketvirtį amžiaus Panevėžio dailės mokykloje moko vaikus prakalbinti aliejinius dažus ir įkvepia jaunąją kartą nerti į paslapčių pilną meno pasaulį.
R. Grikevičius juokauja, kad pedagogika kadaise jam atrodė pati baisiausia specialybė ir būti mokytoju jis visai nenorėjo, tačiau gyvenimas pasisuko netikėta linkme. Baigęs Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakultetą, dailininkas grįžo į gimtąjį Panevėžį ir iš pradžių užsiėmė keramika. Vėliau Dailės mokykloje turėjo vesti keletą pamokų, bet pasiliko ilgesniam laikui ir čia dirba iki šiolei.
Dailės mokykla, kurią kadaise ir pats baigė, anot pedagogo, kitokia nei įprasta bendrojo lavinimo mokykla. Į ją ateina vaikai, iš tiesų trokštantys piešti. Neretai jaunuosius menininkus ir namo sunku išprašyti.
Pasak R. Grikevičiaus, jam labai įdomu mokyti motyvuotus jaunuolius ir tiesiog smagu būti tarp bendraminčių bei gerų draugų.
Už kuklumo slepiasi talentai
Dirbant su jaunais, talentingais būsimais menininkais, pasak R. Grikevičiaus, susidaro įspūdis, kad Panevėžio jaunimas labai šaunus, tačiau Dailės mokyklos mokiniai tėra tik nedidelė jo dalis. Ją dailininkas vadina gražaus jaunimo grietinėle ir tikina, kad būtent tokius jaunus žmones norėtų matyti visame mieste.
„Po Nepriklausomybės atgavimo atsirado daugiau geranoriškų, savarankiškų, motyvuotų, aiškiai išsakančių savo mintis jaunuolių“, – laisvos Lietuvos jaunimą apibūdino pedagogas.
Jo žodžiais, Dailės mokyklos mokiniai yra ir ganėtinai kuklūs, jie nekalba apie dideles svajas užkariauti pasaulį savo talentu. Pasak menininko, kuo labiau žmogus pasipūtęs, tuo jis skaudžiau krenta. Todėl kol jaunieji dailininkai dar tik mokosi, didelių ambicijų neturi. Jos sukyla po baigiamojo darbo, supratus, kad gali nutapyti gerą paveikslą, arba įstojus į Dailės akademiją, o tokių iš vienos laidos atsiranda bent keturi penki. Per penkiasdešimt Dailės mokyklos gyvavimo metų Panevėžyje subrendo nemažai talentingų dailininkų, menotyrininkų, grafikų ir architektų. O pats R. Grikevičius gali pasidžiaugti išlikusiu ryšiu su buvusiais mokiniais, dalis jų tapo gerais bičiuliais.
Dailės mokytoju dirbantis R. Grikevičius džiaugiasi, kad dabartinis jaunimas motyvuotas, drąsiai reiškiantis savo nuomonę, bet tuo pačiu ir kukliai siekiantis savo svajonių.
Einantis prieš srovę
Pasak R. Grikevičius, jaunimas, kaip ir laikmetis, dabar ir prieš 30 metų skiriasi kardinaliai.
„Anksčiau norint būti pažangiam tekdavo prieš ką nors maištauti, mažų mažiausiai turėjai būti nusiteikęs prieš valdžią“, – apie savo jaunystės laikus pasakojo menininkas.
Anot jo, sovietmetis pasižymėjo paradoksais. Vienas tokių – kad būtum geras, tam tikra prasme reikėjo daryti blogus darbus, priešintis sistemai. Prisitaikėliškumas sovietmečiu reiškė buvimą valdžios varžteliu, o maištininko kelias – teisingą pasirinkimą. Dabartinis jaunimas yra visiškai laisvas – gali važiuoti kur nori, rengtis ir klausytis muzikos pagal savo požiūrį. Neliko išorinių ir vidinių suvaržymų. Dailininkas džiaugiasi, kad su Nepriklausomybe išlaisvėjo mūsų smegenys ir šiandien jaunimas nebebijo drąsiai reikšti savo nuomonės.
Pats R. Grikevičius paauglystėje buvo maištininkas, ėjęs prieš srovę. Su kita tokia pačia neramia ir kūrybinga siela, bendramoksliu Sauliumi Urbonavičiumi-Samu grojo mokykloje, o vėliau ir studijų metais. Visgi išpopuliarėjusiai grupei BIX Panevėžio menininkas nepriklausė – pasuko dailininko keliu. Bet meno srityje ir toliau elgėsi pankiškai. Mokyklos baigimas sutapo su nauja meno banga: prasidėjo pirmosios draudžiamos parodos ir ėmė rastis tokie darbai, kurių anksčiau jokiais būdais nebūtum matęs. Savo paveikslus ėmė eksponuoti tokie žymūs dailininkai kaip Šarūnas Sauka ir Valentinas Antanavičius. Šis pokytis jauną menininką R. Grikevičių motyvavo eiti į priekį, nes buvo aišku, į ką lygiuotis.
„Visada stengiausi piešti tokius darbus, kurie nepatiko tuometei valdžiai, ir iki šiol stengiuosi“, – su šypsena apie maištininko kelią kalba R. Grikevičius.
Paveikslai nepereidavo cenzūros
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, dailininko jaunystės laikai buvo išties neįtikėtini ir pilni absurdo. Eksponuoti darbus parodoje nebuvo taip paprasta. Kiekvieną paveikslą skrupulingai įvertindavo komisija, nuspręsdavusi, ar verta tokį piešinį rodyti masėms. Dažnu atveju R. Grikevičiaus darbus cenzoriai atmesdavo. Tokia komisija buvo paskirta netgi jam bandant priduoti savo piešinius dailės parduotuvei. O kartą R. Grikevičius su draugais patys surengė parodą, bet griežtoji komisija visus jaunųjų maištininkų darbus išmetė.
Sovietmetis tikrai nebuvo tinkamas metas menininkams. Pasak dailininko, užtekdavo tiesiog liūdno paveikslo, kad darbas liktų nepriimtinas. R. Grikevičius ironizuoja, jog tas visai suprantama – juk gražiame komunistiniame pasaulyje liūdesio negalėjo būti. Dailė, kaip ir bet kokia kita meno šaka, tarnavo ideologijai, o visi filmai, plakatai demonstravo, koks šviesus sovietinis pasaulis.
Skamba neįtikėtinai, bet menininko karjeros siekti trukdė net ir elementarių įrankių trūkumas: dažų ir teptukų tekdavo prašyti Dailininkų sąjungos narių iš Vilniaus arba tų, kurie važinėdavo į tuometį Leningradą.
Tokiu sudėtingu metu reikėjo drąsos išlikti savimi ir nepasiduoti primetamai pasaulėžiūrai. R. Grikevičius toks ir buvo. Be to, jo jaunystės metais jau buvo valdžios struktūros jau buvo susilpnėjusios, bet svarbiausia – jau kvepėjo laisva Lietuva.
Jaunimui suteikti sparnai
Sistemos nevaržomas šiuolaikinis jaunimas kuria labai įvairius darbus, kai kurie jų ne visiems yra suprantami ir priimtini. Pasak R. Grikevičiaus, norint suprasti kūrinį, reikia žinoti jo kontekstą. Pedagogas mano, kad šiandien jaunimas ne tik gali, bet ir privalo eksperimentuoti. Blogai tai, kad jaunuoliai kartais jaučiasi neįvertinti, galbūt jų talento nepastebi pedagogai, jie nesulaukia paskatinimo.
Pasak R. Grikevičiaus, neverta kreipti dėmesio į pastabas neturinčiojo supratimo apie šiuolaikinį meną ir šiuolaikinę tapybą – iš tokio žmogaus pradedantys menininkai nesulauks tinkamo patarimo.
Pats R. Grikevičius ypač domisi šiuolaikine daile ir tapyba. Jo nuomone, turint supratimą apie pagrindines šiuolaikinio meno kryptis, dailininko darbai gali pasirodyti gana švelnūs ar net romantiški, juose jokio drastiškumo neįžvelgsi. Menininkas kuklinosi, kad žiūrint iš pasaulinio tapybos konteksto, jo paveikslai visai nėra originalūs. Nepaisant to, tikrai ne kiekvienam žiūrovui jie lengvai suprantami.
Tačiau ar būtina meno kūrinį suprasti taip pat, kaip jį supranta autorius? R. Grikevičius sako, jog tapydamas paveikslą galvoja apie žinutę žiūrovui, bet, paradoksas, nenori, kad šis ją perskaitytų. Kitaip darbas pasidaro vienkryptis, o menas toks neturėtų būti.
„Kai supranti paveikslo prasmę, jis tau tampa nebeįdomus ir nebegali daugiau nieko pasiūlyti“, – įsitikinęs dailininkas.
Kūrinio idėją jis paslepia ne dėl to, kad šis taptų įdomesnis, bet siekdamas, kad žiūrovas atrastų savo prasmes. Jis netgi džiaugiasi iš auditorijos išgirdęs interpretaciją, kuri daug įdomesnė už paties sugalvotąją.
R. Grikevičius įsitikinęs, jog menas neturi būti aiškus. Anot dailininko, jeigu nupieši ašarą ir peilį, visiems bus suprantama, kad šie simboliai reiškia kančią ir be jos daugiau nieko nesugebės įžvelgti. Nors, pasak menininko, šiuolaikinėje tapyboje vis dėlto esama konkretumo, bet jis yra tarsi žaidimas su paslaptimi: kūrėjas bukai parodo visiems suprantamą reikšmę, šitaip paslėpdamas antrinę, perkeltinę prasmę.
Dailė kūrėjui nereikalinga
R. Grikevičius pripažįsta jaunystės laikais piešdavęs vadovaudamasis savo jausmais, narpliodavęs įvairius išgyvenimus. Dabar tas pasikeitė, kūryba jis bando pasakyti daugiau. Šiandien jį jaudina politiniai ir globalūs įvykiai. Pasak pedagogo, viskas susiveda į tai, ar tau baisu dėl pasaulio, ar jauti nerimą dėl jo.
Nors pažvelgus į R. Grikevičiaus darbus matomas vizualus pokytis, jo nuomone, per tris kūrybos dešimtmečius iš esmės niekas nepasikeitė: jaučiasi esąs ten pat, kur ir pradėjo. Pasak R. Grikevičiaus, tik atsirado meistriškumas: dabar jis gali nutapyti tai, ką norėjo anksčiau. Keista, bet dailininkui tai nebėra įdomu. Šiandien jis stengiasi negrįžti prie senų temų, imtis kažko naujo.
„Dailė kūrėjui iš tikrųjų nėra reikalinga. Tai daugiau egoizmo, noro pasipuikuoti ir parodyti, koks esi, klausimas“, – įsitikinęs žymus Panevėžio menininkas.
Jis pripažino, kad anksčiau klausdavęs savęs, kodėl tapo, bet dabar tokių klausimų nebekelia. Šiandien dailė R. Grikevičiui yra tiek įdomi veikla, tiek ir pragyvenimo šaltinis. O labiausiai ji žavi tuo, kad sugeba priminti žmogui, jog šis yra nerealus. Pasak menininko, jeigu dailė išmuša žmogų iš buities ir priverčia susimąstyti apie būtį, jos tikslas pasiektas. Anot jo, žiūrėdami į paveikslą žmonės privalo mąstyti. Lygiai taip pat atėję ir į R. Grikevičiaus darbų parodą meno mėgėjai patenka į erdvę, kurią užpildyti turi savo pačių atrastais tikslais ir prasmėmis.