Asmeninio albumo nuotr.

Lūžusi batuta reiškė gerą ženklą

Klasikinės muzikos koncertuose besilankantys panevėžiečiai įsidėmėję energija trykšte trykštantį dirigentą Martyną Bražą. Kadaise šis grynas žemaitis dirbti į Panevėžį važiavo neramia širdimi, o dabar sakosi čia suradęs savo vietą.

Karantino metu, kai koncertai ir spektakliai negali vykti, orkestro dirigentas Martynas Bražas gyvena kitokiu režimu. Nors dirigentui net ir tokiu sudėtingu laikotarpiu darbo tikrai netrūksta – kuriami ateities planai, sudaromos šių metų naujos muzikinės programos.

Darbas ir muzikinė veikla yra viena didžiausių Martyno varomųjų jėgų, o jeigu pavyksta viską puikiai įgyvendinti ir atlikti, tai sukuria stiprų grįžtamąjį emocinį pasitenkinimą, kurio šiuo metu turbūt labiausiai ir trūksta.

Bet, anot M. Bražo, nėra to blogo kas neišeitų į gera. Jeigu įprastu režimu jis miegodavau po 6-7 valandas, tai šiuo metu gali sau leisti ilsėtis kiek ilgiau.

„Dabar daugiau laiko skiriu rytinei mankštai, kulinarijai, skaitymui, dirigavimo įgūdžių tobulinimui. Labiausiai džiaugiuosi, kad galiu daugiau groti trombonu. Tikrai nepamenu, kada buvau tokios puikios grojimo formos“, – sako Martynas.

Dirigentas taip pat labai domisi sportu, yra didelis krepšinio ir „Formulės-1“ fanas.

Neleido bastytis kiemais

Į M. Bražo gyvenimą muzika atėjo tuomet, kai tėvai, norėdami, kad atžala mažiau slampinėtų su draugais kiemuose, nuvedė jį į Muzikos mokyklą. Dabar muzika Martynui – ir darbas, ir gyvenimo būdas.

M. Bražui iki šiol mintyse įstrigęs vienas tėčio pasakymas: „Gyvenime svarbiausia daryti tai, kas tau patinka. Jeigu patiks santechniko profesija ir jausi malonumą dirbdamas šį darbą, tai ir būk santechniku.“

Muzikos mokykloje Martynas ketverius metus grojo fortepijonu, dar trejus baritonu. Vaikinas atvirauja, jog bebaigiant mokyklą nė nebuvo minčių toliau tęsti kelionę su muzika. Esminis įvykis, privertęs patikėti savimi ir toliau mokytis muzikos, buvo respublikinis J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursas. Jame M. Bražas užėmė antrąją vietą. Po šio konkurso, paskatintas mokytojų, pasiryžo stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją groti trombonu.

„Mėgstu sau kelti tikslus, tada jų siekti. Ir būdamas vos penkiolikos metų išvažiavau iš namų turėdamas tikslą tapti profesionaliu trombonininku“, – prisimena Martynas, tromboną netrukęs pakeisti į dirigento batutą.

Orhuso karališkojoje Danijos muzikos akademijoje tobulinęsis jaunasis dirigentas Martynas Bražas šiuo metu į priekį veda Panevėžio muzikinio teatro orkestrus.

Kai gyvenimas nustebina

M. Bražas siekė būti profesionaliu trombonininku ir groti simfoniniame orkestre. Iš dalies savo svajonę pasiekė – yra grojęs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, dirbęs Operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre. Su dirigavimu jis susipažino Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kai kartu su trombono specializacija buvo papildoma dirigavimo disciplina.

„Nors ir turėjau gan „geras“ rankas ir ši specialybė man buvo labai įdomi, bet tuo metu tikrai negalvojau tapti dirigentu. Ir turbūt geriausiai visa tai apibūdina posakis: „Niekada nesakyk niekada“, – juokiasi Panevėžio muzikinio teatro orkestrų dirigentas.

2015 metais pagal „Erasmus“ mainų programą M. Bražas tobulintis išvyko į Orhuso karališkąją Danijos muzikos akademiją, pas profesorių Niels-Ole Bo Johansen. Vėliau studijavo trombono atlikimo meno magistrantūroje LMTA. Studijų metu aktyviai dalyvavo užsienio dėstytojų meistriškumo kursuose. Vėliau akademijoje įgijo ir dar vieną – dirigavimo bakalaurą. Šiuo metu yra akademijos dirigavimo simfoniniam orkestrui specialybės magistrantūros studentas.

Priėmė maestro kvietimą

M. Bražui patinka iššūkiai ir jis mėgsta save išbandyti kebliose situacijose. Visada žinojo, kad išėjimas iš komforto zonos verčia judėti į priekį. Taip pat, anot jo, gyvenime kartais svarbu atsidurti tinkamu laiku reikiamoje vietoje ir priimti teisingus sprendimus.

2017 metais tuometis Panevėžio muzikinio teatro direktorius, maestro Vidmantas Kapučinskas patikėjo Martyno talentu ir suteikė galimybę diriguoti programą profesionaliam orkestrui. Tai jam buvo didžiulis paskatinimas mokytis, daug dirbti ir tobulėti kaip dirigentui.

„Po to kažkaip viskas vystėsi savaime. Vis dėlto, jeigu ne trombonas, nemanau, kad apskritai būčiau muzikos srityje ir tapęs dirigentu. Šis instrumentas man atskleidė daug paslapčių ir suteikė tam tikros brandos“, – mano pašnekovas.

Žemaitis Aukštaitijos sostinėje

M. Bražas yra užkietėjęs žemaitis, į Panevėžį profesiniais tikslais atkakęs iš Telšių. Dirigento manymu, Aukštaitijos sostinė yra tikrai puiki terpė kurti, realizuoti save, mokytis ir tobulėti. Martynui čia yra suteiktos visos sąlygos.

Panevėžio muzikinis teatras yra vienintelis savivaldybės muzikinis teatras Lietuvoje. Šį faktą Martynas sužinojo tik pradėjęs čia dirbti. M. Bražo manymu, tai parodo, kad miestui yra svarbi kultūra, jos istorija ir tradicijos.

„Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi būdamas čia, kad galiu palikti savo pėdsaką šio miesto muzikiniame gyvenime, jį reprezentuoti, ir tikiuosi stiprinti Panevėžio kultūrinį identitetą“, – sako M. Bražas.

Dirigento pastebėjimu, nuo jo atvykimo Panevėžio veidas tikrai smarkiai keitėsi ir vis dar keičiasi. „Keičiasi miesto infrastruktūra, miestas gražėja bei tampa modernesnis. Tikiuosi, Panevėžys vystysis ir toliau. Klaipėda stato modernų naują muzikinį teatrą, viliuosi, ateityje Panevėžyje taip pat bus renovuotas arba atsiras kad ir mažesnis, bet modernus toks teatras“, – svajoja Martynas.

Be dirigavimo Muzikiniame teatre, jis taip pat save atrado kaip pedagogas – yra Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokytojas.

M. Bražas yra užkietėjęs žemaitis, į Panevėžį profesiniais tikslais atkakęs iš Telšių. A. Gudo nuotr.

Į pirmąją repeticiją – sulaužyta batuta

M. Bražas puikiai atsimena patį pirmą kartą, kai vyko į repeticiją Panevėžyje. Tuomet gyveno Vilniuje, daugiabutyje ir skubėdamas išvykti, rankose nešdamasis daugybę daiktų, tarp jų ir batutą, lifte sugebėjo ją išmesti iš rankų.

Batutos smailioji dalis įlindo į mažą tarpelį tarp durų, o besileidžiantis liftas sulaužė lazdelę, kuria turėjo pradėti vadovauti orkestrui Panevėžyje. Tuo metu muzikas pagalvojo, kad turbūt tai ženklas, jog daro didelę klaidą.

„Galima orkestrui diriguoti ir be batutos, tai priklauso nuo atliekamos muzikos ir orkestro dydžio. Bet šis įvykis tikrai sukėlė papildomo streso. Taigi, išvažiavau į repeticiją su sulūžusia batuta. Laimė, pakeliui radau, kas paskolino kitą ir iš dalies išgelbėjo“, – šypsosi prisiminęs dirigentas.

Martynas juokiasi po to karto batutas saugąs kaip savo akį.

Pirmosios repeticijos metu muzikantai naują narį kolektyve priėmė labai šiltai ir diena, prasidėjusi taip nevykusiai, baigėsi puikiai.

Anot M. Bražo, orkestras yra kaip viena didelė šeima o šeimoje taip pat pasitaiko visko.

„Abipusė pagarba, kolektyviškumas atneša teigiamus rezultatus. Eidamas diriguoti ir stovėdamas prie pulto priešais orkestro muzikantus, turi tiksliai susiplanuoti, kokia bus repeticijos programa, mokėti muziką, būti išsianalizavęs partitūrą ir tiksliai žinoti, kokį rezultatą nori pasiekti. Muzikantai nėra kvaili, jie tikrai pastebės, jei būsi nepakankamai pasiruošęs. Dirigentas visada turi būti vienu žingsneliu priekyje“, – įsitikinęs pašnekovas.

Ištikimas klasikai

M. Bražas įsitikino, jog Panevėžyje yra labai šilta ir geranoriška publika. Žiūrovų sukuriama atmosfera ir energija tik dar labiau verčia stengtis ir atiduoti save šimtu procentu, nes muzikams publikos įvertinimas yra svarbiausias.
Patį M. Bražą žavi simfoninis bei operos repertuaras, pučiamųjų instrumentų muzika.

„Esu klasikinės muzikos gerbėjas ir šalininkas. Joje dažniausiai ir susiduriu su tam tikrais iššūkiais. Kaip ir gyvenime, taip ir muzikoje, susidūrus su sunkumais keliu daug klausimų ir ieškau atsakymų į juos“, – sako jaunasis dirigentas.

Labiausiai jam imponuoja P. Čaikovskio. R. Vagnerio, G. Malerio, F. Šopeno muzika.

Nors yra jaunas muzikas, tačiau M. Bražas diriguoja net dviem orkestrams.

Suvalgyti daug košės

Nors yra jaunas muzikas, tačiau M. Bražas diriguoja net dviem orkestrams. Taigi ne veltui sakoma, jog svarbiausias ne amžius, o pasitikėjimas savimi.

Pasak Martyno, viskas gyvenime yra pasiekiama tik per sunkų ir nuoseklų darbą. Diriguoti profesionaliems orkestrams reiškia didelę atsakomybę, o be pasitikėjimo savimi tai sunkiai įgyvendinama.

„Dirigavimo specialybė neturi tobulėjimo ribų. Būtina „suvalgyti daug košės“. Manau, tos košės jau suvalgiau nemažai, bet klausimas, ar įpusėjau?“ – svarsto dirigentas.

Muzikoje, jo manymu, labai svarbi energija, kurią transliuoji iš vidaus.

„Kai kuo daugiau energijos ir savęs atiduodi muzikai, ta pati energija, ir dar daugiau jos, bumerangu sugrįžta atgal. Svarbu, kad ji visada būtų nukreipta ir naudojama tinkamai“, – mano pašnekovas.

Atsakomybė, orumas, pagarba, perfekcionizmas, sunkus darbas, nuolatinis tobulėjimas ir, žinoma, Panevėžio muzikinio teatro orkestrų muzikantai – tai, anot dirigento, yra jo sėkmės paslaptis.

„Be jų tiesiog nebūtų manęs“, – šypteli M. Bražas.

Suskaudo širdį dėl instrumento

Martynui muzika yra tarsi dievų kalba, savo jausmų pažinimas, emocijų koloritas, ryšys su pasauliu, su žmogumi. Žiūrint iš kitos, profesinės, pusės, muzikoje jam svarbiausia kūrinių interpretacija, temperamentas, melodinė linija, muzikinis charakteris ir vidinė energija.

„Tiesiog pabandykime įsivaizduoti pasaulį be garsų, be muzikos. Koks jis būtų?“ – retoriškai klausia dirigentas.

Muzikinis teatras turi ypatingą aurą ir visada viliojo pačias meniškiausias sielas. Tačiau M. Bražas sako tvirtai stovintis ant žemės ir yra gana konkretus žmogus.

„Nors dažnai esu paskendęs mintyse, bet to nepavadinčiau skrajojimu debesyse“, – šypteli muzikas.

Anksčiau jo pasirodymus lydėdavo didelis sceninis jaudulys, o tai paskatino plačiau domėtis žmogaus psichologija. Psichologinio tvirtumo ir neįkainojamų žinių Martynui suteikė studijos Danijos karališkojoje muzikos akademijoje, parodžiusios, jog yra labai daug metodų ir veiksmų, kuriuos galima atlikti mintimis.

„Ir dabar prieš pasirodymą kartais tenka pamedituoti. Paprastai, kai diriguoju koncertuose, į tai žiūriu iš profesinės pusės. Tai yra mano darbas, tai yra mano vieta ir aš turiu čia būti. Dažnai šios mintys tiesiog nuramina ir sutelkia“, – pasakoja M. Bražas.

Dirigentui ir atlikėjams paprastai plojama tik pasibaigus muzikiniam spektakliui. Tad kiekvienąkart Martynas tarsi laiko egzaminą.

„Mūsų pareiga ir siekiamybė yra atlikti viską profesionaliai, publikai suteikti puikius įspūdžius, suteikti jiems laimės. Jeigu tai pavyksta, tada galima sakyti, kad egzaminas išlaikytas“, – sako M. Bražas.

Praėjusių metų Panevėžio miesto gimtadienyje M. Bražui teko diriguoti ir groti trombonu S. Petreikio ir pučiamųjų orkestro „Garsas“ muzikinėje programoje. Po grojimo intarpo, padėjęs instrumentą į stovą, jis nusisuko diriguoti orkestrui. Praėjus keletai sekundžių, instrumentas nukrito.

„Aš šio momento nemačiau. Turbūt ir gerai, – šypteli Martynas. – Bet visi muzikantai, kurie tą pastebėjo, sakė, kad labai suskaudo širdį. Gerai, kad instrumentas kritimą atlaikė ir viskas baigėsi be didelių nuostolių“.

Moko ir grūdina

Dirigentai scenoje visuomet dailiai apsirengę, nepriekaištingai atrodantys, rimti ir tarsi neperprantamo veido. O ar toks Martynas yra ir gyvenime?

„Nežinau, kaip atrodau žmonėms iš šono. Būtų įdomu sužinoti, – juokiasi dirigentas. – Būna ir juodų, ir saulėtų dienų. Taip pat gyvenimas moko ir grūdina.“

Martynas sako esantis santūrus, konkretus, bet atviras ir draugiškas optimistas. Taip pat jam labai svarbios žmogiškosios vertybes – paprastumas, nuoširdumas, pagarba, sąžiningumas.

„Šias vertybes, kurias vaikystėje įskiepijo tėvai, tikrai branginu“, – sako pašnekovas.

M. Bražas labai daug savęs yra atidavęs muzikai, tad dabar nė neįsivaizduoja, ar galėtų dirbti ne kultūros sektoriuje.

„Džiaugiuosi tuo, kur esu ir ką darau. Ir esu labai laimingas “, – tikina į muzikos aukštumas Panevėžio muzikinio teatro orkestrus vedantis žemaitis.