-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Faustina Čirvinskaitė (8 kl.)
„Esu labai energinga. Labai mėgstu šokti, bet neatsisakau ir padainuoti. Laisvalaikiu savo mintis sudėlioju popieriaus lape. Eilėraščius pradėjau kurti prieš trejus metus, bet juos parodyti išdrįsau visai neseniai. Esu žmogus, bijantis kritikos, bet ją priimantis kaip didžiulę dovaną…“
Mėlynosios akys
Padėki, Dieve, man!
Padėk užmiršti jos akis.
Jos nebėra – nebėr jau man džiaugsmo
Ir mėlynai ryškių akių.
Užmiršti niekaip negaliu,
Kaip man lyg šviesi diena žibėjo.
Gilios ir neužmirštamos man jos,
Lyg rasos lašas paryčiuos.
Bet dabar padėki, Dieve,
Užmiršti mėlynas šviesas!
Širdy lyg vandenynai – ošia liūdesys.
Nebėra jau namų šviesių,
Nebėra mylimų akių.
Simas Varnauskas (10 kl.)
„Esu meniškos prigimties žmogus, stengiuosi išbandyti save įvairiose meno šakose. Deklamuoju, vaidinu Pasvalio kultūros centro jaunimo teatre „Drãma“. Rašyti mėgau visada, bet neseniai savo kūryba pradėjau dalintis su kitais žmonėmis.“
Čia gera
Upė…
Joje bėgantis vanduo,
Mano pailsusios kojos,
Laukinių gėlių kvapas.
Užmerkiu savo akis –
Ramu…
Mano plaukus šukuoja vėjelis,
Mano kojomis lipa vabalėlis.
Kaime ramu ir…
Čia taip viskas kvepia.
Aš nenoriu judėti,
Aš noriu sėdėti,
Sėdėt ir laukti senatvės.
Atmerkiu akis…
Gėlių kvapas kutena man nosį –
Toks kvapas primena vaikystę,
Kai Pyvesos krantais
Basom kojom laksčiau…
Vėl užmerkiu nuo vėjo
Apsiašarojusias akis –
Man čia gera…
Tuštybė
Tunelio gale šviesos nėra,
Tunelio gale tamsa,
Visiška tuštuma.
Bejausmė tuščia erdvė.
Tai dalis mano sielos –
Dalis, kuri užminuoja visa kita:
Laimę, meilę, baimę ir pyktį.
Ši šalta ir bauginanti sielos dalis…
Mane valdo ir kankina,
Aš nebekovoju, pavargau,
Tiesiog sėdžiu prie atviro lango
Ir žiūriu į pasaulio tuštybę.
Retkarčiais skruostu nuriedanti ašara
Užtyška ant nejudančių pirštų,
Primindama bėgančią gyvybę.
Tik tak
Laikrodis tik tak –
Jis kažkada sustos,
Kaip ir mano laikas,
Jis sustos…
Kaip ir tąryt
Sustojo tavasis.
Ilgiuosi tavęs…
Bet laikas man sako:
Tik…
Tak…
Dvidešimt penkios
Dvidešimt penkios…
Dvidešimt penkios šukės,
Į dvidešimt penkias šukes
Sudužęs veidrodis,
Suskilęs kaip mano visos
Dvidešimt penkios svajonės –
Skilusios ir pabirusios visur…
Tuštuma – visiška tuštuma…
Skamba monotoniška muzika
Ir kiekviena diena tampa
Vis pilkesnė ir pilkesnė –
Kaip graudus nespalvotas filmas.
Dvidešimt penkios
Tuštybės…
Sielos kalėjimas
Tvora,
Kurią perlipt taip sunku.
Kitoj tvoros pusėj – svajonės.
Besivejantys vilkai
Prie jos prispaudė,
Drasko tavo gležnas kojas,
Bet tu nepasiduodi.
Iš nepakeliamo skausmo
Surėki ir – atsibundi:
Vienas, permirkęs prakaitu,
Pakilęs nuo šalto betono,
Tu prieini prie grotų,
Kalėjimo kameroje tu vienas.
Miegas vėl pasiglemžia tave…
Tie patys vilkai
Ir ta pati spygliuota tvora,
Šįkart bandai perlipti ją,
Bet ir vėl atsibundi.
Svajonių tu nepasieki
Ir jų nebeturi.
Slenka diena iš dienos –
Nebevalgai ir niekada
Nesikeli nuo šaltų
Betoninių grindų.
Tuščias ir betikslis
Gyvenimas slenka,
Gulėdamas gailiesi
Kiekvieno nusikaltimo,
Neturėdamas
Nė vienos svajonės.
Mano namai
Ten, kur gražu ir miela,
Ten, kur ramu,
Už penkių kalvų,
Už miškų didžių,
Kur kvepia medumi,
Kur mane močiutė glostė
Raukšlėtom savo rankom,
Kur kapai senolių mano,
Ten man miela ir smagu,
Kur stiprūs kariai mums
Laisvę iškovojo,
Kur… tiek daug praradom,
Kur tiek daug kentėjo
Motina ir tėvas,
Ten it bitės dirba
Mūsų kaimo žmonės –
Ten mano namai,
Ten gražu ir miela.
Mano meilė
Mano meilei reikia…
Mano meilei reikia pagalbos.
Mano meilė užmiršta.
Aš ją užmiršau ir apleidau,
Aš jai neberašau,
Mes nebekalbam,
Aš nusigręžiau…
Aš nuo jos nusigręžiau.
Bet ji vis dar žiūri –
Ji manęs nepaleidžia.
Aš jaučiu jos šaltas rankas,
Jos lėtą širdies plakimą,
Mano kaklą glosto
Jos pailsęs kvėpavimas…
Šiandien aš ją prisiminiau –
Prisiminiau, kai parklupau.
Kai tos šaltos rankos,
Kurios mane laikė,
Pavargo ir paleido.
Nebegirdėjau jos širdies plakimo –
Plakimo, kuris per visą laiką
Man buvo tapęs muzika.
Bet atsikelti aš nenorėjau.
Tas pailsęs kvėpavimas
Tapo tyla…
Tai nebuvo tik kvėpavimas,
Tai buvo mieli žodžiai,
Kuriuos aš girdėjau.
Supratęs, kas įvyko,
Pradėjau ją šaukti vardu –
Iš visų savo jėgų
Šaukiau mylėtą Lietuvėlę…
Kol pajutau pažįstamą jausmą kakle –
Tą patį pavargusį kvėpavimą,
Kuris vis stiprėjo.
Tik tada supratau,
Kaip sunku prarasti tėvynę.
Ji manęs niekada nepaleido,
Ji mane stumtelėjo link šviesos,
Kurioje liepsnelė širdy tapo liepsna –
Joje mano meilė Lietuvai vėl atgijo.
Pagalbos jai niekada nereikėjo –
Pagalbos reikėjo man.
Aš jos niekada daugiau neužmiršiu.
Ji yra visas pasaulis, kurio man reikia.
Lietuva yra visų mūsų pasaulis,
O jos pasaulis esame mes.
