-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Žmogus – visatos atspindys ir aidas“, – mėgsta sakyti vienas garsiausių Aukštaitijos tautodailininkų, medžio drožėjas Vytautas Ulevičius. Tuos žodžius jis ir ant savo kūrinių kartais išdrožia.
Nes yra įsitikinęs, jog viskas šiame pasaulyje ir visatoje glaudžiai susiję, vienas nuo kito priklauso ir, net aukščiausiai galvą keliantis žmogus, tėra tik menka gamtos dalelė.
Gal todėl V. Ulevičiaus darbai mirgėte mirga įvairiausiais simboliais, kodais, prasmingais ornamentais ir , regis, nė viena figūrėlė, nė vienas rėžis medyje neatsirado šiaip sau – dėl gražumo.
„Ornamentas – tai vidinis sąlytis su gamtoje ir žmogaus sąmonėje slypinčia vidine geometrija, jis yra kaip pirmapradė gamtos kalba. Kristališkųjų ornamentų klodai slypi kiekviename gamtos reiškinyje: žemėje, medžiuose, žolėje, gėlėse, paukščiuose, žmoguje ir kitur“, – savo prieš dešimtmetį išleisto albumo „Medžio giesmė“ pratarmėje rašė V. Ulevičius.
Šio meistro medis – ąžuolas, o visus darbus puošianti ištobulinta liaudies meno ornamentika – išskirtinis jo kūrybos bruožas.
Ir kokių tik motyvų nepamatysi apžiūrinėdamas šio meistro darbus – čia ir istorija, ir religija, mitologija, tradicinis liaudies menas. Veidai, išraiškos, siužetai, kompozicijos kūriniuose keičia vieni kitus, bet visur matai tą patį ryškų, lengvai atpažįstamą, talentingą menininką.
Jis – laisvas žmogus, laisvas kūrėjas. Ateinančių metų balandį 85-ąją gimimo dieną minėsiantis V. Ulevičius pripažįsta, jog laisvu būti nėra lengva – tačiau įmanoma.
„Aš ir sovietmečiu buvau laisvas, nepriklausomas – ir širdimi, ir mintimis, ir darbais“, – sako tautodailininkas. Nors daug ko kurti anuomet nebuvo galima, bet daug prasmingų minčių buvo slepiama po simboliais.
V. Ulevičius – medžio drožėjas, kaip teigia jo kūrybos gerbėjai, nuo Dievo.
Pirmieji jo medžio darbeliai – ankstyvoje vaikystėje. Kai sunkiais 1942-aisiais panevėžietį vaikelį, dar nė dešimties nesulaukusį, tėvai išleisdavo užsidirbti – ganyti į Berčiūnus, kitus aplinkinius kaimus. Piemenukas, išsigalandęs per vargus gautą peiliuką į akmenį, pasidarė švilpynę, paskui išdrožinėjo kiškutį, kitas žvėrelių figūrėlės.
Suradusi pas sūnų tuos darbelius, mama vaiką apibarė – negražu, negalima svetimų daiktų imti, reikia nunešti ir atiduoti. Negalėjo patikėti, kad jis pats tuos žaisliukus išdrožė.
Saviesiems neatrodė, kad drožinėjimai rimtas užsiėmimas. „Buvau jau vedęs, kai dar girdėdavau priekaištus – štai jau suaugęs žmogus, o niekais užsiimi, visokius „balvonėlius“ drožinėji“, – mena tautodailininkas.
Vytauto ir Reginos Ulevičių sodybos kiemą taip pat puošia įvairios skulptūros.
Tačiau tie „balvonėliai“ greitai virto ir kasdieniu užsiėmimu, ir pragyvenimo šaltiniu – daug kam jie patiko, buvo reikalingi, žavėjo.
Pasipylė užsakymai, įvertinimai, prizai. Lietuvio drožtomis figūrėlėmis buvo apdovanojami net Maskvoje 1980 metais vykusios olimpiados nugalėtojai. Paskelbtame konkurse dalyvavo garsiausi visos sąjungos menininkai, o trečią vietą laimėjo savamokslis drožėjas iš Lietuvos.
O kiek jo sukurta per ilgus kūrybinio darbo metus! Monumentalios skulptūros skaičiuojamos šimtais, o mažesnės, ko gero, ir tūkstančiais.
Sunku patikėti, kad šitiek daug vertingų darbų galėjo sukurti vienas – ne itin įspūdingo stoto, neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo žmogus. O jis tik šypsosi: „Reikia mokėti skubėti.“
Su V. Ulevičiaus darbais galima susipažinti daugelyje šalies vietų – aikštėse, parkuose, kapinėse, ant kalvų, prie bažnyčių, kryžkelių.
O štai garsiajame Kryžių kalne stovi keturiolika jo išdrožtų didingų skulptūrų, žyminčių Kristaus kančių kelią.
Italijoje Bardi miestelio centrą puošia V. Ulevičiaus sukurtas unikalus darbas, skirtas Lietuvos bičiuliui kardinolui Antoniui Samorei.
Iš Bardi kilęs įtakingas bažnyčios hierarchas Antonis Samorė (1905 – 1983) didžiavosi tuo, kad bažnytinę diplomatinę karjerą pradėjo Lietuvoje, joje gyveno nuo 1932 iki 1938 metų. A. Samorė yra sakęs, kad jį lietuvių gilus tikėjimas, darbštumas ir būdo rimtumas žavėjo ne mažiau už Lietuvos istorinį vaidmenį.
Pirmasis A. Samorei skirtas koplytstulpis buvo pašventintas 1962 metais, tačiau jam sunykus naująjį sukurti buvo pakviestas V. Ulevičius.
Lietuvio sukurtas koplytstulpis – 5,5 metro aukščio, po dviem stogais sutalpinantis aštuonis originalius drožinius.
Yra V. Ulevičiaus darbų ir kitose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, šalia Londono, sodybą puošia jo kūrinys – koplytstulpis Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui.
Labai įdomūs V. Ulevičiaus išdrožti šachmatai, pavadinti „Žalgirio mūšis“, – didžiulės apimties darbas iš penkių ąžuolų, kuriame metrinės ir dar aukštesnės figūros vaizduoja visą kariauną. Šachmatai buvo eksponuoti Vilniaus rotušėje, su jais žaidė net Vytautas Landsbergis, kiti žinomi žmonės. Dabar šachmatai yra nuolatinėje ekspozicijoje Kėdainiuose įrengtame V. Ulevičiaus darbų muziejuje – Kėdainių krašto muziejaus padalinyje, veikiančiame nuo 2004 metų. Jame eksponuojama apie 50 kūrinių.
Iš viso muziejų su V. Ulevičiaus darbais yra net penki. Tik vienas jų ne Lietuvoje – Italijoje.
Jis įrengtas autoriui dovanojus savo kūrinių kolekciją Popiežiškajai Šv. Kazimiero lietuvių kolegijai Romoje.
Apie 40 medžio skulptūrų V. Ulevičius 2005 metais padovanojo Panevėžiui, miestui, kuriame prabėgo jo jaunystė.
Darbai eksponuojami Santuokų rūmuose. Ilgą laiką nebuvus patogaus priėjimo prie jų, dabar atidaroma naujai pateikiama ekspozicija.
Panevėžiui minint 515 gimtadienį V. Ulevičiaus medžio drožinių paroda įtraukta ir į šventės programą.
O dar viena tautodailininko medžio drožinių ir piešinių ekspozicija įrengta Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, Oginskio dvaro rūmuose.
Vienas iš tų penkių muziejų yra tautodailininko dabar gyvenamoje vietoje Krakėse, jo sodybos kieme esančioje klėtelėje.
Į šį muziejų atėjus kartu su pačiu V. Ulevičiumi, pamačius įspūdingas ąžuolo skulptūras, išgirdus autoriaus pasakojimus apie kiekvieną kūrinį, kiekvieną detalę – veriasi visai kitoks, dažno nė neregėtas, nepažįstamas pasaulis su angelais ir drakonais, rūpintojėliais, kryžiais, paukščiais, žiedais, karūnomis.
Rūpintojėlis gana dažnai tarp kolekcijos darbų sutinkamas – tai mėgstama meistro tema, vienas iš populiariausių tautodailės objektų, lietuvių tautos simbolių. V. Ulevičius sako, kad niekas tokio rūpintojėlio kaip lietuviškasis daugiau neturi – jame tiek meilės, rūpesčio, ilgesio, supratimo, atjautos, tikėjimo. Visus tuos jausmus tautodailininkas ir stengiasi atskleisti.
Vytauto Ulevičiaus darbus puošianti ištobulinta liaudies meno ornamentika – išskirtinis jo kūrybos bruožas.
Stabtelėdamas prie savo sukurtų kryžių jis sako į šiuos darbus taip pat įdedantis labai daug. Nes kryžius – ne šiaip sau ženklas ar simbolis: tos dvi susikertančios linijos moko gyvenimo išminties.
„Vertikalioji linija – materialusis pasaulis, horizontalioji dvasinis. Jų susikirtimo taškas – prasmė, gyvenimo saikas. Reikia žmogui ir to materialinio, tik jis negali užgožti dvasios. O šiais laikais tarsi ir nebe savo vietoje tas susikirtimo taškas. Svyra kryžius, nes viską į save traukia, užvaldyti nori materialusis pasaulis“, – svarsto medžio drožėjas.
Žinoma, materialumo negalima atsisakyti – tai ir maistas, ir būstas, ir drabužiai. Bet jis negali užvaldyti dvasios.
Beje, pasak meistro, protas taip pat materialus dalykas. O protingas bedvasis materialistas, toks, kokių dabar netrūksta, – labai pavojingas reiškinys.
Muziejuje gali pamatyti ne vieną įdomias istorijas pasakojantį bareljefą, yra daug valdovų figūrų, darbų, skirtų iškiliems Lietuvos žmonėms.
Tarp gausybės dviejuose muziejaus kambariuose eksponuojamų drožinių keletas skirta anksti išėjusiam sūnui Rimantui Ulevičiui (1961–1998) – pedagogui istorikui, savivaldos organizatoriui – atminti.
Gabus, darbštus vyras tragiškai žuvo medžioklės metu – buvo nušautas.
Jo žūties vietoje Kretingos miške pastatytas tėvo išdrožtas kryžius, prie jo artimieji susirenka porą kartų per metus.
Sūnui atminti skirta ir daugiau darbų – muziejuje yra jaudinantis angelas su savais simboliais ir pasakojimais. Ir fotografijų albumas „Medžio giesmė“ dedikuotas sūnaus atminimui bei jo artimiems draugams.
Meistras visada dirba vienas, sako: „Kol kitam išaiškinsiu, kas ir kaip, tik laiką gaišiu. Geriau viską pats padarysiu.“
Be to, jis nenori klausyti niekieno nurodinėjimų nei patarinėjimų. Nebus pats savimi, jeigu kito mintis bandys išreikšti. Užsakovas jam tik pasako, ko norėtų, o tų norų išpildymas – meistro reikalas.
„Padarau kaip sau, o jeigu nepatinka, gali neimti“, – sako V. Ulevičius ir tikina, jog svarbiausia kiekviename darbe yra dvasia.
Sodyba Krakėse, – vidury Lietuvos, kur su žmona Regina gyvena ir dirba jau 25 metus, sako, idealiai tinka visiems sumanymams įgyvendinti – daug erdvės, sava teritorija, joje gali šeimininku jaustis.
Paklaustas, kur semiasi idėjų tokiai gausybei darbų, atsako paprastai: „Reikia pažinti žmogaus gyvenimą nuo jo gimimo iki mirties, išmanyti Lietuvos istoriją, domėtis mitologija, religijomis ir dirbti.“
Lietuvos istorijos įvykiams skirtas ne vienas meistro darbas. Savo kūryba jis gražiai paminėjo ir šiuos – garbingus Lietuvos šimtmečio metus, sukūrė ne vieną skulptūrą, kompoziciją 1918–2018 metų laikotarpiui įamžinti.
Jo kūriniuose ir Žalgirio, ir Durbės, Oršos mūšiai, ir valdovai, ir istorinės asmenybės.
Dažnai pamatysi ir ant kalno staugiantį geležinį vilką. Vilnius, o ypač Gedimino pilis tautodailininkui labai svarbi Lietuvos vieta. Sako vaikystėje bene dažniausiai Gedmino pilies bokštą ir piešdavo.
Atkreipi dėmesį, kad vienas V. Ulevičiaus geležinis vilkas – su sparnais tarsi angelas… O tai, pasirodo, vienam italui kurtos skulptūros kopija.
„Jis paprašė manęs sukurti ką nors apie geležinį vilką, pasirodo, žinojo tą Vilniaus atsiradimo legendą. Kai atvažiavo darbo atsiimti, klausia, kodėl tas vilkas su sparnais. Ogi, sakau, todėl, kad jis legendą apie save net iki Italijos sugebėjo nuskraidinti“, – prisimena meistras.
Darbas užsakovui patiko – jame buvo viskas, ko jis norėjo. O Gedimino pilis ir kitos su legenda susijusios detalės pateiktos tokiu originaliu netikėtu sprendimu.
Tautodailininkas Vytautas Ulevičius neįtikėtinai darbštus meistras.
„Visko žmogus negali žinoti, nors ir visą gyvenimą mokysies“, – svarsto tautodailininkas ir tikina pats jau trečią universitetą baigiantis. Pirmasis buvo senelio, antras – tėvo, o trečias – jo paties jau ilgus dešimtmečius iš gyvenimo semiamas.
„Mokausi iš visko ir iš visų. Skaitau, klausinėju, gaudau kiekvieno pašnekovo turimas žinias, sukauptą patirtį. Ir dar mokausi iš klaidų. O jos neišvengiamos, nėra žmogaus, klaidų nedarančio“, – mano V. Ulevičius.
Jis tikina, kad klaidų yra kiekviename jo kūrinyje, – turėjo būti vienaip, o pavyko kitaip.
Bet į tas klaidas jis jau ramiau žiūri.
Prisimindamas, koks anksčiau buvo nepakantus klaidoms, pasakoja: „Gyvenau Panevėžyje, Ukmergės gatvėje. Sukūriau bareljefą „Paskutinė vakarienė“, kuriame privėliau klaidų, vieną kitą kartą bandžiau taisyti, bet nusprendęs, kad čia visai ne tai, ko reikia, sukapojau tą darbą ir išmečiau į šiukšlyną. O po kurio laiko ateina nepažįstamas žmogus su šiomis lūženomis ir sako: „Girdėjau, su medžiu dirbate. Ar negalėtumėte sutaisyti? Kažkoks kvailys išmetė.“
Nesiėmė jis bareljefo taisyti, nurodė kitą meistrą, į kurį žmogus galėtų kreiptis. Bet nuo tada savo darbų sako nebenaikinantis – tegul būna ir blogiau padarytas, tegul rodo klaidas, moko.
„Gyvenimo taisyklės paprastos – tik jų laikytis ne visada paprasta“, – tikina tautodailininkas.
Tad kuria jis ir, kol sveikatos užteks, kurs tokius darbus, kurie primintų žmonėms svarbiausias gyvenimo taisykles, vertybes, tiesas ir net kai kurių vis dažniau pamirštamus Dešimt Dievo įsakymų.
Tautodailininkas medžio drožėjas Vytautas Ulevičius gimė Anykščių rajone, Traupyje, 1934 metų balandžio 12 d.
1941–1948 m. mokėsi Panevėžio aštuonmetėje mokykloje, 1948–1950 m. baigė Kauno Nemuno 1-ąją laivininkystės amatų mokyklą.
1950–1953 m. V. Ulevičius dirbo Kauno laivų remonto gamykloje staliumi. 1953–1956 m. jis atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje.
1956–1966 m. buvo Panevėžio siuvimo fabriko „Nevėžis“ sukirpėjas, 1966–1967 m. – Panevėžio „Ekrano“ gamyklos darbininkas. Drožinėti pradėjo nuo 1957 m.
Nuo 1967 m. V. Ulevičius yra profesionalus medžio drožėjas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.
1967–1972 m. jis buvo Panevėžio suvenyrų įmonės „Tulpė“ medžio drožėjas.
1972–1984 m. gyveno Zarasų rajone, dirbo Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ meistru dailininku. Tuo metu V. Ulevičius dalyvavo liaudies meistrų stovyklose, parengė medžio skulptūrų ansamblio „Zodiako ženklai“ projektą.
1984–1989 m. jis gyveno ir dirbo Vilniuje, paskui persikėlė į Kėdainių rajoną, iš pradžių – prie Dotnuvos, o paskui į Krakes, ten gyvena ir dabar.
V. Ulevičiaus įvertinimų ir apdovanojimų kraitis gausus. Jis respublikinėse amatų dienose medžio drožėjų šventėje du kartus karūnuotas drožėjų drožėju, yra pelnęs aukščiausią tautodailininkų apdovanojimą „Aukso vainiką“.
Jam buvo suteiktas pirmos klasės meistro-dailininko garbės vardas, Lietuvos nusipelniusio pramonės darbuotojo garbės vardas, pripažintas geriausiu Panevėžio apskrities meistru, Nacionalinių vertybių rinkimuose buvo nominuotas žmogaus-amžininko kategorijoje ir kt.
V. Ulevičiaus darbus matė Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Mongolijoje, Rusijoje, Turkijoje, Kanadoje, Graikijoje, Jemene ir kitur.
V. Ulevičius vedęs, žmona Regina Ulevičienė (g. 1943 m.) – inžinierė statybininkė. Vaikai: Audronė Ulevičiūtė-Želvienė (g. 1959 m.) – dailininkė keramikė, Rimantas Ulevičius (1961–1998) – pedagogas istorikas, savivaldos organizatorius.
Komentarai
-
- Arnas
- 17:48 2018.09.09
Rodyti visus komentarus (1)Nepaprastai patiko straipsnis. Teko pažinties trupinys su Menininku. Panevėžiui laimė ir garbė saugoti Jo darbus.