-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
R. Šulskytei fotografijos ir muzikos galia padėjo nutiesti bendravimo, kurio jai taip trūko, tiltą. Panevėžietė sako buvusi labai uždara, mažai bendraudavusi, bet kai šešiolikos atrado gitarą, viskas pakrypo kita linkme.
„Dar ir dabar nesu toks drąsus ir savimi pasitikintis žmogus, bet muzika mane užvaldė. Ne tik groju, bet ir dainuoju“, – džiaugiasi Rūta.
Nors niekada nelankė muzikos mokyklos, bet jaučia, kad žmonėms patinka tai, ką ji daro.
Šiuo metu Vilniuje gyvenančiai R. Šulskytei sostinės senamiestis – traukos vieta. Panevėžietę galima pamatyti grojančią gatvėje ir jai gera regėti praeivių šypsenas.
„Tai padeda ir man pasijusti geriau. Sulaukiu ir padėkų už tai, ką darau. Praeiviai sustoja, pakalbina, mėgaujasi muzika. Nuostabus jausmas!“ – pasakoja gatvės muzikantė.
Atradusi gitarą, Rūta sako tarsi nusimetusi ją varžiusius pančius. Dabar panevėžietę galima išvysti ir grojančią Vilniaus gatvėse. G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Atviros jaunimo erdvės nuotr.
Pradėjusi groti, R. Šulskytė atrado ir fotografijos pasaulį.
Tuo metu mokėsi Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokykloje multimedijos paslaugų teikėjo profesijos. Ten ėmėsi fotografuoti renginius.
„Fotografiją atradau gana vėlai. Buvo baisu pradėti, bet ji padėjo man įsilieti į tai, kas vyksta aplinkui, kartu išliekant stebėtoja, klausančia, matančia, būnančia akimirkoje“, – sako jaunoji menininkė.
Nuo tada R. Šulskytė tuo gyvena.
„Ir nors vis išbandau kažką naujo, bet pagrindas visada lieka fotografija ir muzika. Vienomis dienomis labiau linkstu prie fotografijos, kitomis – prie muzikos“, – pasakoja kūrėja.
R. Šulskytė svarsto per fotografiją ir muziką tarsi atsivėrusi: pradėjo bendrauti su aplinkiniais, susilaukė paskatinimo ir padrąsinimo.
„Išėjau iš savo kiauto, pagaliau pradėjau jaustis drąsiau“, – pastebi Rūta.
Tikriausiai atsiskleisti jai padėjo ir savanorystė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Atviroje jaunimo erdvėje, kur fotografuodavo renginius. Tą patį darė ir Panevėžio muzikiniame teatre.
Anot Rūtos, jai tai buvo neįkainojamos patirtys.
Praėjusiais metais R. Šulskytė ryžosi dar vienam drąsiam žingsniui – pristatė savo autorinę fotografijos darbų parodą „Formos dialogas = ryšys“.
Tai – pirmoji Rūtos personalinė paroda ir pirmieji bandymai portretinėje fotografijoje.
Kūrėja pasakoja, kad pradėjus vystyti parodos idėją, norėjosi į procesą įtraukti ir modelius. Bekalbant su drauge, toptelėjo mintis išpiešti jiems veidus. Šie raštai ir išryškėja nestandartinėse, nespalvotose portretinėse fotografijose.
„Tikrai nežiūrėjau į tai kaip į rimtą parodą. Labiau kaip į savęs išbandymą, norą įveikti baimę bendrauti“, – prisipažįsta Rūta.
Sulaukusi pasiūlymo pristatyti parodą Atviroje jaunimo erdvėje, R. Šulskytė sako negalėjusi atsisakyti. Visgi kankino didelės abejonės.
„Neturėjau pakankamai praktikos naudojant studijos šviesas ir turėjau tik nuotraukų redagavimo programos pradmenis. Tai buvo tikrai didelis iššūkis, bet jį įveikusi pradėjau labiau pasitikėti savimi, drąsiau žiūrėti į pasaulį. Būtent dėl to, kad išėjau iš komforto zonos“, – mano Rūta.
R. Šulskytės nuotr.
Paroda „Formos dialogas = ryšys“ išplaukė netgi į tarptautinius vandenis – nukeliavo iki saulėtosios Ispanijos, Hueskos miesto bibliotekos.
Anot R. Šulskytės, tikrai gera būti pastebėtai ir įvertintai. O tai tik dar kartą įrodo, kaip svarbu dalintis savo kūryba.
„Tai įkvepia tiek kitus, tiek mane pačią kurti, parodyti, kaip matau šį pasaulį, kaip suvokiu tai, kas vyksta aplink mane“, – sako Rūta.
R. Šulskytės nuotraukose įamžinti G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotojai, draugai ir savanoriai, kurie kasdien plušo kartu su ja bibliotekoje.
Nors tuo metu nieko nesuprato apie studijinę fotografiją, Rūta priėmė iššūkį pabandyti paeksperimentuoti.
„Portretų taip pat nesu dariusi. Tai man buvo visiškai nauja. O dar su mano panikos atakomis, kurios kamavo labai ilgą laiką, buvo sunku įgyvendinti tai, ką nešiojausi galvoje. Nežinojau, nei kaip bendrauti su modeliais, nei kaip naudotis studijos šviesomis“, – pamena Rūta.
Nors savo modelius daugiau ar mažiau ji pažinojo, dauguma jų pirmą kartą buvo fotografuojami studijoje. Tai buvo nauja tiek jiems, tiek pačiai jaunajai fotografei.
„Aš pati nesu ta, kuri jaučiasi patogiai prieš kamerą, taigi tikrai suprantu, kad mano pasirinktiems modeliams nebuvo lengva ir patogu, todėl stengiausi bendradarbiauti“, – pasakoja Rūta.
R. Šulskytės fotografijų paroda „Formos dialogas = ryšys“ išplaukė netgi į tarptautinius vandenis – nukeliavo iki saulėtosios Ispanijos, Hueskos miesto bibliotekos.
Fotografija R. Šulskytei yra būdas įsilieti į aplinką ir būti tylia stebėtoja. Taip pat – įrankis suprasti save, kaip jaučiasi, kas vyksta jos sieloje.
„Kuo daugiau fotografuoju, tuo daugiau savęs matau savo darbuose, – pastebi Rūta. – Anksčiau fotografuodavau tai, ką matau, dabar labai dažnai fotografuoju tai, ką jaučiu.“
Rūtai nesinori sprausti savęs į kokį nors fotografijos žanrą ar rėmus, jai patinka fotografuoti pačius įvairiausius dalykus.
„Svarbiausia idėja ir eksperimentavimas, lipimas iš komforto zonos, smalsumas, noras bendrauti, sužinoti daugiau apie kitus, apie tai, kas mus supa“, – vardija Rūta.
Ji įsitikino, kad įkvėpimo nereikia ieškoti labai toli.
„Daug rašau ir tai padeda išgryninti tai, ką jaučiu, suprasti save ir aplinką“, – sako R. Šulskytė.
Šiuo metu Rūta gyvenimą dėlioja Vilniuje. Tačiau Panevėžys jai be galo brangus.
„Labai daug laiko praleista Atviroje jaunimo erdvėje. Ten stipriai užaugau, daug išmokau. Susipažinau su šauniais žmonėmis. Nors turėjau daug baimių, bet įveikusi jas, jaučiuosi bendruomenės dalimi“, – kalba Rūta.
Apsigyvenusi sostinėje ji sako nepalikusi Panevėžio. Dažna viešnia čia.
„Dabar noriu sau leisti gyventi ir nespausti ieškant naujo žingsnio. Pajausti malonumą kiekvienoje dienoje, kad ir kokia paprasta ji būtų. Esu atvira tam, kas ateis toliau“, – nusiteikusi R. Šulskytė.
