Ilgokai negalėjau suprasti, kodėl Ukrainoje pafrontės regionų kraštovaizdis man atrodo neįprastas, tarsi kažko jame trūktų. Tik grįždamas trumpam per Lenkiją į Lietuvą susivokiau, kai pamačiau laukuose karves, avis, arklius.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Charkivo regiono, Ukraina
Charkivo regione šis ruduo irgi buvo neįprastai šiltas, laukai ilgai žaliavo, tačiau juose nebuvo matyti nė vieno gyvulio.
Okupantams visur išmėčius daugybę minų, gyventojams draudžiama patiems eiti per laukus ir į juos išleisti gyvulius. Kaip teigia Ukrainos valdžia, minų palikta tiek daug, jog visas teritorijas išminuoti prireiks dešimtmečio.
Per bombardavimus žuvo daugybė gyvulių.
Dalis – tvartuose, bet dauguma išleisti į laisvę, mat iš namų bėgdami ūkininkai augintinius išginė iš tvartų, kad šie bandytų išgyventi patys susirasdami pašaro ir vandens.
Lankydamasis Charkivo regiono Vilhivkos kaime su Olia Myščenko susipažinti panorau išgirdęs, jog ši 52-ejų moteris per okupaciją gelbėjo nuo bado ir troškulio svetimus gyvulius, pati rizikuodama gyvybe.
„Mūsų kaime iš dviejų tūkstančių gyventojų buvo likę vos keliolika. Visi kiti išsilakstė išsigandę mūšių, o Olia savo noru ėjo šerti ir melžti kaimynų karvių, pieną atnešdavo mums, kurie čia pasilikę badmiriavome“, – pasakojo 76 metų Vasilijus Vandenka.
Šį neįgalų ir sunkiai vaikštantį pensininką vaikai irgi norėjo išsivežti, bet senolis atkirto nebijantis mirties – iš savo namų nebėgs.
Saujelė pasilikusiųjų Vilhivkoje nuo okupantų ir bombardavimų slėpėsi vieno namo, suręsto iš tvirtų blokų, rūsyje.
Tačiau V. Vandenka pasiliko savo trobelėje. Per bombardavimus guldavosi į lovą, o sprogimams nurimus eidavo apsižvalgyti į gatvę.
„Vaizdai buvo pritrenkiantys – kaimą uždengė degančių namų dūmai, gatvėmis ir kiemais lyg pasiutę lakstė gyvuliai: karvės, arkliai, avys, ožkos. Iš pradžių ir vištos bei žąsys, bet jas sudraskė išbadėję šunys. Jie apėdė net kritusių priešų lavonus“, – prisiminimais dalijosi pensininkas.
Per Vilhivkos kaimo okupaciją prie šio šulinio rinkdavosi daugybė gyvulių, laukdami, kad Olia juos pagirdytų. E. Butrimo nuotr.
Atsidavė likimui
V. Vandenkos paprašyta kaimynė palydėjo mane iki dviejų aukštų daugiabučio namo, kuriame gyvena O. Myščenko.
Vos jai pasirodžius kieme, iš karto pripuolė trys dideli šunys, apie kojas ėmė glaustytis dvi katės.
Pasak Olios, visų jų tikrieji šeimininkai po okupacijos dar negrįžę į kaimą.
„Iki karo namuose laikėme dvi kates, o dabar jau turime penkias. Vištidėje prisiglaudė dar šešios, viena jų atsivedė ir du mažus kačiukus. Tų gyvūnų tikrai per daug, tačiau širdis neleidžia nė vieno išginti“, – savomis tapusias murkles skaičiavo O. Myščenko.
Ukrainiečiams išvadavus kaimą, jos keturiolikmetė dukra internete įdėjo skelbimą su beglobių gyvūnų nuotraukomis. Atsiliepę kelių šunų ir kačių šeimininkai teigė kol kas į kaimą negrįšiantys ir paprašė globoti jų našlaičius augintinius.
Pati O. Myščenko neturi giminių, kurie būtų galėję ją priglausti. Be to, jos mama neseniai patyrusi stiprų insultą ir prikaustyta prie patalo.
„Tikėjau, kad nieko mano šeimai neatsitiks, tačiau sprogimų bijojau, o labiausiai – dėl dukros. Ji buvo tiek persigandusi, jog neišeidavo iš vonios kambario. Ten jai ir čiužinį miegui patiesėme“, – kalbėjo Olia.
Jos name rūsio nėra, o į tolėliau esančią slėptuvę bėgo tik kelis kartus karo pradžioje.
„Suprantate, čia kaimas, čia niekas neskelbia oro pavojaus, tad nežinai, kada reikia slėptis, o kada galima išeiti. Nusprendžiau, kad rūsyje visą laiką tūnoti ne man, ir, atsidavusi likimui, grįžau namo“, – pasakojo O. Myščenko.
O. Myščenko tapo pasiaukojimo pavyzdžiu – nepaisydama krentančių bombų, ji lėkdavo pas beglobius gyvulius, o pamelžusi karves, skubėdavo pieną nešti rūsiuose pasislėpusiems badmiriaujantiems kaimo senoliams. E. Butrimo nuotr.
Pas gyvulius krentant bomboms
Olia sako pradėjusi šerti be šeimininkų likusius gyvulius, nes tiesiog neturėjo kito pasirinkimo.
Kartą su kibiru vandens einančią girdyti savo ožkų, ją prie tvoros prirėmė viena palaida karvė su veršiuku. O. Myščenko suprato, kad karvė labai ištroškusi. Nusivedusi gyvulį prie šulinio sugirdė tris kibirus.
Kitą rytą karvė su veršiuku vėl atėjo prie Olios namo. Ji atkreipė dėmesį, kad karvės speniai paraudę, kraujuojantys, mat veršiukas juos žindė šaltame kovo vėjyje.
„Pastebėjau, kad karvei skauda, ji nebeleidžia veršiukui žįsti. Pagailo mažiuko, nusprendžiau karvę gydyti, tepti vaistais“, – pasakojo O. Myščenko.
Ji tikėjosi, kad atsiras šeimininkė ir karvę parsives, bet gyvuliui iš kiemo nesitraukiant, po trijų dienų ėmė šią raginti eiti namo.
Karvė netikėtai apsisuko ir lėtai nuėjo, Olia nusekė iš paskos. Priėjusi namą kaimo pakraštyje, karvė drąsiai pro pradarytus vartelius pasuko į kiemą ir į pravertą tvartą.
O. Myščenko suprato, kad čia gyvulio namai, pridėjo jai į gardą šieno, pririšo, kas rytą ir vakarą atbėgdavo pašerti, pagirdyti ir pamelžti.
„Bėgdavau tada, kai nesigirdėjo bombardavimų, bet tai buvo nenuspėjama. Sprogimai kartais pasigirsdavo pusiaukelėje, tada pritūpdavau prie kokio namo ar tvoros, o nurimus vėl skuosdavau. Jei išgirsdavau zvimbesį, žinodavau, kad bomba lekia arti ir po akimirkos sprogs, tada reikia staigiai gultis ant žemės, kad skeveldros nesužalotų“, – prisiminė Olia.
Vos už 40-ies kilometrų nuo Charkivo esančiame Vilhivkos kaime nedaug liko nesugriautų namų. E. Butrimo nuotr.
Meldėsi prisiglaudusi prie karvės
Kartą melžiant karvę viena po kitos bombos ėmė kristi šalia sodybos.
„Pritūpiau šalia karvės ir ėmiau melstis. Veršiukas stovėjo didelėmis pakraupusiomis akimis prisiglaudęs prie mamos, ši irgi persigandusi, visa sustingusi, susitraukusi į save, atrodė, net sumažėjusi“, – pasakojo ukrainietė.
Sprogimų, anot O. Myščenko, bijo visi gyvūnai. Vištos ir žąsys per bombardavimus tūpdavo ant žemės ir susigūždavo, avys, ožkos spausdavosi į kampą, o šunys sulįsdavo į negyvenamo namo rūsį.
Oliai per širdį eidavo girdint, kaip kitoje upės pusėje iš bado mūkia karvės.
Į ten stovėjusią ūkininko fermą pataikė bomba. Šioji sudegė, o likę sveiki gyvuliai išsilakstė, tačiau neturėjo ko ėsti ir negalėjo sugrįžti į kaimą, arčiau žmonių, nes per sprogdinimą sugriuvo tiltas.
Kartą nunešusi pieno į rūsį, kuriame slėpėsi pasilikusieji kaime, Olia sužinojo, kad vienas vaikinas prižiūri tris kaimynų karves, tačiau nemoka jų melžti. Nuo to laiko moteris ėmė bėgioti ir į kitą kaimo pusę melžti.
Visą savaitę į O. Myščenko kiemą vandens ir avižų ateidavo ir du arkliai.
„Vienas jų turbūt buvo sportinis žirgas, pilkas, plonomis kojomis. Dar nebuvau tokio gražaus mačiusi. Jis išalkęs ieškojo žmonių“, – prisiminimais dalijosi gyvulių globėja.
Iš nežinia kur atklydęs žirgas vėliau taip pat nežinia kur dingo.
Privalo ištverti
Olia užaugo didmiestyje – Charkive. Į 40 kilometrų nutolusią Vilhivką atsikėlė ištekėjusi, nes vyrui, gabiam ornamentinio parketo meistrui, reikėjo patalpų dirbtuvėms. O. Myščenko įsidarbino kaime veikusioje siuvykloje, po kiek laiko užsodino daržą, įsigijo vištų, kelias ožkas.
„Nuo vaikystės mylėjau gėles, kates ir šunis. Vilhivkoje jaučiausi laiminga, bet prieš ketverius metus vyras susirgo onkologine liga ir mirė. Mano gyvenimas apsiniaukė. Dabar sugriautame kaime bus dar liūdniau, tačiau privalome ištverti, net pačiose sunkiausiose situacijose likti žmogiški – padėti vieni kitiems ir privalome rūpintis gyvūnais, jie mūsų mažieji broliai ir sesės“, – sako geraširdė Olia.