-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Krekenaviškis veterinaras ir fotografas Algimantas Lūža yra matęs visko: dirbdamas Krekenavos girininkijoje prižiūrėjo stumbrus, muflonus, danielius, su laukiniais gyvūnais teko darbuotis ir Kazachstane, Lenkijoje. Tačiau žoliapjovės sunkiai sužalotą stirniuką gelbėdamas operavo pirmą kartą. Ir tai, anot Algimanto, buvo viena įdomiausių operacijų per ilgametę jo darbo praktiką.
Maždaug dviejų–trijų savaičių stirnaitei teko iš dalies amputuoti sužalotą dešinę koją.
Pasak A. Lūžos, gyvūnėlis sužalotas privačiame sklype – tiesiog sode šienaujant žoliapjove.
„Stirna, peršokusi per tvorą, kad šunys nesudraskytų, atsivedė vaiką ir ramiai gyveno, kol šeimininkams prireikė šienauti. Žmogus net nepamatė žvėrelio. Laukiniai gyvūnai turi tokią madą: jie prisiplaka prie žemės, o prie garsų įpratę – jų nebebijo“, – pasakojo veterinaras.
Išvydę, kas nutiko, sodybos šeimininkai skubiai iškvietė veterinarijos gydytoją. Visi laukė jo verdikto – sunkiai sužeistą stirnos jauniklį teks užmigdyti ar visgi pavyks operuoti. A. Lūža laikęsis nuostatos, kad jei aplinkosaugininkai, medžiotojai leidžia gelbėti, reikia bandyti operuoti. Tiesa, jei būtų buvęs patinėlis, greičiausiai jo lemtis būtų kita. Mat net ir pagydytas toks gyvūnas nebeišgyventų laukinėje gamtoje, o patinėliai ne tokie, kad leistųsi įkalinami kažkieno namuose.
„Jei būtų patinėlis, galbūt būtume neberizikavę operuoti. Pagalbą, aišku, būčiau suteikęs. Kaip patinėlius bežiūrėsi, belaikysi, jiems užauga ragai, pasidaro pikti ir vis tiek išeina iš savo globėjų namų“, – sako laukinės gamtos žinovas.
O patelės kur kas prieraišesnės.
Sodyboje žoliapjovės sužalotai stirniukei dalį sužeistos kojos amputavęs A. Lūža ramina, kad gyvūnėlis, prižiūrimas žmonių, galės gyventi. Asmeninio archyvo nuotr.
A. Lūža net neužfiksavęs, kiek truko operacija. Mano, kad tikrai sugaišo valandą, kol stirnaitei amputavo sutraiškytą galūnę, susiuvo žaizdą. Stirnytė operuota čia pat, tos pačios sodybos verandoje ant stiklinio stalo.
„Nuolat tenka tokiomis sąlygomis operuoti. Kaime operuojame ir arklius, ir karves, ir veršelius, ir avis, ir šunis. Jei matai, kad, kol nuveši gyvūnėlį į kliniką, jam bus viskas – arba nukraujuos, arba dar kas atsitiks, dirbi vietoje“, – pasakoja A. Lūža.
„Jeigu išeinu į mišką pasivaikščioti, užuodžia pagal kvapą ir žino – savas. Net nekreipia dėmesio, kad jų takais vaikštau, nes žino, kad nieko blogo nedarysiu.“
A. Lūža
Dabar, po operacijos praėjus jau pustrečios savaitės, stirnos jauniklė drąsiai striksi, žaidžia su sodybos šeimininkų keturkojais, iš žaizdos jai išimti siūlai. Veterinaro teigimu, viskas gražiai sugijo ir, jei nekils komplikacijų, mažylė atsigaus.
„Siūlės taip gražiai sugijo, kad kai kurių praktiškai nebereikėjo išimti. Bet į gamtą tokio gyvūnėlio nebepaleisi“, – sako veterinaras.
Mažylė viena neišgyventų. Jos mamos taip niekas po nelaimės ir nebematė. Veterinaras svarsto, kad stirna greičiausiai stebėjo, kas vyksta, ir suprato, kad vaiko jau nebeturi. Mažylį turinti stirna nemaitindama po 3–5 parų užtrūksta ir nebeturi pieno, tad nebeišgalėtų jauniklės maitinti. Sodybos šeimininkai dabar stirnytę girdo ožkos pienu. Apetitu nelaimėlė nesiskundžia – pusantro litro per dieną, anot veterinaro, mažajai nebelabai užtenka, o karvės pienas jai netinka.
„Karvės pieno ne ta riebalų koncentracija. Ožkos pieną galima duoti bet kam. Ne veltui liaudyje sakoma, kad ožka – ne gyvulys“, – aiškina A. Lūža.
Išgelbėta stirnaitė gerai pažįsta savo gydytoją ir, kaip visi vaikai, nėra nusiteikusi su juo bičiuliautis.
„Supranta, kad atvažiavau leisti vaistų, ir neša kudašių nuo manęs. Sako, žvėrys neturi proto – turi jie viską“, – juokauja A. Lūža.
Per dieną stirnytė vaikšto aptvertame sodybos kieme kartu su šunimis, o nakčiai – uždaroma. Veterinaro teigimu, šeimininkams nebūtų bėdos dėl pašaro laikant gyvūną ir per žiemą. Pasak A. Lūžos, žiemai stirnai reikėtų šieno, mielai ėstų ir daržoves, šakeles, žievę ir pan. Visgi sodyboje, kurioje gyvūnėlis buvo sužeistas, bet ir išgelbėtas, jis neužsibus. Jau susitarta su laukinių gyvūnų globėjais dėl jos priėmimo. Ji iškeliaus į Vilniaus rajone esančią gyvūnų prieglaudą.
Dabartinė stirnaitės šeimininkė tikisi, kad ten bus geresnės sąlygos gyvūnui – sodyboje nėra užtektinai vietos.
„Smagi stirnytė. Gaila skirtis, bet ją ten, ko gero, gali integruoti į laukinę gamtą. Jie turi didelius aptvarus, daug vietos, tos pačios rūšies gyvūnų. Jai ten bus smagiau nei pas mane su šunimis augti. Tokių sąlygų aš jai niekaip nepadarysiu“, – tikisi sodybos šeimininkė.
Pasak moters, dabar stirnytė išdykauja, vaikosi šunį, vejasi žmones. Kad gyvūnėliui būtų patogiau remtis sužalota koja, jai užriša improvizuotą protezą. Prieglauda pažadėjo pagaminti tikrą protezą.
A. Lūžos teigimu, sunku pasakyti, kiek per vasarą žoliapjovėmis ir šienapjovėmis sužalojama laukinių gyvūnų, nes daugelis apie tai tiesiog nepraneša. Tik vėliau išsišneka, kad kažkas buvo nutikę.
O žiemą, rudenį ar pavasarį žmonės veterinarui dažnai paskambina pranešti apie pastebėtas svyruojančias stirnas ar kitus žvėrelius. Tuomet gyvūnų gydytojas išklausinėja tikslių duomenų ir važiuoja pažiūrėti. Visgi išgelbėti apsinuodijusį žvėrį dažniausiai sudėtinga.
„Laukinį apsinuodijusį gyvūną pagydyti labai sunku. Net 90 proc. tikimybė, kad nepavyks. Per vėlai pamatai svyruojantį žvėriuką ir niekuo negali pagelbėti. Jei ir bandai, per parą nugaišta. Taip sutvarkyta imuninė laukinių žvėrių sistema“, – pasakojo veterinarijos gydytojas.
Pasak gamtos stebėtojo, dabar laukinių žvėrių socializacija gamtoje – šimtaprocentinė, jie jau lengvai atpažįsta dažnai miške sutinkamus žmones.
„Ar miško kirtėjas, ar girininkas, ar aš dažnai važiuoju – žvėrys pažįsta automobilius pagal garsą.
O jeigu išeinu į mišką pasivaikščioti, užuodžia pagal kvapą ir žino – savas. Net nekreipia dėmesio, kad jų takais vaikštau, nes žino, kad nieko blogo nedarysiu“, – pasakojo Krekenavos apylinkių miškus maišantis A. Lūža.
