Kino režisierius Tomas Vander Bekenas: Mano filmo herojai panašūs į operos „Orfėjus“ veikėjus

• Sekundė
• Reda Aleliūnaitė
• Kultūra
• 2017.10.27 11:51

Tomas Vander Bekenas, dokumentinio kino režisierius iš Belgijos, filmo „Žinau, kad tu ten“ autorius. Dokumentikos centre – jaunuolio Kventino ir jos šeimos gyvenimas po avarijos, įvykusios prieš 10 metų, dėl kurios Kventinas vis dar ištiktas komos.

Režisierius padeda žiūrovui susipažinti su jaunuolį prižiūrinčia mama ir jų kasdienybe ligoninėje. Pats Tomas nebijo paliesti ir eutanazijos temos, Belgijoje ji legali, su šia tema režisierius susidūrė ne tik kaip Belgijos pilietis, bet ir asmeniškai.

Prieš penkiolika metų susirgusi vėžiu eutanaziją pasirinko Tomo mama. Filmas „Žinau, kad tu ten“ bus rodomas Panevėžio KC „Garsas“ spalio 29 dieną 16 valandą. Su režisieriumi kalbamės apie filmavimo procesą, filmo idėjas, problemas bei keliamus klausimus.

Kaip gimė filmo idėja: ar iš anksčiau pažinojote Kventino šeimą ir nusprendėte juos filmuoti, ar atvirkščiai?

Idėja gimė perskaičius daktaro Stiveno Lorio (jį taip pat sutinkame filme) straipsnį apie pacientų, esančių komos būsenos, smegenų veiklą, jis teigia, kad 40 procentų pacientų nustatoma bloga diagnozė ir kad jų smegenys dar yra sąmoningos. Sudomintas šios temos, susisiekiau su daktaru Loriu ir šis man leido atvykti filmuoti. Bevaikščiodamas po ligoninę supratau, kad mano naujas filmas išties galėtų gvildenti šią temą, tačiau prieš filmuojant ruošiausi ir rinkau medžiagą trejus metus. Prieš išsirinkdamas kurti filmą būtent apie Kventino šeimą, bendravau dar su šešiomis šeimomis, jas stebėdamas ir ieškodamas, kas gi jas sieja ir kuo jos skiriasi. Norėjau kurti filmą apie šeimą, besirūpinančią būtent jaunu žmogumi, nes taip iškelčiau dar drąsesnį klausimą apie komos ištiktus pacientus. Man pasirinkus Kventino šeimą, mes ilgai kalbėjomės telefonu, aš papasakojau apie save ir kokį filmą ketinu kurti, tad jie galiausiai sutiko būti filmuojami.

Ar šeima noriai sutiko būti filmuojama, ar teko susidurti su nesklandumais filmavimo metu?

Kventino mama po filmavimo dalijosi mintimis, kad jei būtų žinojusi, kaip sudėtinga būti filmuojamam, galbūt būtų ir nesutikusi, tačiau ne dėl kamerų, o dėl to, kad ši šeima mus įsileido į savo privačią erdvę, matome jų diskusijas, tad Kventino mamai buvo neramu, kaip jų istoriją priims ir supras filmo žiūrovai, kieno poziciją jie palaikys.

Jūsų filmas tikrai atitinka „Nepatogaus kino“ temą – jį žiūrėti kartais sunku ir „nepatogu“, tačiau taip sužadinamas žiūrovo budrumas ir noras mąstyti.

Prieš pradėdami filmuoti, mes ilgai diskutavome, kaip turėtume pavaizduoti Kventino gyvenimą, daug konsultavomės su Kventino mama, kuri mus palaikė sakydama, kad Kventinas tikrai norėtų pasidalyti savo ir savo šeimos gyvenimu su aplinkiniu pasauliu. Norėjome pagarbiai perteikti jo būseną. Taip, jis jau 10 metų ištiktas komos, todėl tai gali būti neįprasta žiūrovui, tačiau filmas būtent ir kviečia žiūrovą susipažinti su Kventino kasdienybe iš arčiau. Dažnai šiuolaikinis pasaulis mus verčia rinktis juodą arba baltą, tačiau realybėje yra labai daug pilkos spalvos, kai negali turėti kategoriškos pozicijos. Pavyzdžiui, scenoje, kai Kventino mama diskutuoja apie eutanaziją su dukra, tikinčia, kad tai ne toks gyvenimas, kurį Quentinas būtų pasirinkęs. Tačiau mamos klausia, kas priimtų sprendimą nutraukti jo gyvenimą? Būtent šios diskusijos ir yra nepatogioji filmo pusė.

Labai įsimenama filmo scena, kai Kventino motina kalba esanti laisva, jai nebereikia dirbti, ji gali visada rūpintis savo sūnumi.

Galima būtų diskutuoti, ar ji išties tuo tiki, ar ji bando save tuo įtikinti, tačiau su ja kalbant, ji patikina, kad rūpinimasis Kventinu tikrai praturtina jos gyvenimą – ji moka džiaugtis mažais gyvenimo džiaugsmais, nesiskųsti dėl menkniekių. Ji taip pat yra religingas žmogus, todėl ji tikrai nuoširdžiai atsiduoda šiai veiklai ir tiki jos nauda.

Grįžtant prie eutanazijos, kokie įstatymai galioja Belgijoje? Lietuvoje eutanazija yra uždrausta.

Ji yra legali nuo 2002 metų, tačiau žmogus turi būti sąmoningas ją pasirinkdamas ir eutanazija taikoma tik tada, kai pacientas serga nepagydoma liga ir patiria stiprų skausmą. Tai nėra paprastas procesas, nes prieš tai pacientas turi gauti kelių gydytojų nuomonę ir diagnozę. Žinoma, Kventino atveju eutanazija netaikoma, nes jis pats negali sąmoningai jos pasirinkti. Vienintelis skirtumas jo atveju, kad jeigu jis susirgtų, pavyzdžiui, plaučių uždegimu, gydytojai turi galimybę nutraukti jo gydymą vaistais, jei nėra galimybės jo būklei pagerėti, bet tai turi būti griežtai apskaičiuota ir paremta ne tik gydytojų, bet ir šeimos nuomone ir sutikimu.

Ar visada žinojote, kad filme užimsite stebėtojo poziciją?

Taip, manau, aktyvūs interviu nebūtų įsilieję į filmo atmosferą. Tai yra dokumentinis filmas ir daug detalių galima perteikti vaizdais. Be to, aš su šia šeima praleidau daug laiko dar iki filmavimo, tad žinojau, kad galų gale jie patys prabils apie Kventino avariją ar kitus klausimus, į kuriuos, tikiu, kad buvo atsakyta filme.

Noriu paminėti, kad jūs puikiai ir kinematografiškai perteikėte mažą palatos erdvę.

Dirbdami mažoje erdvėje, pasirinkome naudoti „cinemascope“ (stačiakampį) formatą, kad viename kadre tilptų motina ir Kventinas – taip galėjome atskleisti jų glaudų santykį. Taip pat galėjome į pasakojimą įtraukti ir ligoninę, kuri yra tikrai aktyvus veikėjas šiame filme.

Filmo pradžioje ir pabaigoje girdima muzika yra perdirbtas fragmentas iš operos „Orfėjas“, kuri yra pastatyta remiantis graikų mitu, kuomet mirus žmonai Euridikei, Orfėjas sudaro sandėrį su dievais ir leidžiasi į požemių pasaulį jos ieškoti ir susigrąžinti. Šis filmas man pačiam yra tarsi graikų mitas – Kventino mama tarsi bando Kventiną surasti ir atsivesti atgal į mūsų sąmoningąjį pasaulį. Taigi nors ir pasakojama vienos šeimos istorija, ji universali: apie gyvenimą ir mirtį, jaunystę ir senatvę.

• Sekundė
• Reda Aleliūnaitė
• #filmas
• #Nepatogus kinas
• #Panevėžys