Jei šiuo metu išgirsite ūksint pelėdą, greičiausiai ji ne jus sveikina, o perspėja savo konkurentus apie užimtą perėjimo vietą. Pasaulyje yra daugiau nei 200 pelėdų rūšių, tačiau Lietuvoje gyvena arba tik pastebimos yra 10, jeigu įskaitysime ir baltąją pelėdą, kuri kartais aplanko mus žiemą. Be jos, Lietuvoje aptinkama šių rūšių: naminė pelėda, lututė, žvirblinė pelėda, pelėdikė, raiboji pelėda, uralinė pelėda, liepsnotoji pelėda, laplandinė pelėda, balinė pelėda. Dažnai pelėdos maišomos su apuokais. Lietuvoje apuokų yra tik trijų rūšių: didysis apuokas, mažasis apuokas ir apuokėlis. Šie paukščiai skiriasi tuo, kad pelėdos neturi ausyčių, o apuokai jas turi.
Naminė pelėda – plėšrus ir gamtai labai reikalingas paukštis, gyvenantis mišriuose lapuočių ar spygliuočių miškuose. Lizdus įsirengia senų medžių drevėse, juodųjų meletų iškaltuose uoksuose ar kiaurymėse, pastatų (tvartų, kluonų) plyšiuose, iškeltuose inkiluose. Naminė pelėda yra 30–50 cm dydžio, sveria ne daugiau nei 500–600 gramų. Jos plunksnų spalva gana įvairi: nugara – marga, nusėta išilginėmis ir skersinėmis dėmėmis, pilvas – balsvas. Ši pelėda būna trijų atspalvių: ruda, pilka ir labai šviesiai pilka. Pelėdos turi itin geras akis ir klausą. Jos gali išgirsti auką, judančią po sniegu, medžioti visiškoje tamsoje. Pelėdų plunksnos purios, minkštos, todėl jos skraido beveik be jokio garso. Kartais perėti įsikuria netoli žmonių, senų pastatų palėpėse, išpuvusiose parko ar sodo medžių drevėse, inkiluose.
Inkilą ne vėlu kelti ištisus metus, kadangi jis daromas ne vieneriems metams.
Anot ornitologo, daug laiko stebinčio šiuos paukščius, pelėdų veisimosi sezonas prasideda vasario–kovo mėnesiais, tačiau inkilus joms galima kelti visus metus. Geriausias tam laikas – ankstyvas ruduo, kadangi pelėdos, kurios peri inkiluose, nusižiūri juos iš anksto. „Kartais inkilus užima tais pačiais metais, vos įkėlus, o kartais reikia laukti trejus ar ketverius metus. Tai labai priklauso nuo aplinkos, biotopo ir didžiausių pelėdų priešų – kiaunių. Jeigu jų populiacija didelė, pelėdos atsitraukia ir vengia perėti tiek inkiluose, tiek drevėse“, – pasakojo D.Musteikis.
Skirtingoms pelėdoms inkilų matmenys ir gamybos būdas, anot juos gaminančio D.Musteikio, skiriasi. Todėl prieš darant inkilą reikia žinoti, kam skirsite. Taip pat derėtų iš anksto parinkti vietą, aplinką, kur inkilą kelsime. Inkilai dažniausiai keliami 5–6 m aukštyje ar dar aukščiau, būtinai į senus, subrendusius medžius, pavyzdžiui, ąžuolus, liepas, pušis, juodalksnius, uosius, klevus, egles. Pelėdos vengia perėti beržuose, nors retais atvejais peri ir ten.
Taip pat reikia pasirūpinti medžiagomis, kadangi ne visur gausite plačių neobliuotų lentų. Jų nusipirkti galima tik lentpjūvėse. Svarbus plotis – 28–29 cm. Geriausia mediena – drebulė, kuri atspari drėgmei, taip pat pušis, eglė. Lentos turi būti sausos, o ne drėgnos. Visų kitų medžiagų galima nusipirkti prekybos centruose. Svarbus reikalavimas lentiniam inkilui – priekinė sienelė negali būti sudurta iš 2 lentelių. (Labai dažnai tarp šių lentelių atsiradusiame tarpe (plyšyje) įstringa paukščių kojos ir jie ilgai kankinęsi žūsta.) Vietoje inkilo galima naudoti tuščiavidurį medžio stuobrį, tai paukščiui primins uoksą. Kertamame miške tokių surasti nesunku.
Inkilui reikės
28–29 cm pločio medinių lentų, medžio drožlių, vinių (medvaržčių), vielos kilpai, skardos, drėgmei atsparios medžiagos ir įrankių: pjūklo, plaktuko, liniuotės, pieštuko. Svarbu, kad jų kraštai būtų lygūs, kad inkilo sienelėse nebūtų plyšių, kadangi jauniklių kojos gali užkliūti už šių sienelių ir taip jie gali žūti.
Inkilo sienos
Naminei pelėdai inkilas gaminamas nuo 55 iki 62 cm aukščio. Išpjauname keturias vienodo ilgio lentas. Jos skirtos inkilo sienoms. Sukalame jas. Inkilas kalamas iš storų (2–2,5 cm storio) lentų. Šios nebūtinai turi būti naujos. Inkilo aukštis 55 cm, aukštis iki landos 37 cm, lentos plotis 28 cm, landos skersmuo 13 centimetrų. Inkilą galima impregnuoti drėgmei atspariomis medžiagomis iš lauko pusės, vidus neimpregnuojamas.
Inkilo landa
Landą pjauname viršutiniame priekiniame inkilo kampe. Išpjauname apie 13 cm skersmens keturkampį, nuo stogo iki landos krašto paliekame apie 5 cm, angos kraštus nušlifuojame.
Inkilo dugnas
Inkilo dugnas turi būti įstatytas ir pritvirtintas prie šoninių inkilo sienų iš vidinės pusės, o ne prikaltas iš apačios. Išpjovę reikiamo pločio dugnelį, įstatome jį į inkilo vidų ir sukalame iš visų pusių vinimis ar suveržiame medvaržčiais. Inkilo dugne turi būti padarytos 8–10 mm skersmens drenažo skylutės, kad iš inkilo galėtų pasišalinti drėgmė. Pripilame 10–15 cm sluoksnį medžio (nesvarbu, kokio) drožlių, kad sugertų drėgmę. Dažniausiai žmonių daroma klaida – naudojamos pjuvenos. Jos sušlapusios užklijuoja drenažo angas, todėl inkilui netinka.
Stogas inkilui
Stogelis gaminamas iš lentos, jos kraštai paliekami ilgesni nei inkilo sienelės. Stogas užleidžiamas iš šonų po keletą centimetrų, kad vanduo nesiektų šoninių sienelių.
Inkilo iškėlimas
Inkilą reikėtų kelti ne žemiau kaip 5–8 m aukštyje, priskristi prie jo šakose turi būti paliktas patogus tarpas, tad nereikalingas šakas reikia pašalinti. Geriausia ir patvariausia inkilą pakabinti. Pirmiausia didelę (apie 15 cm ilgio) vinį prikalkite prie medžio, vėliau būtina ją užlenkti į medį, kitaip inkilo svoris nulenks vinį žemyn ir jis nukris. Inkilas turi būti pakabintas tvirtai, kad nesiūbuotų, nes pelėdos labai nemėgsta, kai inkilas siūbuoja. Negalima inkilo prie medžio rišti viela, nes ji įauga į medieną ir žaloja medį. Kad inkilas nesiūbuotų, reikėtų iš šonų keliomis vinimis prikalti prie medžio iš abiejų pusių skardos. Inkilą kelkite pamiškėje, kirtavietėje, brandžiuose miškuose, šalia sodybos, kaimo pakraščiuose, šiek tiek toliau nuo žmonių. Atsukite jį į rytų, pietų, pietryčių, pietvakarių pusę (tik ne į vakarus ar šiaurę, kur vyrauja vėjai ir šaltis). Inkilo nereikia kelti atviroje saulei vietoje, geriau šiek toliau, giliau į mišką. Pelėdos – naktiniai paukščiai, tad tiesioginių saulės spindulių nemėgsta.
Komentarai
GERAS