-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
K. Dagytė sako, jog kūryba jai visuomet buvo labai svarbi. Ne tik dailė, bet ir poezija, grožinė literatūra nepalieka jos rankų.
O neseniai Kamilė pasinėrė į kinematografijos ir fotografijos pasaulį.
„Nors ir turiu visa galva būti pasinėrusi į mokslus, nepamirštu, kad menas yra tai, dėl ko gyvenu“, – šypteli jaunoji kūrėja.
K. Dagytė baigusi Panevėžio dailės mokyklą, ji – ne vieno dailės konkurso laureatė, apdovanota kaip viena gabiausių miesto moksleivių.
Anot Kamilės, jokia vieta jai neatstos Dailės mokyklos. Meniškos sielos moksleivei ši prilygo namams.
„Prisimenu, negalėdavau ramiai išsėdėti matematikos pamokose. Mintys vis plaukiodavo piešimo link, kada gi galėsiu šokti į autobusą ir skuosti pasiimti pieštukų, teptukų, dažų, mano ūgio lapų“, – šypsosi jaunoji dailininkė.
Dailės mokykla jai davė neįkainojamos patirties.
„Žmonės ten yra neapsakomai supratingi, mąsto taip pat, kaip aš. Tokioje aplinkoje galima sužydėti“, – įsitikino Kamilė.
Ir išties K. Dagytė sužydėjo – iš Čekijoje, Lidicėje, vykusio tarptautinio vaikų kūrybinių darbų konkurso panevėžietė parsivežė aukščiausią įvertinimą.
Kamilė svarsto, jog anksčiau nebūtų galėjusi patikėti, ką sugebės pasiekti per šiuos metus.
„Sunku suvokti, kad mano perteikti jausmai, kurie gali būti ne patys gražiausi, kažkam kelia susižavėjimą. Tokie konkursai didelis pastūmėjimas į priekį stengtis, nenustoti. Bet jeigu ne mano dailės mokytoja, auklėtoja Jolanta Rudokienė, nieko panašaus nebūčiau pasiekusi“, – kuklinasi kūrėja.
Šioje meno pažinimo kelionėje J. Rudokienė buvo ištikima Kamilės palydovė. Anot jaunosios kūrėjos, dailės pamokos pas šią pedagogę – pačios įdomiausios.
Prieš tai Kamilė piešimą matė kaip būdą išlieti savo susierzinimą. Tačiau mokytoja jai atvėrė visiškai kitą dailės pusę.
„Ji mane supažindino su dailės subtilumu, sentimentalumu, jautrumu. Mes esame panašios asmenybės, todėl man bendrauti ir mokytis su ja buvo maloniausia. Mokytoja pakeitė mano pažiūrį į save kaip asmenybę ir meną“, – gražių žodžių pedagogei nešykšti Kamilė.
Didžiausias apdovanojimas talentingajai K. Dagytei yra ne medaliai ar diplomai, o pripažinimas ir nuomonė, interpretacijos apie jos darbus.
„Kai sužinojau, kad mano baigiamasis Dailės mokyklos piešimo darbas kabo Panevėžio kolegijoje, jį galima buvo išvysti ir pačioje Panevėžio dailės galerijoje su kitais finaliniais kūriniais, apsidžiaugiau, kad vis dėlto ne tik pačios akys vertins mano kūrybą“, – sako Kamilė.
Kūrėją intrigavo ir mintis, jog kiti taip pat vertins ir kritikuos ne tik jos autorinį darbą, bet ir ją pačią.
Autorė išduoda: jai itin svarbu sukelti bet kokią reakciją.
Su menu K. Dagytę supažindino vaikų darželis. Visgi įspūdžiai liko ne patys maloniausi.
„Mums bruko spalvinimo knygeles su jau nupieštais veikėjais. Jeigu spalvindavai už linijų ribų, buvai nekruopštus. O pačios spalvos visuomet tos pačios. Viena geltona, viena žalia, viena odos spalva. Nors dailė turėjo būti absoliuti kūrybinė laisvė, aš jos niekad nejausdavau“, – prisipažįsta Kamilė.
Tačiau viskas pasikeitė. Dabar K. Dagytei piešimas yra viskas, ką turi ir aplink ką sukasi jos gyvenimas.
„Noriu pasaulyje palikti savo pėdsaką, kad mane prisimintų. Dėl to savo kūrybą laikau savotišku palikimu. Daryti įtaką kitiems matau kaip svarbią pareigą, o tai geriausiai padarau daile“, – kalba Kamilė.
Grožėtis menu, jį patirti K. Dagytė mėgo visada. Tačiau kurti meną, anot jos, yra visai kas kita. Tai yra daug giliau.
„Tampi meno dalimi, pats tampi menu. Gražesnio jausmo už tai nerasi“, – šypteli jaunoji dailininkė.
„Abstrakti psichologinė raiška“, – taip K. Dagytė apibūdina piešimo procesą.
„Mano kūryba gili, pilna emocinių mazgų. Kartais pačiai nėra lengva juos atpainioti. Dėl to sunku likti prie vieno braižo ar stiliaus. Kai ką galiu apipavidalinti tik realizmu, o kitką – griežtu impresionizmu. Palaikyti įvairovę, nesustabdyti savęs prie vieno yra labai svarbu“, – įsitikinusi menininkė.
Tačiau visuose jos darbuose yra vienas bendras dalykas, kurio neįmanoma pakeisti – pati kūrėja.
„Esu pagrindinė savo darbų detalė. Tai nėra egocentriška. Taip ieškau savęs, bandau atsakyti į man svarbius klausimus. Piešiu, kaip turėčiau jaustis, kaip turėčiau arba neturėčiau reaguoti tam tikrose situacijose. Bandau apibūdinti save“, – pasakoja Kamilė.
Anot K. Dagytės, menas yra nuostabus tuo, jog jį sunku palyginti. Taip pat sunku nusakyti ir meno vertybes – ar svarbiau technika, ar vis dėlto – geniali idėja.
„Tai nesibaigianti diskusija, kurios atsakymas skirsis priklausomai nuo epochos. Renesansas labiau vertino techniką, nes nebuvo fotoaparatų, tačiau dabar, kai aplink vien modernus menas ir technologijos, profesionali technika praranda savo žavesį ir išskirtinumą“, – pastebi dailininkė.
Anot K. Dagytės, mūzos neįmanoma rasti, kad ir kaip stengtumeisi, nes tai ji turi surasti kūrėją. Ji su įkvėpimu ateina taip pat netikėtai, kaip ir išeina.
„Todėl vos pajutus tą motyvuojantį jausmą, jį reikia griebti ir išnaudoti iki paskutinio lašo, nes nežinia, kada dar sugrįš. Įkvėpimas pasirodo arba pačiuose keisčiausiuose, arba pačiuose neįdomiausiuose dalykuose“, – pastebi dailininkė.
K. Dagytės manymu, kūrybiškumas – pusiausvyra tarp įgimto talento ir sunkaus darbo bei aplinkos.
Kamilė juokauja, kad nors mama savęs nepavadintų menininke, tačiau ji merginai yra kūrybiškiausias žmogus, kokį tik pažįsta.
„Moteriškoji mano giminės pusė labiau pasižymi kūrybiškumu. Gražiausi mano drabužiai ir papuošalai yra mano mamos ir močiutės darbai. Jos visada mane skatino taip pat būti menišką“, – pasakoja pašnekovė.
Vaikystėje K. Dagytei ne visada buvo lengva bendrauti su bendraamžiais. Lengviau kalbą rasdavo su vyresniais, labiau emociškai subrendusiais.
„Nežinau, kas mane privertė greičiau suaugti, tai lyg prakeiksmas ir palaiminimas viename. Išsiskyriau kitokiu mąstymu ir tai labai matėsi mano darbuose“, – teigia Kamilė.
Mokymasis piešti taip pakeitė Kamilės pasaulėžiūrą, jog dabar ji turi rasti būdą, kaip, regis, visiškai buitiškus dalykus paversti estetiškumo pavyzdžiu. Kad ir paprasčiausią maisto gaminimą.
„Net važinėdama dviračiu įsimenu peizažus ir jau mąstau, kaip juos pateiksiu ant drobės. Ir muzika mane verčia įsivaizduoti dailę. Menas yra tokia neatsiejama mano dalis, jog nebegaliu įsivaizduoti be jo savo kasdienės veiklos“, – šypteli dailininkė.
