-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžietės tautodailininkės Vidos Čyžienės šeimai artėjančių Kalėdų rytas išauš Žemaitijoje. Gražiausią metų šventę jie visada sutinka nuo Panevėžio gerokai nutolusiame, Mažeikių rajone esančiame Palnosų kaime.
„Atvažiuodavome čia ir tada, kai ten gyvenę mano tėveliai buvo gyvi, ir dabar, nors jau antri metai, kai jų nebėra. Atvažiuojame mes su vyru, dukra su šeima, visi bendraujame, džiaugiamės, sėdame prie tradicinių žemaitiškų patiekalų. Eglutes puošiame dvi – vieną kambaryje, o kitą augančią lauke. Ant eglučių būtinai pakabinu ir keletą savo darytų darbelių“, – „Sekundei“ pasakojo tautodailininkė.
V. Čyžienės kurti angelai ir paukščiai nusileido ir Velžio bibliotekoje veikiančioje parodoje.
Autorė sako, jog su savo darbeliais stengiasi pasirodyti visur, kur tik yra kviečiama. Šia vasarą Akmenės krašto muziejuje buvo jos autorinė paroda, kurioje eksponuoti ne tik angelai ir paukščiai, bet ir tos pačios tautodailininkės siuvinėti, peltakiuoti gaminiai, apykaklės, staltiesės, servetėlės.
Apžvelgdama ateinančių metų planus V. Čyžienė sako, kad jau yra pakviesta dalyvauti Latvijoje Duobelės mieste tautodailininkų parodoje. Taip pat, kaip ir kasmet, dalyvaus Panevėžio apskrities tautodailininkų parodoje, o kartu su Akmenės tautodailininkais jų parodoje Akmenės krašto muziejuje.
„Angelų esu sukūrusi daug. Gaila, kad jų neskaičiavau. Daug dovanota įvairiomis progomis, juos mėgsta įsigyti užsienio turistai – japonai, italai, ispanai ir kiti. Vos pradėjus angelus kurti, gaila būdavo su kiekvienu iš jų atsisveikinti. O dabar jau ne – net smagu, kad žmonėms mano darbai patinka, kad jie reikalingi“, – džiaugiasi V. Čyžienė ir priduria, kad pagrindinis jos darbų dekoravimo motyvas – gyvybės arba pasaulio medis, kuris atspindi ir dabartį, ir praeitį, ir ateitį.
Paukščiukams dažnai taikomi geometriniai, augaliniai motyvai.
V. Čyžienė sukūrė spalvingą paukščių ir angelų pasaulį.
Mintims išreikšti pasirinkusi du simbolius – angelą ir paukštį, V. Čyžienė sako, jog jiedu – savotiški tarpininkai tarp žemės ir dangaus. Abu turi mistikos, yra laisvės fantazijai.
O motyvų kūrybai, ypač šiltuoju metų laiku, kai gamta žydi, viskas auga, – begalės. Pasirodo tie motyvai ir medžiams lapus numetus, ir šalčiui rašant savus raštus.
Visiems į Kalėdas žengiantiesiems tautodailininkė linki: „Tegul mano angelas, sėdintis ant paukščio sparno, neša visiems ramybę, meilę, pakantumą.“
Iš tikrųjų tas dvi kiekvienam iš mūsų svarbias sparnuotąsias būtybes, iš kurių viena visiškai reali, kita vaizduotės kuriama, sieja daugelis bendrų bruožų. Jos puikiai tinka viena prie kitos.
Net parodas jų abiejų vardais autorė kartais pavadina. Kaip Akmenės krašto muziejuje veikusią – „Ant paukščio sparno angelas sėdi“.
Paukščiai ir angelai – tarp dangaus ir žemės lakiojančios būtybės ir jų kūrėja sako savo širdį dalijanti dviem Lietuvos kraštams – Aukštaitijai ir Žemaitijai. Jai abu jie vienodai brangūs.
V. Čyžienė gimė ir augo anksčiau Akmenės rajonui priklausiusiame Palnosų kaime, mokėsi Viekšnių vidurinėje mokykloje, Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume meninio audimo, vėliau studijavo Žemaitijos kolegijoje dailės ir technologijų pedagogiką ir Vytauto Didžiojo universitete Socialinių mokslų fakultete.
Į Panevėžį daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų atvykusi ir čia pagal paskyrimą pradėjusi dirbti suvenyrų įmonėje „Tulpė“ tapo siuvinėjimo dailininke, kūrė raštus siuvinėtiems ir siūtiems gaminiams.
Aukštaitijos sostinėje žemaitė puikiai prigijo – šeimą su aukštaičiu sukūrė, dukrą užaugino. Nuo 1998 metų menininkė dirbo Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės katalikiškoje technologinėje mokykloje dailės ir technologijų mokytoja.
O dabar, kai jau nebesaistoma darbovietės įpareigojimų, moteris gyvena ir kuria abiejose jai svarbiose vietose – kartais Aukštaitijoje, kartais Žemaitijoje.
V. Čyžienė dabar visą savo laiką skiria tik kūrybai, dalyvauja tautodailininkų rengiamose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jos darbai – ir siuvinėti rankdarbiai, ir piešti angeliukai, yra plačiai pasklidę ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje.
Angelus ir paukščius menininkė tapo ant išpjaustytos plokščios medienos – šis užsiėmimas ją iš pat pradžių įtraukė ir paskatino kurti. Vaizduotė iki šiol nuolat diktuoja vis naujas kūrinių formas bei išraiškas. Meniškos prigimties moteris ir iki angelų atsiradimo buvo užsiėmusi kūryba.
O angelai į jos kūrybą atskrido visai neatsitiktinai. Juk jie – visose religijose greta dievų esančios dangiškos būtybės, kartais daugiau, kartais mažiau svarbios visiems. Mes angelus sargus suvokiame kaip savotiškas dvasias, lydinčias ir saugančias visą gyvenimą.
Net specialus mokslas apie juos yra – angelologija. Pasirodo, atlikta nemažai angelų klausimams skirtų tyrinėjimų. Mistikai ir teologai yra sudarę daug įvairių angelų sistemų. Štai 18 amžiaus švedų mistikas Svedenborgas tikėjo, kad angelai – tai tobuli vyrai ir moterys, kiti angelus apibūdino visai kitaip.
Iš tikrųjų į klausimą, kas yra angelas, vargu ar kas atsakys.
V. Čyžienė pasakoja, kad kurdama savuosius kartais vos pradėjusi nusivilianti sumanymu ir numetanti jį, pradedanti ką nors kita.
„O kartais naujovė prilimpa, tarsi būtų man skirta, tada darbai gimsta vienas po kito“, – pasakoja tautodailininkė.
Kartu su angelais šios menininkės kūryboje atsirado ir mediniai paukščiai – įvairiaspalviais raštais išmarginti, dideli ir maži sparnuoti dangaus ir žemės pranašai.
Apžiūrint V. Čyžienės darbų parodą neliks abejingų ir šiems spalvingiems, įdomiems paukščiams. O jų tautodailininkės kolekcijoje yra pačių įvairiausių – vieversių ir varnų, gandrų ir gegučių, pelėdų ir zylių. Kiekvienas savitas, prasmingais raštais išrašytas, kai kurie beržo tošimi, linų puokšte, varpeliais išpuošti.
„Angelai ir paukščiai iš pradžių buvo kitokie, tik po kurio laiko jie atrado savo tikruosius veidus. Pradėjusi kurti angelus iš pradžių labai stengiausi jų veidus tapyti dailiai, daug darbo įdėdavau, dabar renkuosi primityvumą – akys, nosis, lūpos, – svarbu, kad veidai būtų gyvi. Daugiau dėmesio skiriu ženklams, detalėms, simboliams“, – sako V. Čyžienė.
Paukščiai mitologijoje taip pat yra stiprus veikėjas, paukščių simboliais galima labai daug pasakyti. Kaip ir daugelyje kultūrų, baltų pasaulėžiūroje paukščiai atlieka esminį tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus vaidmenį.
Lietuvių tautosakoje sutiksime gausybę paukščių. Kiek daug girdėjome apie lemtingus gegutės kukavimus, gandrų kleketavimus sodybose ir kitas su paukščiais susijusias tradicijas. Net ir per Kalėdas galima burti stebint gaidžio elgesį.
Dažnai minimi ir net šventais laikomi gandras, gaidys, gegutė, kregždė ir kiti paukščiai. Juk jie įvairiais aspektais siejami su dangumi, tad ir medinių kryžių puošyboje paukščių surasime.
Anksčiau tikėta, kad anksti mirusių žmonių sielos jiems skirtą laiką turi išbūti žemiškoje erdvėje paukščių ar kitais pavidalais. Juk liaudies dainose sakoma, kad kare žuvęs bernelis paukščiu grįžta į gimtąją žemelę, pasakose nuskriausta jauna mergaitė virsta gegute, antele ir taip aplanko artimuosius.
Paukščiai kartu su augaliniais ornamentais gali būti sutinkami namo puošyboje, langinių tapyboje, viršulangių pjaustiniuose ir kt.
Tad ir V. Čyžienės paukščiai – ne tik paprasti sparnuočiai. Žiūrovų dėmesį jie patraukia lengvai atpažįstamais, suprantamais, o kartais dar nematytais sprendimais, spalvomis, išraiškomis.
V. Čyžienės rankos, rodos, gali padaryti viską: ji moka austi, siuvinėti, velti vilną, daryti darbelius iš beržo tošies, piešti atvirukus, tapyti ant šilko – ir tai dar ne viskas. Tačiau įvairius darbus dirbdama ji vis nori dar ką nors naujo, įdomaus išmokti, pasiekti, sukurti.
Nuo mažens vis ką nors susigalvodavusi veikti, kurti, ji ir specialybę pasirinko menišką – tapo tekstilininke.
Angelai ir paukščiai jos kūryboje atsirado palyginti neseniai, maždaug prieš dešimt metų. Tapyti ant medžio, kurti angelus ir paukščius tautodailininkė sako sumaniusi gana netikėtai.
„Vyras išėjo į pensiją, ir pradėjau galvoti, kaip čia ir jį įtraukti į kūrybos procesą, kad būtų abiem įdomu, kad galėtume dirbti kartu“, – šypsosi V. Čyžienė.
Atmetusi keletą šmėkštelėjusių minčių, ji sumanė prašyti vyro pagal jos piešinius išpjaustyti iš faneros paukščių bei angelų figūras. Vyrui sumanymas patiko, jis mielai ėmėsi darbo. Taip ir prasidėjo: žmona piešia ant popieriaus dideles ir mažas figūrėles, vyras, jas perkėlęs ant medžio, išpjauna, kur reikia, suklijuoja, tada menininkė sėdasi tapyti.
Kas lankėsi pas Vidą ir Stasį Čyžus, stebėjosi ir atsistebėti negalėjo gausybe įdomių darbų – visur, kur namuose tik akį mesi, pamatysi spalvingą angelų ir paukščių pasaulį.
Dažno V. Čyžienės angelo, kartais ir paukščio figūrą puošia gyvybės medį vaizduojantis piešinys. Moteris sako, kad šis labai svarbus baltų simbolis žinomas dar nuo žalvario amžiaus.
Tautodailininkės kūryboje matyti ir daugiau mitologinių ženklų. Gyvybės medis puošia vieną iš originalių V. Čyžienės sumanymų – angelų su langinėmis figūras. Trapūs angelai padaryti su tarsi sparnus skleidžiančiomis langinėmis, galinčiomis užsidaryti ir vėl atsiverti – ant langinių nutapyti miniatiūriniai peizažai, rodantys metų laikų kaitą, o pro langus žvalgosi žmonės.
Tokius angelus labai pamėgo turistai iš kitų šalių, ypač iš Japonijos. Jiems angelai – savotiškas atradimas, tinkamas parvežti į gimtinę dovanų.
Mugėse lankytis, savo darbus siūlyti moteris teigia nelabai mėgstanti. Jai labiausiai patinka pats kūrybos procesas. Valandėlės, kai, regis, visai paprastame medžio gabale pradeda ryškėti pirmieji būsimų jos angelų ar paukščių figūros, išraiškos, mintys.
