Nedažnai per vestuves bepamatysi virš jaunųjų stalo kabantį iš šiaudų suvertą sodą. O dar rečiau sutiksi žinantįjį jo prasmę sutuoktinių gyvenime ir paties papuošalo pavadinimo reikšmę.
Vestuvinių sodų istorijai Lietuvos etnokultūros atstovai skyrė mažokai dėmesio. Todėl šis naujos šeimos gimimą simbolizuojantis atributas dar nėra gerai ištyrinėtas. Nėra tiksliai žinoma, kada jis atsirado lietuvių vestuvių apeigose ir ką iš pradžių jis reiškė žmonėms.
Tačiau aišku, kad vestuvinius sodus turėjo ne tik mūsų tauta. Panašių aptinkama ir kitose šalyse. Antai net Prancūzijoje, prie paties Luvro, kaba rombo formos sodas.
„Rombas – pagrindinis vestuvinio sodo simbolis. Jis simbolizuoja dirbamos žemės lauką ir viskas sueina į jį: bendruomenė, šeima, giminės“, – „Sekundei“ teigė etnografė Alma Pustovaitienė iš Kupiškio.
Iš šiaudų pinti sodai, anot jos, Lietuvoje atsirado tik apie XX amžių. Iki tol vestuves puošdavo paprasčiausia eglės šaka, padabinta žolelėmis.
„Vestuvinis sodas reiškia šeimos modelį. Žmonės sakydavo, kad jaunoji po vestuvių nuolat lėkdavo žiūrėti palubėje pakabinto sodo. Jei jis sukasi, viskas gerai – gyvenimas eina į priekį“, – aiškino etnografė.
Naujos šeimos sodas turėdavo duoti vaisių ir tęsti giminę. Ir pats šio papuošalo vardas kilęs nuo žodžio „sodnus“ – tai yra turtingas.
Taigi jaunavedžiams gyvenimas turėtų būti dosnus – ne tik materialių, bet ir dvasinių gėrybių. O šeimininkai savo sode turėtų jaustis ramūs dėl augančių vaikų, puoselėjamos sodybos.
Sertifikuota pynėja
Vestuviniai sodai populiarūs buvo ne visuose Lietuvos regionuose. Šios tradicijos laikėsi šalies šiaurės ir rytų lietuviai.
D. Palaimienė pina ir šiaudinius sodus, ir žvaigždes. Šių darbų ji turi ne vieną dešimtį.
Sodas skirtingai net ir vadintas: kai kur rojumi, dangumi ar voru. O panevėžiečiai jį vadino liktoriumi.
Senovėje į vestuves susirinkdavę persirengėliai prašydavo jaunųjų ir jų palydos išsipirkti šį šventės simbolį. Atsiradus papročiui sodą pinti iš šiaudų, jis būdavo puošiamas daržovėmis, saldainiais, spalvotais popierėliais, gėlėmis. Tačiau papuošalo centre visada kabodavo sodininkas – „agradnykas“.
Nors šiaudinio sodo formos pagrindas būdavo rombas, ši figūra būdavo apipinama labai įvairiai.
Kelias dešimtis vestuvinio papuošalo pavyzdžių yra suvėrusi Kupiškio rajono Salamiesčio miestelio sertifikuota sodų pynėja Danutė Palaimienė. Ji – vienintelė tokia amatininkė šiuose kraštuose.
Senoviniu amatu moteris susidomėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
„Sodus pynė mano močiutė, bet jos darbų neprisimenu. Mano mama vėrė šiaudines penkiakampes žvaigždes ant naujametės eglutės – Kalėdų sovietmečiu švęsti nebuvo galima. Mes, vaikai, jai padėdavome. Todėl pagrindines pynimo formas žinojau jau nuo vaikystės“, – apie savo pomėgį „Sekundei“ pasakojo moteris.
Pagavo azartas
Vestuvinius sodus D. Palaimienė pradėjo verti paskatinta kaimynystėje gyvenusios našlaitės. Šiai nebuvo kas padovanoja pagrindinio vestuvių simbolio, tad moteris nusprendė pati imtis darbo.
„Su vaikais nupynėme visai neblogą sodą. Tačiau per vestuves vienas svečias man pasakė matęs visai kitokį. Tai suintrigavo, tad padariau trisdešimt kitokių sodų. Tada ūkininkavau, todėl pyniau naktimis“, – šypsojosi pašnekovė.
Pirmieji jos sodai buvo nestandartiniai. O tradicinio amato ją mokė dabar jau mirusi sodų gamybos žinovė.
Vėliau jau įgudusi meistrė iš Salamiesčio sulaukė ir etnokultūros specialistų dėmesio. Jos darbų parodas imta rengti tai viename, tai kitame Lietuvos muziejuje.
Galiausiai kupiškėnė su savo sodais išvyko į Slovakiją pristatyti mūsų tautos papročių. Su ja tada dalyvavo ir kiti žinomi krašto tautodailininkai.
„Man tai buvo įsimintina kelionė – pirmą kartą pamačiau kalnus“, – pasakojo dabar turguje prekiaujanti D. Palaimienė.
Kupiškėnei įsiminė ir pirmoji Lietuvos sodų gamintojų parodą Vilniuje. Į ją susirinko penkiasdešimt dalyvių iš visos Lietuvos, tarp jų buvo du vyrai.
„Kokių grožybių tik nemačiau! Net nesupratau, kaip kai kurie sodai buvo nupinti. Kiekvienas kraštas tikriausiai turi savo tradicijas ir savo sodus“, – kalbėjo salamiestietė.
Interjero detalė
Prieš kelerius metus D. Palaimienė nusprendė įkurti šiaudinių sodų ir žvaigždžių muziejų savo gimtajame miestelyje. Šis projektas gyvavo penkerius metus, nes tokiam terminui jį buvo sukūrusi Salamiesčio bendruomenė.
Aukštaitijoje senosios vestuvės neapsieidavo be vestuvinio sodo.Kupiškio etnografijos muziejaus nuotr.
Lankytojų, pasak muziejaus įkūrėjos, nestigo. Žmonės domėjosi D. Palaimienės darbais ir senaisiais vestuvių papročiais. Savo įspūdžius ir linkėjimus rašė į svečių knygą. Dabar ji – tik prisiminimas.
Tačiau šios veiklos moteris tęsti nebežada. Kelis savo kūrinius dar laiko Uoginių (Kupiškio r.) Adomo Petrausko muziejuje, keli kaba pačios salamiestietės namuose.
Pasak pašnekovės, sodas gali tarnauti ne tik vestuvėse. Jis – ir nuostabus, ramybę dvelkiantis kambario akcentas: „Mano namuose kaba ant lubų ir skleidžia nepakartojamą aurą.“
Kaip namų interjero detalę, neseniai užsakytą sodą D. Palaimienė į savo darbo vietą atsivežė ir pokalbio dieną. 20 eurų kainuojančios grožybės įsinorėjo medinį vasarnamį turinti pirkėja iš to paties rajono.
„Už savo pintus sodus prašau nuo 20 iki 30 eurų. Tai nėra lengvas darbas – reikia bent du vakarus pasėdėti“, – kalbėjo meistrė.
Pjauna per Onines
Šiaudų sodų pynėja gauna iš vietos ūkininkų. Ir jų prisipjauti visada važiuoja tik per Onines – liepos 26 dieną. Tuomet jie būna gražiausi.
„Bandžiau birželį pasirūpinti, bet tada javų stiebai dar būna žali. Po Oninių nuruduoja ir tampa dėmėti. Nors būna tokių užsakovų, kurie ir nori būtent tokių šiaudų sodo“, – pagrindinius savo darbo metodus atskleidė D. Palaimienė.
Pasak jos, šiaudus būtina sukarpyti milimetro tikslumu, kitaip visas kūrinys išsiklaipys ir nebus gražus.
Aukštaitijoje senosios vestuvės neapsieidavo be vestuvinio sodo.Kupiškio etnografijos muziejaus nuotr.
Šio amato kupiškėnė išmokė visus savo tris vaikus. Jie motinai padėdavo rengtis parodoms, bet dabar mažai tam turi laiko.
Tačiau viena D. Palaimienės dukra floristė. Studijuodama ji pristatė baigiamąjį darbą apie vestuvinius sodus. Jų dėstytojams nuvežė septynis.
Šiaudas nuramina
„Užauginau tris vaikus, pakeliui jau dešimtas anūkas. Didelė šeima, tik liūdna, kad mus prieš kelerius metus užgriuvo nelaimė. Per eismo įvykį žuvo mano marti ir našlaičiai liko penki vaikai“, – susigraudino D. Palaimienė.
Gausią šeimą, be prekybos turguje pajamų, pensininkei šiek tiek padeda išlaikyti ir jos pomėgis – vestuviniai sodai. Užsakymų jiems esą nėra labai daug, bet kam reikia, žmonės žinomą pynėją susiranda.
Be to, pamėgtas amatas D. Palaimienę nuramina. Šiaudas atitraukia nuo liūdnų minčių, ir pynėja gali ištisą naktį rymoti prie savo rankdarbio.