-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Duona, kad ir juoda, bet stiprybės duoda“, – sako senolių išmintis. Ir ne tik ši – apie duoną lietuviai sukūrė gausybę patarlių, priežodžių, pamokymų.
Tik, kaip tikina didelė duonos gerbėja, jos kepėja ir tradicijų puoselėtoja Stasė Eigirdienė, liaudies dainų apie duoną beveik nėra. Labai jau ji gerbta, šventa laikyta, kad būtų rasti tinkamiausi žodžių ir melodijos sąskambiai pačiai svarbiausiai vertybei apdainuoti.
Duona buvo ne tik maistas, ji – ištisas paslaptimis, tradicijomis, prietarais ir tikėjimais apipintas žmogaus gyvasties kelias. Nuo rugio grūdo, sunkių žemės darbų iki krosnies karščio ir storos kvepiančios riekės.
Stasė Eigirdienė rodo, kaip reikia riekti duoną – nevalia dėti ant stalo, ją riekia priglausta prie krūtinės. T. Šiaudinio nuotr.
Kuo nors nepatenkintiems, dėl vienos ar kitos priežasties nuliūdusiems senoliai sakydavo: „Verksi, kai duonos neturėsi.“
Šiandien gyvenimas kitoks. Kad ant stalo visada būtų duonelės, daugeliui nebereikia sėti, pjauti, kulti, malti, minkyti ir kepti. Nuėjai – nusipirkai, nepatiko – nevalgei.
Kad gerbtume duoną ir jos ilgą kelią iki stalo, rengiamos S. Eigirdienės bei jos bendraminčių pamokos. Be jų neapsieina įvairios šventės, mugės, susibūrimai, ką jau kalbėti apie tradicinį renginį „Visur duona su pluta“.
Tiesa, iki jo dar toli – rugiai dar turi užaugti. Reikia sulaukti vadinamųjų prapjovų – rugiapjūtės pradžios, kuri, kaip žinoma, būna antroje liepos pusėje.
Tuo laiku Panevėžio rajone, už Krekenavos esančiame Radviliškių kaime, Audronės ir Albino Kisielių sodyboje jau kelintus metus iš eilės vyksta garsioji duonos šventė. Išpuoselėta sodyba puikiai jai tinka – gausiam svečių būriui ir vietos užtenka, ir „Duonos kelio“ skulptūrų kompozicija dalyviams vaizdžiau atskleidžia duonos prasmę.
Anksčiau duonos kepėjų šventės būdavo organizuojamos įvairiose Miežiškių seniūnijos kaimų sodybose, pas garsias kepėjas. Į Radviliškius persikelta, kai Kisieliai susipažino su šiomis kepėjomis, drauge pradėjo įgyvendinti bendras idėjas.
Kad Panevėžio rajonas gali didžiuotis turintis išskirtinę, duonai skirtą šventę, pirmiausia reikėtų dėkoti būtent S. Eigirdienei.
Jai pirmai šovė į galvą mintis suvienyti tuo metu dar gausias krašto duonos kepėjų pajėgas, visiems parodyti patį kepimo procesą, kuo išsamiau supažindinti su duonos tradicijomis.
Maždaug prieš porą dešimtmečių, tada, kai moteris vadovavo Miežiškių kultūros centro Nevėžio padaliniui, ji ne kartą įvairiuose renginiuose minėdavo, atkreipdavo dėmesį, kiek daug puikių duonos kepėjų gyvena šiame krašte.
Kerblonių, Patrakių, Pavašalių, Nibragalio, Limeikių ir kituose kaimuose buvo išlikusių daug sodybų su duonkepėmis. Ir tos krosnys tikrai nestovėjo atšalusios – jose nuolat kepta duona, pyragai, ragaišiai.
Gera kepėja ir pati S. Eigirdienė – pirktinės duonos jos šeimoje nevalgyta. Dar jos tėvelio – garsaus krosnių mūrininko – statyta duonkepė tarnavo ilgus dešimtmečius.
Pirmoji duonos kepėjų šventė buvo surengta Patrakių kaime, Onos Buliauskienės sodyboje.
Iš mamos išmokusi ir nuo šešiolikos metų savarankiškai kepdavusi moteris visada stengdavosi, „kad duona su duona susitiktų“, tai yra kad šeimininkei niekada nereikėtų duonos skolintis, kad užtektų jos nuo vieno iki kito kepimo.
Apie visas šauniausias krašto duonos kepėjas rašoma S. Eigirdienės parengtoje knygelėje „Visur duona su pluta“. Joje pasakojama apie duoną, su ja susijusius papročius, tikėjimus, supažindinama su kepti reikalingais indais, duonkepėmis. Čia yra ir patarimų, surašyti receptai.
Visus juos S. Eigirdienė surinko iš geriausių šeimininkių – vaikščiojo po nuošaliausius kaimus ir domėjosi moterų patirtimi, užrašė jų prisiminimus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad duona visur vienodai kepama – nieko naujo per amžius neprigalvota. Miltus užpila šiltu vandeniu, palaukia, kol atvės, tada deda raugo, dar miltais pabarsto, šiltai užkloja. Kai maždaug po paros tešla išrūgsta, beriama daugiau miltų ir minkoma.
Minkoma, kaip sako duonos kepėja, „kol sienos bus šlapios ir pati minkytoja prakaitu permirks“. Darbas ilgas, sunkus, nes bet kaip minkyta duona nebus nei skani, nei skalsi.
Tada tešla dar paliekama šiltai pabūti ir kuriama jau iš vakaro pakrauta krosnis. Kai po kelių valandų krosnis išsikūrena, ant ližės pakloto kopūsto lapo padaryti kepalai pašaunami.
Nors visos šeimininkės taip kepa, bet kažkodėl duonos skonis ir net išvaizda skirtinga.
Duonos kepėjų būrelio moterys Onoms skirtoje šventėje gamina skrylius ir rengiasi jais vaišinti atėjusiuosius. S. Eigirdienės albumo nuotr.
S. Eigirdienė patvirtina: „Nors visur duona su pluta, bet kiekvienoj gryčioj duonos skonis kitoks.“
Garsi kepėja sako, kad jos mamos Onos Mažylienės kepama duona buvusi ypatinga, ragautojai pripažindavo, kad ji iš visų skaniausia.
„Net mamos anyta, pagiriamųjų žodžių dažniausiai gailėdavusi, pripažino, kad marčios kepta duona ypatinga. Mamos duona išsiskirdavo maloniu, saldžiai rūgščiu skoniu“, – „Sekundei“ sakė Limeikių kaime gyvenanti senųjų tradicijų puoselėtoja.
Ji teigia, kad duonos skonis priklauso nuo daugybės dalykų – svarbu ir miltai, ir krosnies temperatūra, ir malkos, ir šeimininkės požiūris.
Sakoma, kad rūgščios kepėjos ir duona rūgšti. O iš bet kaip suminkytos tešlos irgi nieko gero nebus.
S. Eigirdienė teigia iš senų žmonių girdėjusi dar jų senelių pasakojimus, jog kadaise į duoną visiškai jokių priedų nedėdavo. Sakydavo, kad rugys ir taip turi visko, ko žmogui reikia.
O kiek patarimų duonos kepėjoms sukaupta per šimtmečius! Gera šeimininkė žino, kaip su duona elgtis, kaip apsirengti prieš ją kepant, kokius žodžius krosnyje kepalams pageltus tarti.
O jeigu kepant ateis kaimynė, jos geriau iš trobos neišleisti, kol duona bus ištraukta iš krosnies. Juk išeidama gali ir visą duoną išsinešti – kitą kartą jos nebebus. Kai kepdavo duoną, vaikams, šiukštu, nebuvo galima trankyti durų – pluta atšoks.
Vaikai nuo mažens buvo mokomi gerbti duoną, nukritusią riekę pakelti, pabučiuoti ir jos atsiprašyti. O pamatę po kiemą su duonos rieke lakstantį vaiką, vyresni jį apibardavo, liepdavo eiti prie stalo ir gražiai atsisėdus duonelę suvalgyti. Tik tada į kiemą lėkti ar kuo kitu užsiimti.
„Kokios riekės nori – ar viena ranka laikomos, ar abiem?“ – klausdavo duonos kepėja.
Dažnas, tikėdamasis skalsesnio kąsnio, prašydavo riekės abiem rankomis laikomos. Ir gaudavo visai ploną – į vieną ranką paėmus perpus lūžtančią. O viena ranka imama riekė – stora, tvirta.
Įdomių pasakojimų užrašyta knygoje „Visur duona su pluta“.
Apie garsią duonos kepėją Petronėlę Baublienę iš Nibragalio kaimo, gimusią 1914 metais, štai kas pasakojama: „Duoną kepti ji išmoko iš mamos būdama 18 metų. Duoną kepė iki 80 metų. Į tešlą dėdavo virtų arba žalių bulvių, nes ne visada pakankamai turėdavo ruginių miltų. Nuo žalių bulvių duona būdavo tamsesnė. Anot Petrutės, „kožnos gaspadinės duona kitokia“. Apie nepavykusią duoną Petrutė sakydavo: „Duona ne marti, išsikepsi kitą.“
Anksčiau, kai nė įsivaizduoti nebuvo įmanoma, kad nuo gausybės duonos rūšių braškės parduotuvių lentynos, šeimininkės duoną kepdavo maždaug kartą per mėnesį. Nuo šeimos dydžio priklausė, kiek kepalų būdavo pašaunama – du, keturi ar šeši.
Per mėnesį duona nesugesdavo – ypač puikiai išsilaikydavo kuo geriau, kiečiau užminkyta.
Apie kepėją Petronėlę Kurulienę pasakojama, kad ji taip pat iš mamos išmoko ir duoną kepė visą gyvenimą. O vėliau, kai visai mažai reikėdavo, minkydavo emaliuotame puode ir kepdavo elektrinėje orkaitėje.
Su P. Kuruliene S. Eigirdiene pirmą kartą vyko į Radviliškius, susidomėjusiems kepėjams savo patirties perduoti, duonos paslapčių atskleisti.
S. Eigirdienė džiaugiasi, kad ir dabar dažna moteris mėgsta savo duonelės išsikepti – nors nei duonkepių, nei duonkubilių, nei ližių neturi. To ir nereikia. Puikiai galima ir orkaitėje kepti – svarbu savo rankomis, su meile minkyta, formuota.
Dažnai edukacines programas vedanti moteris sako, kad duonos kepimu domisi ir jaunos, ir vyresnės moterys. Pati visą duonos kelią praėjusi ji gali papasakoti, kaip rugiai sėjami, kaip pjaunami, rišami, kaip grūdai malami, tešla minkoma, duona kepama – visus tuos darbus pačiai teko dirbti.
Daug reikia triūso, kad duonos kepalas ant stalo atsirastų, visus pasotintų.
S. Eigirdienės parengtoje knygelėje „Visur duona su pluta“ pasakojama apie su duona susijusius papročius, čia yra ir patarimų, surašyti receptai, kuriuos ji surinko iš geriausių šeimininkių.
Net pasaka sukurta apie tai, kaip vilkas vis prašo duonos, o valstietis vis atsako, kad dar negalima valgyti, dar reikia padirbėti. Todėl vilkas duonos ir nevalgo, kad labai ilgai jos reikia laukti.
Namuose duonos kepėja visada būdavo motina. Tik metams bėgant, sveikatai pašlijus ji užleisdavo vietą dukrai ar marčiai. Kaip sakydavo, „kačergas atiduodavo“.
Kol „kačergas“ – didelius žarsteklius, reikalingus žarijoms krosnyje žarstyti, – savo rankose laiko, tol šeimininkė. O paskui jau nebedera kištis – dvi šeimininkės prie krosnies netinka. Nebent pobūvis rengiamas.
Įvairiose šventėse, mugėse galima pamatyti būrelį tautiniais drabužiais vilkinčių moterų, kažin ką verdančių garuojančiame didžiuliame katile.
Tai duonos kepėjų būrelio narės, kviečiančios pasivaišinti jau seniai pamirštu, daugelio nė neragautu patiekalu – duonos skryliais.
Kaip mena S. Eigirdienė, vaikystėje jie buvo vienas nemėgstamiausių valgių – neturėta kuo skrylius gardinti, sviestu ar spirgučiais užpilti. Tad vaikai mieliau laukdavo skanesnių patiekalų.
Dabar neįprastas valgis vaišinamiesiems patinka ir stebisi anksčiau apie tokį nė nežinoję. Tik vyresni žmonės prisimena, kad jų mamos ar močiutės, prieš kepdamos duoną, iš tos tešlos darydavo vaikams skrylius.
Greita, nesudėtinga, sotu.
Tie duonos skryliai, arba raguoliai, ypač populiarūs būdavo Nibragalio kaime. Ir dabar pagal tą receptą gamintais vaišina.
Skryliai daromi iš užminkytos ir pakilusios tešlos. Dar kartą ją paminkius, po gabalėlį tešlos pavoliojama tarp šlapių delnų ir suspaudžiama, o viduryje įbedama skylutė. Dedami į pasūdytą verdantį vandenį, o iškilę verdami dešimt minučių.
Valgomi su spirgučių padažu. Vaikai, sako, labiau mėgdavo cukrumi apibarstytus.
Duonos kepimo dieną šeimose, kur būdavo vaikų, būtinai kepdavo ir pagrandukų. Vaikai laukdavo šviežios duonelės, o jos, kol karšta, nebuvo galima prapjauti – tik kitą dieną ragaudavo.
O pagrandukas – iš tešlos likučių padarytas kepalėlis – buvo valgomas tik išimtas iš krosnies. Kai duona būdavo kepama, mažieji žinojo, kad durų varstyti negalima – pagrandukas pabėgs.
Vienam taip ir buvo atsitikę – net pasaką apie jo nesėkmingą kelionę senoliai sudėjo, iki šiol ji vaikams sekama.
