R. Harms šiuo metu EP Pramonės, tyrimų ir energetikos komitetui (ITRE) rengia pranešimą apie tolesnį IAE uždarymo finansavimą pagal 2021-2027 m. ES daugiametę finansinę programą. Savaitės pradžioje buvusi Žaliųjų-Europos laisvojo aljanso politinės politinės grupės lyderė lankėsi Ignalinoje, kur dalyvavo Europos Komisijos (EK) ir Lietuvos vyriausybės atstovų pasitarime.
Europos Komisija siūlo nuo 2021 m. finansuoti IAE uždarymą atskira biudžeto eilute ir iki 2027 m. skirti tam dar 552 mln. eurų, Lietuva pageidauja gauti dar daugiau – 780 mln. eurų, ir tuo pačiu išvengti įpareigojimo savo lėšomis dengti net 20 proc. projekto išlaidų.
Nors R. Harms kitais metais ketina baigti aktyvią politinę karjerą, jos rengiamas pranešimas jau šį rudenį gali tapti svarbia parama Vilniaus užimamai pozicijai.
Naujienų portalas Alfa.lt klausė įtakingos europarlamentarės apie vizito tikslus, Lietuvos energetinę ateitį bei Baltarusijoje vykstančias pavojingas statybas.
– Per tą laiką, kiek esu EP narė, aš jau trečią kartą lankiausi Ignalinos AE. Kai atvykau pirmą kartą, mes vis dar diskutavome, kada ir ar apskritai uždarysime jėgainę. Vėliau mačiau eksploatacijos nutraukimo proceso pradžią, o dabar sugrįžau šiam procesui jau vykstant.
Man paliko didelį įspūdį pasikeitusi jėgainės vadovybė, geri vadovų įgūdžiai, proceso skaidrumas, tai, kiek pasistūmėjo šios konkrečios jėgainės dekonstrukcija.
Manau, ką tikrai svarbu žinoti tai darantiems žmonėms – kad šis darbas yra labai svarbus, ir kad jis prisideda prie visos Europos, ne vien Lietuvos ar Baltijos šalių, saugumo.
– Nutraukiant jėgainės eksploataciją, buvo problemų. Tai yra žinoma Lietuvoje, ir jūs greičiausiai žinote geriau už mane. Tačiau dabar, kaip galima perskaityti neseniai pasirodžiusioje Europos Komisijos ataskaitoje, visiems išorėje, taip pat ir ruošiantiems naują finansavimo paketą eksploatacijos nutraukimui, atrodo, kad procesas yra gerose rankose. Darbai vykdomi atsargiai, profesionaliai ir efektyviai.
– Aš nusprendžiau dar kartą prisiimti atsakomybę už pranešimą apie Ignalinos AE eksploatacijos nutraukimo finansavimą. Jau dariau tai anksčiau, kai mes šį klausimą sprendėme pirmą kartą, ir vėliau sekiau projektą, todėl jaučiuosi pasirengusi pateikti įvertinimą, kiek jo reikės šiuo atveju.
Sėdėjau prie vieno stalo su Europos Komisijos ir Lietuvos vyriausybės atstovais bei tais žmonėmis, kurie yra tiesiogiai atsakingi už eksploatacijos nutraukimą. Taip pat dalyvavo ir Vince’as Novakas iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB). Per šį pirmąjį susitikimą, kai visi dalyvavo, norėjau suprasti, kodėl skiriasi Europos Komisijos ir Lietuvos pateikiami įvertinimai dėl lėšų poreikio.
–Nesu tikra, ar mes jau viską išsiaiškinome. Kas dabar jau yra aiškiau – tai, kad Lietuvos pateikiami skaičiai dengia dvejais metais ilgesnį laikotarpį ir daugiau veiksmų, negu skaičiai, kuriuos siūlo EK, kuri lėšų poreikį skaičiuoja vien tik būsimam daugiametės finansinės programos periodui.
Mes turėsime išsiaiškinti, ar ES finansavimo idėjos apskritai yra suderinamos su jėgainės eksploatavimo nutraukimo proreikiais.
Atsakingi asmenys sutarė iki vasaros pabaigos dirbti šiuo klausimu. Aš viską seksiu ir rugsėjį turėsiu pristatyti savo pranešimą EP Pramonės ir energetikos komitetui. Optimistiškai tikiuosi, kad galime pasiekti gerų rezultatų.
Kas iš tiesų yra problema – tai, kad Lietuvai uždarant šią didelę atominę elektrinę tenka prisiimti naštą, kuri būtų turėjusi tekti Sovietų Sąjungai. Tai buvo gerokai didesnis ir stipresnis darinys. Sakyčiau, kad visi, ir ypač Lietuvoje, džiaugiasi, kad jo nebėra, bet mes teikdami finansinę paramą turime tai įvertinti.
– Kai mes pradėjome finansuoti eksploatacijos nutraukimą, lėšas buvo galima naudoti ir kitiems tikslams – ne vien jėgainės uždarymui. Nesu tikra, ar mes buvome teisūs, kai visiškai pakeitėme tas galimybes ir apribojome fondą, kad iš jo būtų galima finansuoti tik patį eksploatacijos nutraukimą.
Aš manau, kad lėšos turėtų būti skirtos daugiausiai jėgainės uždarymui, tačiau kartu visada pasisakiau už tai, kad investicijos į energetinį efektyvumą bei tvarią energetikos strategiją taip pat turėtų būtų dengiamos. Ką aš dabar matau regione – tai, kad pačioje Ignalinoje netrūksta projektų, taip pat ir iš dalies finansuojamų ES, kai tuo metu jėgainės mieste, Visagine, kaip man skundėsi ir vietiniai žmonės, tokios plėtros nėra.
Manau, kad tai galėjo lemti dvi priežastys. Aš prisimenu, kaip Visagino žmonės priešinosi IAE uždarymui. Pirmaisiais metais jie tuo pačiu galėjo praleisti progų. Tačiau šiandien, man rodos, jie galėtų pasimokyti iš kaimyninio miesto Ignalinos. Ir gal mano kolega EP, Bronis Ropė, galės paremti ekonominę plėtrą Visagine. Aš labai rekomenduoju šiuo klausimu dirbti išvien su Europos Komisija, taigi mūsų ekspertais Briuselyje.
– Kai buvo pradėtos planuoti Astravo AE statybos, ES tikrai ne tiek daug tuo rūpinosi, kaip šiandien. Be abejo, tai keitė Lietuvos dėmesys ir Lietuvos veiksmai Astravo AE klausimu, kaip ir Lietuvos ryžtas atkreipti kaimyninių šalių ir Briuselio dėmesį.
Pastaraisiais metais Europos Komisija, taigi ir „Euratom“ žmonės, iš tiesų bandė įsitraukti. Tačiau visada buvo sudėtinga per sieną paveikti planavimą ir statybas, kaip ir galutinį sprendimą pradėti veiklą. Mes dabar turime patirties ir ES viduje, kuri mus moko, kad nesame optimalioje padėtyje, kalbant apie tarptautinius, sienas peržengiančius veiksmus tokiais atvejais. Mes turime konvencijų, bet jos yra silpnos.
Ką reikėtų žinoti Lietuvoje – kad šalies pareigūnai daro viską, ką gali, kad pasiektų rezultatą.
– Taip, ir jūs tai patyrėte. Aš visada pabrėždavau, kad esu prieš Astravą dėl savo draugų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Bet aš taip pat esu prieš Astravą, nes esu suinteresuota apsaugoti Baltarusijos piliečius.
Baltarusija yra viena daugiausiai nuo Černobylio branduolinės katastrofos nukentėjusių šalių. Tikrai pasibjaurėtina, kad jie šitai daro savo piliečiams, remdamiesi procedūra, kuri niekaip nebūtų įmanoma ES valstybėse narėse.
– Aš manau, kad jokia atominė elektrinė nėra saugi – tokia yra mūsų patirtis. Kai aš 1975 m. pradėjau dalyvauti kampanijoje prieš branduolinę energetiką Vokietijoje, mūsų vyriausybė ir mūsų branduolinė pramonė sakė mums, kad nelaimė gali nutikti kartą per nežinia kiek tūkstančių metų.
Tačiau per tą laikotarpį, kai aš dirbu branduolinės energetikos klausimu, aš mačiau labai baisią katastrofą Trijų mylių saloje JAV, mačiau Černobylį ir Fukušimą, o taip pat dar apie 10 atvejų, kai mes buvome tikrai arti panašios, taigi labai didelės, branduolinės katastrofos.
– Apie branduolinę energetiką galiu pasakyti ne tik tai, kad ji nėra saugi ir susijusi su baisiomis grėsmėmis, bet ir tai, kad ji yra gana brangi. Su didžiausiomis subsidijomis, kokias esame matę elektros gamybos srityje – o naujos statybos, kaip „Hinkley Point C“ Jungtinėje Karalystėje, yra geriausias pavyzdys – mes negalėsime pasiekti tikslo palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro.
Dekarbonizaciją, kurią mes turime įgyvendinti kovoje su pasauliniu atšilimu, energetikos srityje daug paprasčiau pasiekti taupant, efektyviau vartojant ir pasitelkiant atsinaujinančius energijos išteklius.
Ar mums kuriam laikui vis dar reikalingos gamtinės dujos, apie tai dar diskutuojama. Tačiau Paryžiaus susitarimas reiškia, kad mums energetikos sektoriuje reikės atsisakyti viso iškastinio kuro.
– Taip, tai tiesa. Kita vertus, jei mes pasižiūrėtume į Kaliforniją Jungtinėse Valstijose, tai nėra maža šalis, tai didelė ir ekonomiškai labai sėkminga, klestinti valstija. Jie pilnai įvykdo savo įsipareigojimus kovoti su pasauliniu atšilimu.
– Kartą dalyvavau diskusijoje Lietuvos vyriausybėje, kur buvo kalbama apie tai, ar Lietuvos ateitis turėtų būti branduolinė. Tai buvo dar prieš galutinai nusprendžiant rengti referendumą. Po to, kai išklausiau kolegų diskutantų iš jūsų parlamento pasisakymus, aš pamaniau, kad bus sudėtinga laimėti referendumą. Galiausiai buvo pasiektas, mano akimis žvelgiant, geras ir atsakingas rezultatas.
Šalyje, kuri taip pat buvo smarkiai paveikta Černobylio, žmonės supranta, kodėl tai yra klaidingas kelias. Tuo pačiu metu šioje šalyje matau didelį atvirumą inovatyvioms technologijoms. Kadangi aš taip pat matau, kad jūsų institucijose vis labiau įsitvirtina naujoji karta, aš esu gana optimistiškai nusiteikusi, kad Lietuva turės tvarios energetikos ateitį.
– Taip, jūs jų turite. Efektyvumas yra vienas svarbiausių. Labai svarbu suprasti, kad stipriausia priemonė prieš pasaulinį atšilimą yra kilovatvalandė, kuri nebus suvartota.
Kas taip pat svarbu – turėti gerą efektyvumo strategiją, kurti paskatas žmonėms, kad jie mažiau suvartodami, mažiau ir mokėtų. Kartu efektyvumo didinimas yra imlus ir darbui.