Vaikai augo, atsirado daugiau laiko sau pačiai, vis dažniau ėmiau galvoti apie savo gyvenimą. Ar tai, kad jis taip klostėsi, yra likimas? Ar mano pačios pasirinkimas, sprendimai? Kilo labai daug klausimų, minčių, jausmų. Daug nusivylimo. Ne gyvenimu, o pačia savimi. Didžiulis kaltės jausmas dėl sutuoktinių pasirinkimo ir iširusių santuokų, vaikų, augančių be tėvo, mano neišsipildžiusių ir nepasiektų svajonių dėl profesijos, finansinio nestabilumo ir nepritekliaus. Gniuždė vis didėjanti emocinė, fizinė ir finansinė priklausomybė nuo mamos. Jaučiausi bloga mama, moteris, dukra, žmogus.
Visą straipsnį skaitykite vasario 11 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.