P. ŽIDONIO nuotr.

IŠ ARTI. Angelė MIKELINSKAITĖ

Panevėžyje, Algirdo gatvėje, niekuo neišsiskiriantis daugiabutis pažymėtas ypatinga žyme. Čia gyveno teatro genijus Juozas Miltinis.

Jo bute įrengtame memorialiniame muziejuje ir dabar veriasi paslaptingas šio režisieriaus pasaulis su tūkstančiais knygų, rankraščių, nuotraukų, su paveikslais, asmeniniais daiktais, prisiminimais.

Jau ketvirtį amžiaus J. Miltinio palikimą tyrinėjanti ir sauganti bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė šypsosi: šiai asmenybei atskleisti neužtektų ir viso gyvenimo.

Eina 25-ieji metai – jau ketvirtis amžiaus, kai esate Juozo Miltinio palikimo sergėtoja. Ar per tiek laiko dar liko jūsų neatskleistų J. Miltinio paslapčių? Ar apie šią asmenybę jau žinote viską?

J. Miltinis – paslaptinga, teatrališka, ieškanti ir provokuojanti, daugiabriaunė asmenybė. Esu įsitikinusi, kad tokią atskleisti kažin ar užtektų viso gyvenimo, o pagaliau neatskleista paslaptis skatina smalsumą, norą gilintis ir atrasti.

Tai to atradimo džiaugsmo tegul lieka ir kitiems.

Kai tik atėjau į režisieriaus aplinką, pradėjau dirbti, atrodė, kad pakaks sužinoti biografinius faktus, jį supusios aplinkos daiktų legendas ir istorijas, o tai padės perprasti ir suvokti šios asmenybės unikalumą bei didybę.

Deja. Kuo daugiau domėjausi, gilinausi į archyvinę medžiagą, tuo mažiau liko aiškumo. Kuo daugiau giliniesi, tuo tų neaiškumų ne sumažėja, bet padaugėja.

Daugelį atsakymų į klausimus rasti ar prie jų priartėti padėjo J. Miltinio mokiniai aktoriai, jo aplinkos žmonės, to laiko inteligentai, kurie lankė teatrą ir matė J. Miltinio režisuotus spektaklius, pažinojo ir bendravo su aktoriais. Esu jiems visiems dėkinga.

„SEKUNDĖS“ nuotr.

Ar prisimintumėte, kaip kūrėsi J. Miltinio memorialinis butas? Su kokiais iššūkiais teko susidurti jo įkūrėjams?

Šios memorialinės vietos atsiradimą pirmiausia lėmė paties J. Miltinio valia, kurią jis išsakė testamente, surašytame 1993 metais.

Režisieriui svarbiausia buvo išsaugoti asmeninę biblioteką, meno kūrinių kolekciją, rankraščius. Ši palikimo dalis dabar įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Minėtas kultūros vertybes režisierius kaupė visą gyvenimą, o artėjant gyvenimo saulėlydžiui paliko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai su sąlyga, kad būtų „laikoma kaip kompaktiška, neskaidoma visuma, užimanti šioje bibliotekoje tam tikslui skirtą atskirą reikiamo dydžio patalpą“ ir, žinoma, prieinama visuomenei.

Taip 1996 metais, minint 89-ąsias J. Miltinio gimimo metines, autentiškoje aplinkoje įsteigtas Juozo Miltinio palikimo studijų centras (dabar memorialinis butas).

„Sunku man būtų įminti tokios asmenybės, kaip J. Miltinis, mintis apie vienatvę. Esu linkusi manyti, kad kiekvienas žmogus, o juo labiau kūrėjas, išgyvena vienatvės jausmą. Ir tas jausmas susijęs ne tiek su vieta, kiek su būsena, apmąstant savo nueitą gyvenimo kelią.“

Toje režisieriaus autentiškoje aplinkoje pradėjau dirbti 1997 metais, kai ji jau buvo parengta ir pritaikyta lankytojams.

Vėliau buvo sukaupto palikimo tvarkymas, aprašymas, priartinimas prie vartotojo – veikla, kuri tęsiasi iki šiol. Buvo išplėstos patalpos, įrengta ekspozicija, parengtas ne vienas projektas – atnaujintos ekspozicinės erdvės, sukurtos transformuojamos erdvės įvairaus pobūdžio renginiams, patraukli edukacinė bei kurti ir improvizuoti skatinanti zona miesto bendruomenei ir svečiams.

Dabar ši autentiška režisieriaus vieta, kultūros paveldo saugomas objektas – bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus dalis.

O koks kelias jus atvedė į J. Miltinio namus? Kaip tapote šio muziejaus vadove?

Ir atsitiktinumas, ir sutapimas.

Atvykau į Panevėžį baigusi Vilniaus universitete bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Norėjau ir pradėjau dirbti bibliotekos Informacijos skyriuje.

Tas laikas sutapo su svarbiu istoriniu įvykiu – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu. Vyko daug pokyčių politiniame, kultūriniame gyvenime, o kartu buvo tikėjimo, vilčių ir dvasinio pakilimo laikas.

Tas metas sutapo su J. Miltinio apsisprendimu asmeninę biblioteką palikti G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.

Tuomet direktoriaus pavaduotoja dirbo Rima Maselytė, ji mane ir paskatino, teko prisijaukinti mažai pažįstamą aplinką.

Tiesa, vietą ir namą, kuriame J. Miltinis gyvena, jau žinojau dar prieš išvykdama studijuoti.

J. Miltinio mokinių prisiminimuose skaitome apie jo itin griežtus darbo metodus. Šiais laikais turbūt tai sukeltų nemenką skandalą. Kodėl teatre buvo įsigalėjęs toks ypatingas režisieriaus kultas? Ar toks pat režisieriaus kultas buvo matomas ir kituose šalies teatruose? Kaip atsirado J. Miltinio legenda?

Reikėtų nusikelti į teatro pradžią, jo ištakas.

1940-aisiais leidus Panevėžyje kurti dar vieną Aukštaitijoje teatrą, J. Miltinis su jaunų, teatrui pasišventusių jaunuolių trupe atvyko iš Kauno į Panevėžį. Tie jauni žmonės norėjo kurti, buvo atsidavę teatrui ir tikėjo savo Mokytoju. J. Miltiniui vienintelis gyvenimo tikslas – teatras.

Pradžioje jie kartu gyveno, repetavo ir dalijosi duonos kąsniu. Juos scenai išugdė ir vaidybai paruošė J. Miltinis.

Prie Panevėžio teatro veikė dramos studija. Buvo kviečiami jauni žmonės iš mokyklų, gimnazijų, nepatyrę jokių svetimų teatrinio ugdymo įtakų ar mokyklų. J. Miltiniui tuos jaunus žmones, būsimus atristus, reikėjo paruošti ir scenai, ir gyvenimui.

Reikėjo ne tik duoti, bet ir mokėti pareikalauti, paskatinti, tačiau ir neleisti išsiskirti, „sužvaigždėti“. Taip, tie metodai nebuvo švelnūs, bet vieni aktoriai pripažįsta, kad tik taip iš jų galėjo išreikalauti sukurti reikiamą personažą, kitiems atrodė tokie metodai per griežti.

Jeigu teisingai esu supratusi aktorių pasakojimus, J. Miltinis, repetuodamas su aktoriais, palaikė nuolatinę kūrybinę įtampą ir discipliną. Kaip režisieriai dirbo su aktoriais kituose šalies teatruose, atsakyti be įsigilinimo ir konteksto būtų sunku. Tegu vertina teatrologai.

Režisieriaus mokinių prisiminimuose piešiamas sudievinto J. Miltinio paveikslas. O kokią asmenybę slėpė legendinio režisieriaus įvaizdis? Koks žmogus buvo J. Miltinis? Kas jo asmenybėje jus pačią labiausiai intriguoja.

Kitaip ir negali būti. Tie jauni žmonės be galo tikėjo J. Miltiniu, tikriausiai be to nebūtų ir Panevėžio teatro ir šiandien nekalbėtume apie J. Miltinį.

Režisierius buvo mokslus išėjęs Paryžiuje, sukaupęs vakarietiškos patirties ir į Panevėžį tą vakarietišką patirtį atsivežė. To nebuvo nė viename kitame Lietuvos teatre.

Dar ir šiandien man atsikartoja girdėti jo mokinių aktorių žodžiai – žinoma, juo tikėjome, jis mums buvo neklystantis, jo žodis buvo paskutinis.

Koks žmogus buvo J. Miltinis, atsakymus rastume, paskaitę T. Sakalausko „Monologus“, „Apologiją“.

Lankytojams dažnai pacituoju J. Grušo dedikaciją J. Miltiniui knygoje „Laimingasis – tai aš“: „Juozui Miltiniui – susidedančiam iš Dievo ir žvėries, tokio balasto kaip žmogus jame nėra“.

Mane žavi J. Miltinio disciplinuotumas ir nuoseklus siekimas savojo tikslo.

Koks J. Miltinio memorialinio buto eksponatas jums pačiai įdomiausias?

Neišskirčiau vieno eksponato.

Man įdomiausias buvo pirmas įspūdis, kai teko lankytis dar neįkultūrintoje neseniai mus palikusio režisieriaus aplinkoje.

Kai viskas dar buvo „gyva“, nepakeista, kai atrodė, atsidarys durys ir įeis pats J. Miltinis.

Mane tuomet supusi autentiška aplinka, vakarinės saulės nutvieksta režisieriaus asmeninė biblioteka atrodė tokia paslaptinga ir viliojanti, tikras išminties sodas.

„Jau 33 metai, kai save ištrėmiau į šį pasaulio užkampį. Esu kaip vienišos spalvos, verkiančios savo vienatvėje“, – J. Miltinis cituojamas T. Sakalausko knygoje „Miltinio apologija“. Iš šitos citatos nepanašu, kad režisieriui Panevėžys būtų labai artimas. Kaip, jūsų nuomone, jis jautėsi Panevėžyje? O gal tokia genijaus dalia – visada jaustis vienišam?

Sunku man būtų įminti tokios asmenybės, kaip J. Miltinis, mintis apie vienatvę. Esu linkusi manyti, kad kiekvienas žmogus, o juo labiau kūrėjas, išgyvena vienatvės jausmą.

Ir tas jausmas susijęs ne tiek su vieta, kiek su būsena, apmąstant savo nueitą gyvenimo kelią. Kas padaryta, ką dar reikėtų padaryti ir ką gali padaryti…

„Lankytojams dažnai pacituoju J. Grušo dedikaciją J. Miltiniui knygoje „Laimingasis – tai aš“: „Juozui Miltiniui – susidedančiam iš Dievo ir žvėries, tokio balasto kaip žmogus jame nėra“.

Tai žmogaus gyvenime vyksta ne vieną kartą.

Tokią vienatvės pajautos būseną neseniai atskleidė mano kolegė Regina, užtikusi ant vienos J. Miltinio portretinės fotografijos įrašą prancūzų kalba: Cʼest moi-même. Ma vie est devenue très triste, presque insupportable (Čia aš. Mano gyvenimas tapo labai liūdnas, beveik nepakeliamas). Įrašas darytas apie 53-iuosius Miltinio gyvenimo metus.

Mačiusiųjų J. Miltinio režisuotus spektaklius, su juo bendravusiųjų gretos mažėja, visgi režisieriaus legenda gyva ir dabar, praėjus beveik trims dešimtmečiams po jo mirties. Kaip manote, ar ta legenda dar ilgai ir išliks gyva, ar visuomenei ilgai bus įdomi šio režisieriaus asmenybė?

J. Miltinis neatskiriamas nuo Panevėžio kultūrinio gyvenimo, jo identiteto dalis. Tai – vienas tų laimingųjų, net ir minint 115-ąsias gimimo metines, dar vis prisimenamas, dar yra jo mokinių, yra mačiusiųjų spektaklius. Saugome unikalų archyvą apie Panevėžio teatrą ir jame pastatytus spektaklius, kurį surinko ir suarchyvavo J. Miltinio mokinys Kazimieras Vitkus. Dėl šio palikimo

galime sugrąžinti to legendinio teatro akimirkas, priminti apie šią legendą, jo spektaklius ir jo teatrą.

Ant savo darbo stalo laikau knygą, ten, beje, rašoma ir apie J. Miltinį – vertėjo Dambrausko prisiminimai „Viskas praeina“…

Lieka archyvai, dokumentai, asmeniniai daiktai, paveldas, kurį pažindami, tyrinėdami, mokydamiesi, darydami išvadas, kuriame ateitį.

J. Miltinis buvo garsenybė, Panevėžio teatras buvo galingas, žiūrėti spektaklių į jį važiuodavo iš visos tuometės Sovietų Sąjungos. Ir vis dėlto legendinis režisierius gyveno tipiniame sovietiniame daugiabutyje, trijų kambarių bute. Ar tokios jo gyvenimo sąlygos rodo, kad sovietų valdžios nebuvo labai mėgstamas? Kaip tokiai vakarietiškai ir ekscentriškai asmenybei sekėsi sutarti su sovietine nomenklatūra?

Nuo to laiko, kai atvyko su aktoriais iš Darbo rūmų Kaune į Panevėžį, J. Miltinis pakeitė bene septynias gyvenamąsias vietas.

Prieš atsikraustydamas į Algirdo gatvę, gyveno Laisvės a. 24 numeriu pažymėtame name. Gana netrumpą laiką, tą liudija tuo adresu jam siųsti ir dabar J. Miltinio fonde saugomi laiškai.

J. Miltiniui buitis, patogumai nebuvo svarbiausi dalykai. Jis jų nesureikšmino. Svarbiausia – teatras, repeticijos, laikas, skirtas savišvietai ir saviugdai. Nuolatos atnaujinti žinias reikalavo darbas su aktoriais teatro studijoje.

Mažai rastume intelektualų, kūrybos asmenybių, kurias būtų mėgusi sovietų valdžia.

J, Miltiniui reikėjo irgi ir prisitaikyti, ir laviruoti. Išsisukti iš įvairių nemalonių ar dviprasmiškų situacijų, kaip yra minėjusi Nijolė Blėdienė, artimiausio J. Miltinio bendražygio Vaclovo Blėdžio žmona, jam padėjo ir gelbėjo teatrališka prigimtis.

P. ŽIDONIO nuotr.

Ar jums pačiai yra tekę tiesiogiai bendrauti su J. Miltiniu? Ar jūsų pažintis buvo netiesioginė, per jo statytus spektaklius? Kokį įspūdį jie palikę?

Bendrauti neteko.

Mačiau praeinantį gatve, išliko didingo, neprieinamo žmogaus įspūdis.

Didžiausias įspūdis – tai iš vieno apsilankymo teatre. Kai su klase ėjome žiūrėti spektaklio Vienuolio „Prieblandoje“. Tuo metu J. Miltinis teatre jau nebedirbo, bet dar užeidavo į teatrą. Rūbinė. Šurmulys. Žmonės susitinka ir šnekučiuojasi vieni su kitais, ir staiga per orą nuvilnija: Miltinis…, Miltinis… Ir stoja tyla ir ramybė.

Deja, kitų J. Miltinio režisuotų spektaklių matyti neteko.

Žinau, kad jūsų įžvalgų ir pasakojimų apie J. Miltinį būtų galima klausytis be pabaigos. Bet labai įdomi jūsų pačios, tokią didelę gyvenimo dalį atidavusios Maestro palikimo tyrinėjimui, asmenybė. Ar papasakotumėte, kokioje aplinkoje augote? Kokią vietą jūsų šeimos gyvenime užėmė teatras, knygos?

Kilusi esu iš Pasvalio krašto. Mano gimtasis kaimas – Ratkūnai, vėliau gyvenome netoliese, mamos tėviškėje, mokiausi Vaškuose, o vidurinę baigiau Panevėžyje. Mokiausi ir baigiau Vilniaus universitetą.

Tai gražiausias mano gyvenimo laikotarpis. Kai studijavau, tikriausiai nebuvo nė vieno spektaklio, kurio nebūčiau aplankiusi. Prie bilietų stovėdavome per naktis, bet didžiausias džiaugsmas – pamatytas spektaklis viską atpirkdavo.

Knyga šeimoje visada turėjo ypatingą vietą. Mėgstu klasikus, dokumentinę literatūrą, rekomenduotas knygas arba tokias, kurios į rankas pakliūva tarsi atsitiktinai, bet būna lemtingos.

Ar lengvai prisijaukinote Panevėžį?

Miestą jaukinuosi iki šiol. Didžiausia patirtis, prisijaukinant miestą, buvo savanoriavimas Architektūros fondo projekte „Pastatai kalba“, atviros architektūros savaitgalis Panevėžyje.

O kokie yra tie kasdieniai malonumai, suteikiantys jūsų kasdienybei žavesio? Kokia veikla padeda atsikvėpti nuo darbo?

Bendravimas ir pasibuvimai su pačiais artimiausiais. Mėgstu atokius, toliau nuo miesto šurmulio pasivaikščiojimus gamtoje. Skaitymas knygų, ypač tada, kai kas rekomenduoja. Mėgstu filmus apie gamtą.