Aidas Žeruolis. G. Kartano nuotr.

Iš arti. Aidas ŽERUOLIS

Dėl žadą atimančio kadro panevėžietis Aidas Žeruolis gali valandų valandas kantriai laukti stingdančiame šaltyje, naktį praleisti palapinėje miške ar ištisus metus tykoti, kol į jo fotoobjektyvą pateks išsvajotasis paukštukas.
O sulaukęs klausimo, kokį objektyvą naudoja, atkerta: „Gamtos fotografo sėkmės paslaptis – supratinga žmona.“

Aidai, jūsų gamtos fotografijos sulaukia daugybės puikių įvertinimų, jas pasirenka knygų leidėjai, puikuojasi ant žurnalų viršelių. Ar save laikote menininku?

Menininku tikrai ne. Labiau fotomedžiotoju. Neturiu meno kūrėjo statuso. Gali būti profesionaliu fotografu, bet jei neturi meno kūrėjo statuso, nepriklausai tai bendruomenei – koks tu menininkas? O vien pasivadinti tokiu, sakyčiau, būtų ne kažkas.

Esate kuklus žmogus?

Visi gamtos fotografai kuklūs. Jie nematomi. Kito žanro fotografai lanko kolegų parodas, o mes neturime tam laiko.
Mes sėdime gamtoje, joje įleidžiame šaknis. Mums ištisai yra ką veikti ir reikia suspėti. Jei paukštis pavasarį poruojasi, jis vos savaitę ar dvi nešioja savo vestuvinius drabužėlius – pasipuošęs gražiomis plunksnomis. Paskui jas išbarsto, tampa vėl pilkas, o nufotografuoti norisi tai gražų. Gamtos fotografas teturi tiek laiko, kiek jo paukštis poruojasi. Nespės, nepavyks – vėl kadro teks laukti ištisus metus.

Aidas Žeruolis. G. Kartano nuotr.

Nesate dažnas kolegų parodų lankytojas, o pats ar rengiate savąsias?

Šiuo metu Profesinio mokymo centre Staniūnų gatvėje eksponuojama trečioji mano autorinė paroda. Iš tiesų personalinių parodų nelabai ir stengiuosi rengti, jos nemažai kainuoja.
Džiaugiuosi, kai mano gamtos nuotraukas atsirenka knygų apie gamtą ar kalendorių leidėjai. Smagu, kad mano nuotraukos nusėda ne tik feisbuke. Nors iš tiesų gera, kad ir ten žmonės jas žiūri, komentuoja.
Kai atsikraustėme gyventi į namą, pastogėje iš karto įsikūrė žvirblių šeimynėlė. Iki šiol ji ten ir gyvena. Kartą tą žvirbliuką, tupintį ant žiedų, nufotografavau ir jo nuotrauka pateko ant vaikiško žurnalo viršelio. Su žmona juokiamės, kad turime įnamį žvaigždę.

Papasakokite apie savo ryšį su gamta, gal gyvenote gamtos apsuptyje? Kas lėmė pasirinkimą fotografuoti gamtą?

Esu visiškai miesto vaikas. Iki 40-ies gamta visai neviliojo. Traukė sportas, praktikavau kovos menus. Turiu rudą šotokam karatė diržą – toks gaunamas prieš juodąjį. Bet kai metų daugyn, sveikatos mažyn, o veiklos vis tiek norisi. Taigi, sėdau ant dviračio. Apsikraudavau kuprinėmis ir išvažiuodavau kelioms dienoms po Lietuvą. Kažkur palapinę pasistatydavau, permiegodavau ir vėl tolyn traukdavau. Visgi pamačiau, kad ir dviratį reikia kažkuo keisti.
Svarsčiau pradėti žvejoti, bet tuščiai prie upės negi sėdėsiu? Tada kilo mintis fotografuoti. Iš pradžių žmones kelionėse. Maniau, tapsiu kietu kelionių fotografu! Bet baigėsi tuo, kad eidavau iš paskos ir fotografuodavau nugaras.
O paskui susipažinau su gamtos fotografu Kastyčiu Vainausku. Jis mane pamokė: nori antį nufotografuoti – ieškok jos vandeny, ne medyje (juokiasi).
Po truputį įsivažiavau.
Dabar manęs neretai klausia, kaip tu vienas miške tiek ilgai išbūni?
Bet ten niekada nebūsi vienas! Jei nori surasti paukštį, pirmiausia reikia jį išgirsti, o tam reikia išmokti jo kalbą. Tada jau galima statytis palapinę ir laukti pasirodančio.
Kai išmoksti gamtos kalbą, nebesi vienišas. Girdi: aha, ten strazdas nuskrido, o ten meleta nutūpė, o štai ten briedis prarisnojo.

Ir ilgai užtruko, kol išmokote suprasti, apie ką kalba gamta?

Rečiau girdimi paukščiai lengviau įsimenami. Tarkim, gražiagalvio toks išskirtinis, retai girdimas, todėl ir įsimenamas balsas. O va žvirblinius sunkiau išmokti skirti – juos dažnai girdim, o ir giesmės panašios. Kukutis labai aiškiai kukuoja, netgi aiškiau nei gegutė.
Kai kuriuos paukščius atskiriu iš sparnų plasnojimo.
Yra ir visiškų tylenių – naktinės pelėdos neišgirsi.

Manęs klausia, su kokiu objektyvu fotografuoju. Tas objektyvas gamtos fotografui – paskutinėje vietoje! Svarbiausia žinoti, kur ieškoti savo modelio.
Kai atsirado pokemonų žaidimas ir visi lakstė jų ieškodami, mes, gamtos fotografai, juokaudavom, kad jau seniai pokemonais žaidžiame ieškodami paukščių.
Pirmiausia žvalgyba, paskui slėptuvė ir naktį, saulei dar nepatekėjus, jau joje guli.

Paprastoji raudonuodegė. A. Žeruolio nuotr.

Fotografuojate labiau sau ar kitiems? Kai važiuojate fotografuoti į gamtą, ar galvojate, kaip norite pats kažką pamatyti, ar kaip norite parodyti kitiems?

Aš kaip žvejys noriu pagauti savo žuvį.
Dar miške sėdėdamas pasižiūriu, ką nufotografavęs, – ooo, kaip gerai!
Grįžtu namo – nieko gero. Ir vėl važiuoju į mišką, vėl gaudau.
Norisi savo darbą ant sienos pasikabinti, bet per aštuonerius metus taip ir nepasikabinau. Važiuodamas į mišką visko prisigalvoji: pasėdėsiu, palauksiu – kadras bus auksinis.
O nuvažiuoju, prasėdžiu ir kartais visai nieko nenufotografuoju.
Grįžusio žmona klausia, kaip sekėsi, pasiteisinu, kad kitą kartą bus geriau.
Labiausiai važiuoju į mišką pabūti gamtoje, atsikvėpti, nufotografuoti.
Niekada negalvojau, dėl savęs ar kitų tą darau.
Bet jei savo nuotraukas feisbuke rodau, tai gal rūpi, kad ir kiti pamatytų?
Labai ilgai svajojau nufotografuoti baubiantį elnią. Tiesiog mano svajonių kadras! Porą metų nieko neišėjo, o trečiaisiais pavyko Pašilių miškuose nufotografuoti.
Girdėjau, kad tik dviejose vietose Lietuvoje elniai šitaip susirenka. Todėl į Pašilius ir važiuoja fotografai iš visos Lietuvos.
Dar kitąmet vėl važiuoju, galvoju, tokią nuotrauką jau turiu, tiesiog pasėdėsiu atsipalaidavęs, o pasisekė dar geriau!
Gal žvėris jaučia mane užplūdusį adrenaliną, kai žūtbūt noriu išskirtinio kadro? O kai sėdžiu atsipalaidavęs, žvėrys visai greta vaikšto.

Kiek užtrunkate miške taip tykodamas kadro?

Valandų valandas! Atsikeliu labai anksti ryte, vasarą net nėra prasmės gultis miegoti. Gamtoje reikia būti saulei tekant. Vien žvėrį nufotografuoti nėra sudėtinga – jei kantriai lauksi, jo vis tiek sulauksi. Bet norisi ypatingos nuotaikos, įspūdingo fono, o tai jau sudėtinga.
Kartą norėjau nufotografuoti žąsis. Laukiau laukiau jų buveinėje – kaip nėra, taip nėra, jau ir šaltukas spūstelėjo, bala užšalo. Galvoju, tuoj vaikai pačiuožinėti pradės rinktis, o čia dėdė krūmuose su fotoaparatu tyko.
Gelgaudiškyje gyvena bitininkų – labai gražių paukščių – kolonija. Prieš penkerius metus bandžiau juos nufotografuoti. Anksti ryte pasistačiau palapinę, o mašinoje pamiršau vandenį.
Po pusantros valandos laukimo už kokių 8 metrų nutūpė bitininkas, bet per greitai sujudėjau ir nuskrido. O aplink jų skraido! Prabuvau nuo saulėtekio iki vakaro – birželis, karšta, be vandens. Kadro, tokio, kokio norėjau, taip ir nebebuvo.

Gal yra gamtoje nutikę kas nors ekstremalaus? Galbūt vijosi žvėris, kurį norėjote nufotografuoti, ar panašiai?

Išvykos į gamtą ir yra tam, kad susitikčiau su gyvūnais akis į akį.
O ekstremaliausias susitikimas buvo su stumbrų banda.
Jie traukė nuo Upytės į Pašilių mišką. Laukuose pamatęs, puoliau į melioracijos griovį.
Stumbrai žirgliojo tiesiai į mane – belaukdamas įsisvajojau, kaip bandos stumbriukas šokinės per griovį pirmyn atgal, o aš tik pliauškinsiu kadrus vieną po kito.
Jie taip ėjo, ėjo, o aš kad fotografuoju! Bet turbūt mane užuodė. Staiga ta ilgutėlė stumbrų vilkstinė susispaudė į bandą ir kaip vienas didelis kūnas per tą melioracijos griovį – fūūkt!
Apsiverčiau ant nugaros, kad spėčiau tokią akimirką užfiksuoti, ir jaučiu, kaip po manimi dreba žemė.
Peršokus bandai, keturi jos kiečiausi stumbrai išėjo į priekį pažiūrėti, kas čia toks tame griovyje guli. Pažiūrėjo ir patraukė tolyn. Tada supratau, kaip kvailai pasielgiau.
Iš to pagulėjimo vieną nuotrauką nusiunčiau į tarptautinį konkursą ir laimėjau!
Esu sutikęs ir porą vilkų, bet labai keistomis aplinkybėmis.
Pavasarį nuvažiavau į Krekenavos apylinkes vėlgi pasidairyti stumbrų.
Išlipęs iš mašinos žingsniuoju, staiga žiūriu, priešais – du šunys. O gražūs! Galvoju, pribėgs, puls šokinėti.
Ai, galvoju, mašinoje palauksiu. Pasvarsčiau, kad netoliese žmonės gyvena, kažkam augintiniai turbūt ištrūko. Vos po kelių akimirkų atsisuku – nebėra!
Pagūglinau – taigi pilkieji vilkai čia buvo! Ir taip arti!
Ten, pasirodo, ūkininkas daug avių laiko. Žmonės rado ant kelio vieną sudorotą.

Gegutė. A. Žeruolio nuotr.

Nebijote, kad sutiktas žvėris gali ir jus pulti? Ar esate jau tiek perpratęs gyvūnų psichologiją, kad jaučiatės saugus?

Istorijų apie užpultus žmones girdžiu tik iš medžiotojų. Gal žvėrys paraką užuodžia ir ginasi?
Iš gamtos fotografų esu girdėjęs vienintelį pasakojimą, kaip rapsų lauke mano kolegą užpuolė bebras. Vanduo buvo toli ir žvėrelis neturėjo kur sprukti.
Esu fotografavęs dvi šernes su visu dryžuotų kaip kolorado vabaliukai šerniukų vaikų darželiu. Visiškai arti prie jų prisėlinau, pasislėpęs krūmuose fotografuoju ir tarsi jaučiu, kad kažkas iš nugaros mane stebi. Atsisuku – o ten šernė! Ir ją dar spėjau nufotografuoti. Nepuolė. Gal suprato, kad nepavojingas.
Aš prisipažįstu, kad miške, ypač naktį, išsigąstu. Gal dėl to esu drąsesnis už tuos, kurie sako, kad nieko tokio jiems nepasitaiko.

Ar turite svajonių, ką dar norėtumėte nufotografuoti?

Yra fotografų, kurie vertina, pavyzdžiui, labai retus paukščius, o man visi gamtoje vienodi.
Aišku, norėčiau medžiojančios lūšies, vilką nufotografuoti irgi gerai būtų. Nors ir paprastą stirną, bet auksiniame fone, kad žiūrėtum ir negalėtum atsižiūrėti.

Dažnai traukiate į fotomedžioklę?

Dabar, kai degalai brangūs, vieną du kartus per savaitę, o anksčiau, būdavo, kas antrą arba kiekvieną dieną. Darbas baigiasi ir šaunu į gamtą! Gerai, kad žmona išleidžia.

Suprantate, kad turite auksinę žmoną?

Tikrai taip! Sėkmingo gamtos fotografo paslaptis – auksinė žmona! Vakare išvažiavęs, grįžtu gilią naktį, o ryte išvažiuoju saulei dar nepatekėjus.
Yra buvę ir taip, kad ji namie su sūnumi tvorą dažė, o aš miške pramogavau.
Jei nebus jos supratingumo, nebus mano kadrų.

Ar sulauksime jūsų parodos Panevėžio fotografijos galerijoje?

Darbų tokiai parodai turiu, bet tikriausiai nesulauksite.
Galerijai reikėtų didelio formato darbų, A4 dydžio fotografijos ten nekaip atrodytų. O atspausti vieną reikalingo dydžio nuotrauką kainuotų 50–60 eurų. Parodai tokių reikėtų kokių dvidešimties. Jau ir žmona sakytų, gal tu apsiramink.
Kvietimų surengti parodas, papuošti erdves sulaukiu daug. Bet tas kitų noras papuošti man nemažai kainuotų.
Man nebūtų laiko ieškoti rėmėjų.

Šiuo metu Lietuvoje, regis, tapo madinga būti fotografu. Kaip manote, ar kiekvienas fotografuojantis gali laikyti save fotografu?

Kažkur skaičiau tokią mintį: jei turiu fotoaparatą, esu fotografas, bet jei turiu akordeoną, nebūtinai esu muzikantas.
Visi įsivaizduoja, kad kas fotografuoja, tas ir fotografas. Bet fotografija yra paslaptis. Airis (Kevinas Ebošas – aut. past.) 2010 m. nufotografavo bulvę, o 2016 m. nuotrauką už milijoną eurų pardavė. Sakysit, kas gi čia tokio bulvę nufotografuoti?
Nežinau, kaip įvertinti, kas yra gera fotografija.

Aidas Žeruolis. G. Kartano nuotr.

Jūsų, gamtos fotografų, darbai turi ir išliekamąją vertę. Gamta, kaip ir visa kita, su laiku keičiasi. Į jūsų objektyvus patekusios rūšys irgi vienos išnyksta, atsiranda naujų.

Dar aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo daug žaliųjų meletų. Jų galima buvo išvysti net miestų parkuose. O dabar šie paukščiai tikrai reti.
Kartą po Vėlinių nuvažiuoju į mišką, sėdžiu slėptuvėje ir ant kelmo priešais nutūpė pilka meleta. Tokių esu prifotografavęs, bet neturėjau ką daugiau veikti, tai ir dar kartą nupaveikslavau.
Paskui peržiūrėdamas nuotraukas atkreipiau dėmesį, kad prie snapiuko keisti juoduliai. Juokiausi, kad po Helovyno nenusiprausė. Paskambinau draugui, sakau, atskrido purvina meleta. Panaršau internete ir išsižioju – čia gi žalioji meleta, retenybė! Šiais laikais gamtos fotografai dažniau vilką nufotografuoja nei tokią meletą.
O raguotasis vieversys kažkada buvo labai dažnas, net miestų turgavietėse čirkšdavo. Dabar Marius Čepulis tokį nufotografavo ir labai džiaugiasi. Pats tokio paukščio net nesu matęs.
Gervių dabar labai daug, o 1970 m. į raudonąją knygą buvo įrašytos.
Rudenį prieš išskrisdamos renkasi į pulkus. Esu Klimbalėje kelias naktis tarp tų pulkų praleidęs. Jos labai vėlai, beveik per tamsą, suskrenda, o tada lauki visą naktį tikėdamasis, kad išskris su saule, ne su tamsa.
Kai viena gervė trimituoja, jau širdis virpa, o kai jų šimtai – įspūdinga!
Pamenu, taip tykant kažkur netoliese briedis dar surėkė. Fantastika! Man pasisekė, kad gervės tąkart išskrido saulei patekėjus. Nuotraukai turėjau vos 10 minučių – fotografavau tą pulką kylantį.
Jei būčiau atvažiavęs tik pagrybauti, nė neįsivaizduočiau, kad vos prieš 20 minučių čia buvo tiek gervių, tiek garsų ir toks nepakartojamas vaizdas.