-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos padalinyje – bibliotekoje „Židinys“ neseniai pirmąją savo knygą pristatė 66-erių tautodailininkė Roberta Grumadienė-Bačelytė.
„O kas čia tokio – pažiūrėkite, kada Žemaitė pradėjo rašyti“, – šypteli daug metų mintis knygai kaupusi ir brandinusi panevėžietė.
Simboliška, kad ką tik dienos šviesą išvydusioje knygoje net trimis formatais lietuvių, rusų ir ukrainiečių kalbomis sugulė per trisdešimt metų nepamirštas nuotykis Ukrainoje.
Trimis vertimais išleistas darbas, pasak autorės, išskirtinis atvejis šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.
„Kodėl trimis kalbomis? Mano pasakojimas būtent ir sujungia lietuvius, rusus ir ukrainiečius“, – sako R.Grumadienė-Bačelytė.
Šių trijų tautų atstovai kartą susitiko 1989 m. Krymo kalnuose ir ten praleido 20 nepamirštamų dienų. Smagioje kompanijoje anuomet buvo ir jauna panevėžietė Roberta.
„Neklauskit, kiek kelionių turėjau gyvenime. Aš iš tų, kurie nemoka sėdėti vienoje vietoje. Jei nėra kur, bent iki miško“, – juokiasi R. Grumadienė-Bačelytė.
Jos, užkietėjusios keliautojos, karjera prasidėjo dar studentaujant. Gimusi ir užaugusi Panevėžyje, Raimonda įstojo į Vilniaus technologijos technikumą mokytis fotografijos.
Pasibaigus paskaitų savaitei, penktadieniais studentė lagaminus kraudavosi ne namo pas tėvus į Panevėžį, bet ten, kur laukė nauji keliai, nauji iššūkiai.
Jaunystėje jos išmaišyta visa tuometinė Tarybų Sąjunga: nuo Baltijos krantų iki Uralo kalnų.
„Kiek buvo tais laikais galima, tiek pasiekiau. O Maskva, Leningradas (Sankt Peterburgas) buvo kaip savi miestai – kiek ten lankiausi, nebesuskaičiuosiu“, – pasakoja R. Grumadienė-Bačelytė.
Tokioms išvykoms nė plano nereikėdavo. Būriais, dviese ar po vieną, autostopu, traukiniais be bilieto – taip jaunimas keliaudavo, kur sugalvojęs.
„Būdavo, sumąstom ir traukiam kur nors. Studentas, aišku, pinigų neturi, tad traukiniais važiuoja, nuo kontrolieriaus bėgiodamas iš vieno vagono į kitą. Stabdydavome pakeleivingas mašinas. Geriausias užmokestis jų vairuotojams būdavo Lietuvoje pirkta kramtomoji guma ir mėsos konservai“, – prisimena keliautoja.
Simboliška, kad ką tik dienos šviesą išvydusioje R. Grumadienės-Bačelytės knygoje net trimis formatais lietuvių, rusų ir ukrainiečių kalbomis sugulė per trisdešimt metų nepamirštas nuotykis Ukrainoje. „Židinio“ bibliotekos nuotr.
Į tolimą kelią jaunimas leisdavosi su didžiulėmis kuprinėmis. Ilgai negendantis maistas ant kupros nuo kūno šilumos, pasak pašnekovės, savaime sušildavo.
„Miegodavome tik palapinėse, be jokių patogumų. Pagalvę atstodavo kelnės ar megztinis. Kartą kalnuose savaitę pragulėjau ant akmens, manydama, jog tai uola, – ir nieko, dėl to nuotaika nė kiek nepagedo“, – juokiasi jaunystės entuziazmą prisiminusi pašnekovė.
Tokiomis sąlygomis panevėžietė prieš tris dešimtmečius patraukė ir į Krymo kalnus. Į juos Raimondą prasiblaškyti siuntė darbovietė.
„Po studijų gavau paskyrimą atidirbti Lietuvos kino studijoje Vilniuje. Tai buvo garsus kinematografijos centras, jame dirbau kaip laborantė. Laboratorijoje ryškinau ir kino teatrams ruošiau ką tik nufilmuotas juostas“, – pasakoja R. Grumadienė-Bačelytė.
Per trumpą laiką pasiekusi aukštą profesinį lygį naujokė, visų nuostabai, staiga geras pareigas metė. Taip nutiko dėl meilės.
„Pasipainiojo būsimasis vyras ir viskas nutrūko. Dirbant studijoje mus abu apgyvendino dar su būriu merginų. Kaip gyventi jaunai porai? Pabėgome ir iš paskirto būsto, ir iš paskirto darbo“, – juokiasi R. Grumadienė-Bačelytė.
Dar ir dabar įrašas senoje darbo knygelėje primena apie neatsakingą poelgį. Į šį faktą jai vėliau pabaksnodavo kiekvienas naujas darbdavys. Neatidirbti privalomo paskyrimo anais laikais buvo juoda dėmė.
Nepaisant pirmųjų karjeros nesklandumų, R. Grumadienė-Bačelytė rankų nenuleido. Laimės nusprendė ieškoti gimtajame Panevėžyje. Grįžusi įsidarbino pagal tikrą savo specialybę – fotografe.
„Labai norėjau fotografuoti. Dirbau fotografe P. Puzino gatvėje, tuometėje „Žibutės“ fotoateljė. Paskui dirbau kino direkcijoje. Galiausiai daug metų vedžiau fotografijos būrelius vienoje miesto mokyklų, kur ir sargavau. Nuo tada, kai atsirado mobilieji telefonai ir jais imta fotografuoti, vaikų nebemokau“, – vardija panevėžietė.
Tačiau sulaukusi pensijos, ji ir toliau dirba sarge. „Pasilakstymams“, kaip pati sako, reikia pinigų.
„Būdavo, ir trijuose ar keturiuose darbuose dirbdavau, kad galėčiau sau leisti keliauti“, – sako R. Grumadienė-Bačelytė.
Keliauja ji tam, kad turėtų ką prisiminti. Dėl to kiekvieną savo kelionę ir aprašinėja.
„Kai rašyti dar nemokėjau, jau rašydavau savo istorijas. Trys taškeliai, du brūkšneliai – ir galiu pasakoti valandą, ką čia parašiau“, – juokiasi vaikystę prisiminusi gerą humoro jausmą turinti moteris.
Daug metų savo nuotykius ir patirtį kelyje ji aprašinėjo ranka. Kompiuteriu spausdinti išmoko tik neseniai lankydama kompiuterinio raštingumo kursus bibliotekoje.
„Yra žmonės, kuriuos sutinki ir jie tampa artimesni nei giminės.“
R. Grumadienė-Bačelytė
„Nesu dar tokia profesionalė, – kuklinasi rašytoja. – Kiti moka spausdinti visais pirštais, aš vis dar baksnoju vienu. Taip trejus metus atkaliau lietuvišką savo istorijos variantą, paskui, aišku, dar penkis kartus jį koregavau. Vėliau viską parašiau rusų kalba. O ukrainietiškai jau leidau padirbėti bičiulei Viktorijai.“
Viktoriją panevėžietė įvardija knygos bendraautore. O trečiuoju autoriumi R. Grumadienė-Bačelytė vadina jai nuostabias fotografijas iš paties Krymo kalnų atsiuntusį rusą Aleksejų Jogodinskį.
„Internetu susiradau kai kuriuos tos kelionės draugus, daugiausia iš Lietuvos. Parašiusi knygą, daviau ją perskaityti bendrakeleiviams – kai kas juos ir nustebino“, – šypteli autorė ir priduria, jog ne viskas jos pateiktoje kūryboje tikri faktai.
Kai ką vardan intrigos galbūt ir sukūrusi.
„Nepasakosiu knygos turinio, imkite ir perskaitykite. Jei kažkas nustebins, to ir siekiau“, – mįslingai užsimena rašytoja.
Knygoje ne tik daug kelionės aprašymų, gamtos, vaizdų prie laužo, bet ir Raimondos mintys apie meilę, draugystę.
Kai kurių kelionės į Krymą prieš trisdešimt metų bendražygių panevėžietei, deja, nebepavyko pasiekti. Ukrainiečius ir internete, pasak pašnekovės, ima blokuoti prasidėjusio karo siena.
Tačiau panevėžietė nenuleidžia rankų, juk tikri draugai brangūs išlieka visą gyvenimą.
Būtent toks ryšys prieš keletą metų R. Grumadienę-Bačelytę sujungė su ukrainiečių pora Maksimu ir Viktorija. Pastaroji moteris ir padėjo panevėžietei išversti jos pirmąją knygą į ukrainiečių kalbą.
Su sutuoktinių pora keliautoja susipažino per socialinius tinklus. Ilgai draugai bendravo daugiausia internetu, tačiau prasidėjęs karas Ukrainoje privertė bičiulius susitikti gyvai.
„Yra žmonės, kuriuos sutinki ir jie tampa artimesni nei giminės“, – Raimonda trumpai paaiškina, kodėl praėjusį savaitgalį automobiliu išvyko į Lenkiją padėti pažįstamiems ukrainiečiams.
Šie kilę iš Zaporožės, kur praeitą savaitę dėl rusų atakų buvo užsidegusi didžiausia Europoje atominė elektrinė. Ši pora jau trejus metus gyvena ir dirba emigracijoje – kaimyninėje Lenkijoje. Gimtinėje liko jųdviejų du suaugę sūnūs.
„Į gimtinę jie grįždavo tik per atostogas. Lenkijoje sunkiai dirbo gamykloje, kad galėtų gyventi oriau“, – apie bičiulius ukrainiečius pasakoja R. Grumadienė-Bačelytė.
Karo siaubiamoje Ukrainoje, anot jos, dar iki Rusijos įsiveržimo ekonomiškai buvo nelengva. Kainos prilygo kone europinėms, o atlyginimai – nedideli.
Todėl dalis ukrainiečių geresnio uždarbio ieškojo užsienyje: artimesniame ar tolimesniame.
Kai prasidėjo karas, ukrainiečiai Viktorija ir Maksimas neteko darbo Lenkijoje.
Tuomet Raimonda pasiūlė draugų porai apsistoti pas ją Panevėžyje.
„Neabejoju, kad tokiu atveju ir jie man padėtų. Pagyvens vieną, kitą mėnesį su manim. Gal čia ir darbą susiras“, – pasakojo ką tik Lenkiją pasiekusi rašytoja.
„Neklauskit, kiek kelionių turėjau gyvenime. Aš iš tų, kurie nemoka sėdėti vienoje vietoje.“, – juokiasi R. Grumadienė-Bačelytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Nukakti 700 km iki galutinės stotelės Lenkijoje, kur jos laukė draugai, R. Grumadienei-Bačelytei nebuvo paprasta. Išvykusi viena, panevėžietė pakliuvo į eismo įvykį. Sprogo priekyje važiavusio vilkiko padanga ir smarkiai apgadinta Raimondos mašina.
„Nedaug trūko, kad nebūčiau grįžusi. Atrodė, kad po mašina sprogo kokia bomba. Pro visus šonus skraidė padangos atplaišos, metalo gabalai“, – pasakoja R. Grumadienė-Bačelytė.
Ji juokiasi, kad nuotykių kelionėse neišmoko aplenkti. Net jos medicinos istorijoje daugiau traumų nei kitų visiems įprastų ligų.
„Manęs ir koronavirusas neima. Niekada nesirgau gripu“, – džiaugiasi keliautoja.
Išgąsdinta avarijos, R. Grumadienė-Bačelytė „leisgyviu“ automobiliu visgi pasiekė tikslą. Pirmadienį po mašinos remonto ji jau krovė draugų ukrainiečių lagaminus į automobilį ir rengėsi kelionei į Lietuvą.
„Jiems dabar labai sunku. Ukrainoje liko jų vaikai, kurie nenorėdami gąsdinti tėvų daug ko ir nepasako“, – sako panevėžietė.
R. Grumadienei-Bačelytei gyvenimas įrodė, kad bendrystė ir noras gali labai daug. Jos santuoka seniai iširo ir vienintelės dukros liko auginti viena. Tačiau vis tiek Raimonda priglaudė ir du svetimus vaikus. Ji užaugino brolius paauglius, kurių vaikai ir dabar globėją vadina močiute.
„Viską galima spėti, viską įveikti, kai labai nori. Dabar jau dėl amžiaus vis dažniau sėdynė žviegia palaukti. Bet kai esi jaunas, nėra kliūčių nei keliauti, nei vaikus auginti, nei džiaugtis gyvenimu“, – tvirtina Raimonda.
Ji pažada: knyga „Po trisdešimties metų…“ – ne paskutinė jos kūrybos lentynoje. Autorė tvirtina dar turinti daug ką papasakoti.
Ji taip pat priklauso tautodailininkų gretoms: kuria įvairiausius rankdarbius. Išskirtiniais pakabučiais rašytoja apdovanojo ir svečius, atvykusius į jos pirmosios knygos pristatymą bibliotekoje.
Komentarai
-
- Audrius
- 20:41 2022.03.13
Rodyti visus komentarus (1)Ačiū, Roberta! Lauksim tęsinio 🙂