Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vyresniojo bibliotekininko Pauliaus Bagočiūno teigimu, Lietuvos didikų giminių dokumentai stebina dar ir savo formatu – dažniausiai jų būta didžiulių. P. ŽIDONIO nuotr.

Greta kilmingų vardų – didingos praeities liudijimai

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikmečio palikimas iki šių dienų svarbus ne vien istorikams.

Vilniaus universiteto biblioteka garsėja savo saugomomis istorinėmis kolekcijomis. Šįkart jos specialistų paprašėme supažindinti su viena labiausiai intriguojančių – autentiškais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dokumentais.

Raštas su gyvate

Vilniaus universiteto bibliotekoje sukaupta nemažai garsių Lietuvos giminių palikimo. Rankraščių skyriaus vyresniojo bibliotekininko Pauliaus Bagočiūno pasakojimu, šis išskirstytas po įvairiausius fondus. Dalį dokumentų galima surasti skaitmeninėse kolekcijose, kurios pernai buvo atnaujintos ir tapo patogesnės vartotojams.

Goštautai, Pacai, Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai, Oginskiai, Tiškevičiai… Tai tik dalis iškilių vardų – tiek lietuvių, tiek nelietuvių, rusėniškos arba lenkų kilmės, – įamžintų Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomuose dokumentuose.

Pasak P. Bagočiūno, didikų luomą sudarė patys įtakingiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kilmingieji, užėmusieji reikšmingiausius postus ir turėję didžiausią politinę galią valstybės gyvenime. Jų giminių archyvus sudaro daugiausia juridiniai, nekilnojamojo turto valdymo ir panašūs dokumentai, įvairi korespondencija. Ant dalies galima išvysti ir autentiškus to meto šalies valdovų parašus. Kaip kad 1550 metų pergamente, valdos dovanojimo Jeronimui Chodkevičiui rašte, kurį pasirašė pats Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas.

Tokių vertingų dokumentų, anot P. Bagočiūno, yra ir daugiau. Pavyzdžiui, XVIII amžiaus pirmoje pusėje priešpaskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės valdovo Augusto III Sakso pasirašytas raštas, kuriuo Trakų kašteliono pareigos perduotos Antanui Kazimierui Sapiegai. Šis oficialus dokumentas dar ir patvirtintas LDK didžiuoju antspaudu.

Ne ką mažiau įdomus kito valdovo – Jono Sobieskio raštas, kuriuo paskiriamas Žemaičių seniūnas. Šiame dokumente akį traukia ne vien autentiškas valdovo parašas, bet ir stilizuotos S raidės formos gyvatės piešinys.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio pasirašytame rašte kairėje akį traukia ne vien autentiškas valdovo parašas, bet ir pirmoji raidė. P. ŽIDONIO nuotr.

Ir sutartys, ir testamentai

Bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas XVI amžiaus pabaigos – 1595 metų – pergamentas. Tai valdos dabartinėje Baltarusijoje pardavimo sutartis, o jos savininkas – Jonas Karolis Chodkevičius. Minint garsiojo karo vado 400-ąsias mirties metinės, 2021-ieji buvo paskelbti jo metais.

„Tai vienas iš vos kelių Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomų dokumentų su Jono Karolio Chodkevičiaus parašu ir turbūt pats įspūdingiausias“, – svarsto P. Bagočiūnas rodydamas pergamentą, surašytą rusėniškai, tai yra kanceliarine slavų kalba, o pasirašytą lenkiškai.

„Vienas įdomiausių, susijusių su didikais, dokumentų yra Lietuvos didžiojo kanclerio ir Vilniaus vaivados Leono Sapiegos testamentas, kuriuo savo turtą padalino sūnums“, – pasakoja apie autentišku Lietuvos Trečiojo statuto iniciatoriaus parašu patvirtintą raštą vyresnysis bibliotekininkas.

„Vidutiniškai už žirgą buvo galima įsigyti keturias knygas, o už jautį – dvi. Jas labai vertindavo ir didžiuodavosi.“

V. Galvanauskaitė

Pasak jo, kaip tik vienas iš tų Sapiegos vyresniojo sūnų – Kazimieras Leonas – buvo tarp Vilniaus universiteto bibliotekos mecenatų, palikęs gausią knygų kolekciją, saugotą jo dvare Baltarusijoje. Bibliotekoje išlikęs rankraštis su jo parašu ir antspaudu.

Čia galima išvysti ir dar vieno iškilaus Sapiegų giminės atstovo – Lietuvos didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos raštą.

„Šiuo raštu Radviloms priklausiusiam Kėdainių dvarui suteikė apsaugą, kad per šalį žygiavusios kariuomenės neapsistotų dvare ir nesinaudotų tenykščiais resursais“, – aiškina P. Bagočiūnas, sakantis, jog šis dokumentas buvo surašytas dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

Beje, paties etmono rūmai iki šiol išlikę Vilniuje ir dabar pamažu restauruojami.

Garsiojo karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus ranka pasirašytas dokumentas: vienas iš vos kelių tokių, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekoje, ir turbūt pats įspūdingiausias. P. ŽIDONIO nuotr.

Panevėžio kraštui artima giminė

Steponas Pacas, kurio autografą taip pat saugo Vilniaus universiteto bibliotekininkai, P. Bagočiūno teigimu, buvo itin įdomi asmenybė. Didikas, užėmęs labai aukštas pasaulietines pareigas – buvęs Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionu, – 1671 metais visų jų atsisakė ir perėjo į dvasininkų luomą: tapo Vilniaus vyskupu.

Bibliotekos lobyne esama ir Kristupo Zigmanto Paco, Pažaislio vienuolyno fundatoriaus ir statytojo, ranka pasirašyto dokumento, ir dvarininkų Karpių šeimos archyvo. Šiame, pasak vyresniojo bibliotekininko, labai daug dokumentų, susijusių su Panevėžio apskritimi, Kupiškio, Pasvalio, Pakruojo rajonais. Čia yra ir Joniškėlio metrikų knyga su įrašu apie turbūt žymiausio Karpių giminės atstovo Ignoto gimimą.

„Jis istorijoje liko, kai testamentu Joniškėlio ir kitų jam priklausiusių valdų valstiečius atleido nuo baudžiavos“, – sako P. Bagočiūnas.

Negalima pamiršti ir dar vienos iki šių dienų garsios giminės – Radvilų. Rankraščių skyriuje saugoma didelė su šios giminės Kėdainių dvaru ir miestu bei Biržų–Dubingių atšakos atstovais susijusių dokumentų kolekcija. Pavyzdžiui, Boguslavo Radvilos – paskutinio Radvilų Biržų–Dubingių atšakos vyriškos giminės atstovo – raštas. Visą jo turtą paveldėjo dukra Liudvika Karolina Radvilaitė, kurios laiškas su autentišku parašu taip pat saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. „Tai buvo paskutinė Biržų–Dubingių atšakos atstovė, dar valdžiusi šios giminės turtą“, – sako P. Bagočiūnas.

Biblioteka taip pat gali pasigirti savo fonduose turinti dokumentų, susijusių su Astikų gimine, kurios pradininko Kristino Astiko sūnus Radvila tapo Radvilų giminės pradininku.

Viena iš didžiulei Žygimanto Augusto bibliotekai priklausiusių knygų, išlikusių iki mūsų dienų. P. ŽIDONIO nuotr.

Vertino labiau nei kitas dovanas

Apie didikų erudiciją, išsilavinimą galima spręsti ne vien iš darbinių ir asmeninių dokumentų, bet ir jų sukauptų bibliotekų. Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vadovė Virginija Galvanauskaitė sako, kad bibliotekos pradžių pradžia yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto testamentu dovanotos knygos. Tačiau ne ką menkesnis ir Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus indėlis.

„Istoriškai būtų teisinga sakyti, kad pirmasis bibliotekai pradžią davė Jurgis Albinijus, tačiau jis nepaliko testamento, kuriame savo knygas dovanotų Vilniaus jėzuitų kolegijos bibliotekai, – aiškina V. Galvanauskaitė. – Nepaisant to, yra ne ką menkesnis donatorius nei Žygimantas Augustas.“

Retų spaudinių skyriuje saugoma nemažai knygų su jų, o ir kitų didikų, superekslibrisais – atspaudais knygos viršelyje arba nugarėlėje. Pagal puošnius, auksintus superekslibrisus atskiriama, kam kuri knyga priklausė.

Štai Žygimantas Augustas turėjo didžiulę – apie 4 000 tomų – biblioteką. Dabar Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma 14 paskutiniajam Jogailaičių dinastijos valdovui priklausiusių knygų.

V. Galvanauskaitės manymu, tokia gausi biblioteka rodo, kad jau tais laikais – XVI amžiuje – didikai vertino knygą. Tiesa, Lietuvos ir Lenkijos valdovas greičiausiai nemažai jų buvo gavęs dovanų. Kita vertus, dovanotojai paprastai žinodavo, kaip įsiteikti valdovui.

„Karalius kaupė ne ginklus, ne žirgus ir panašius dalykus, o knygas. Tai rodo tų laikų išsilavinimą“, – sako Retų spaudinių skyriaus vadovė.

Viršuje – 1550 metų pergamentas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto parašu. P. ŽIDONIO nuotr.

Už knygas mokėjo žirgais

Nevaržomas lėšų stygiaus, Žygimantas Augustas užsakydavo knygas specialiai įrišti (stengtasi, kad jos visos atrodytų vienodai) ant viršelio įspaudžiant įrišimo datą ir superekslibrisą.

Įdomu tai, jog valdovo bibliotekoje religinio turinio knygų buvo mažiau nei kitokių. Žygimantas Augustas, panašu, labiau domėjosi kelionėmis, antika, medicina, teise, gamtos mokslais…

Prie garsių bibliotekos dovanotojų priskiriamo LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos asmeninėje kolekcijoje taip pat nestigo įvairios tematikos literatūros, nors dominavo karybos tema.

Karalius Žygimantas Augustas turėjo didžiulę – apie 4 000 knygų – biblioteką.

Dar vienas donatorius buvo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Irgi didikų giminės atstovas, kurio rūpesčiu išleista Mikalojaus Daukšos „Postilė“ ir „Katekizmas“, savo bibliotekoje turėjo apie 100 knygų. Tai visgi buvo labai brangiai kainuodavęs turtas, primena V. Galvanauskaitė, – knygas galėdavo įpirkti tikrai ne kiekvienas.

„Vidutiniškai už žirgą buvo galima įsigyti keturias knygas, o už jautį – dvi, – pasakoja pašnekovė. – Jas labai vertindavo ir didžiuodavosi.“

Senosios teismų knygos gali pasitarnauti tiek tiriant Lietuvos teisės, tiek bendrąją, politinę istoriją, tiek buitį ar visuomenės sanklodą. P. ŽIDONIO nuotr.

Vienos populiariausių

Nors Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma itin daug vertingų leidinių ir rankraščių, galima išskirti dar vieną, ir su Panevėžiu susijusią dokumentų kolekciją – teismų knygas.

Didžioji jų dalis atsidūrė Lietuvos valstybės istorijos archyve, tačiau kai kurie egzemplioriai sergimi universiteto bibliotekos saugyklose. Ir, kaip sako P. Bagočiūnas, teismų knygų fondas – vienas įdomiausių bibliotekos istorinių rinkinių.

„Teismų knygos yra nuolat Rankraščių skaitykloje – kas nors užsisakęs jas skaito“, – patikina Rankraščių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas, teigiantis, jog tarp istorikų šis fondas yra vienas populiariausių.

Ir tuo, anot P. Bagočiūno, nereikėtų stebėtis. Šios knygos, kurios apima labai įvairią teismų medžiagą, pradedant skundais ir baigiant bylų procesų aprašymais, teismų sprendimais, gali pasitarnauti tiek tiriant Lietuvos teisės, tiek bendrąją, politinę istoriją, tiek buitį ar visuomenės sanklodą. Remiantis jomis netgi galima nagrinėti įvairius psichologijos aspektus.

Daugumą teismų knygų, pašnekovo vertinimu, galima suskirstyti į dvi stambias grupes – žemės teismų ir pilies teismų knygų. Pirmuosiuose buvo nagrinėjamos įvairios bylos, susijusios su žemės nuosavybe, žemėvaldos ginčais, o pilies teismai labiau orientuoti į kriminalines bylas, susijusias su smurtu, plėšimais, sužalojimais, žmogžudystėmis.

Saugomos ir dar vieno specifinio teismo – kaptūrinio knygos. Pasak P. Bagočiūno, šis teismas veikdavo tarpuvaldžiu, – kol mirus valdovui į sostą įžengs naujasis. Tuomet žemės ir pilies teismai suspenduodavo savo veiklą, o jų darbą perimdavo minėtasis teismas.

Boguslavo Radvilos, paskutinio Radvilų Biržų–Dubingių atšakos vyriškos giminės atstovo raštas. P. ŽIDONIO nuotr.

Tūkstančiai puslapių istorijos

„Mūsų kolekcijoje daugiausia yra dabartinės Lietuvos teritorijoje buvusių LDK pavietų knygos, taip pat šiek tiek knygų iš dabartinės Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos teritorijų“, – vardija P. Bagočiūnas ir sako, jog daugiausia saugoma Vilniaus, Ukmergės, Upytės, Kauno pavietų ir Žemaičių seniūnijos žemės ir pilies, taip pat kaptūrinių, teismų knygų. Iš viso – beveik 600 vienetų. Ankstyviausia knyga datuojama 1540 metais, o vėlyviausia – XIX amžiaus viduriu.

Vyresniojo bibliotekininko teigimu, knygos rašytos kanceliarine slavų, lenkų, lotynų kalbomis, XIX amžiuje – rusų kalba. Šios knygos labai storos, kai kurios tūkstančių puslapių ir neretai apimančios ilgus dešimtmečius.

„Kas susiję su Panevėžiu, turime daug Upytės pilies ir žemės teismų knygų. Nors ir liko Upytės pavadinimas, tačiau teismai nuo XVI amžiaus pabaigos veikė Panevėžio mieste“, – primena P. Bagočiūnas.

Sostinėje saugomos knygos kadaise buvo archyvuojamos išlikusiame mūriniame teismo archyvo pastate Panevėžyje, Kranto gatvėje. Ir šios knygos dabar Vilniaus universiteto bibliotekoje – vienos skaitomiausių.

2012–2014 metais Lietuvos mokslo taryba finansavo Vilniaus universiteto bibliotekos parengtą mokslo tiriamąjį darbą, pagal kurį buvo skaitmeninamos LDK teismų knygos ir sukurta rašto duomenų bazė.

„Šio projekto metu buvo suskaitmeninta apie 200 teismų knygų, parengti trumpi suskaitmenintų knygų aprašai ir taip pat detaliai aprašyta apie 2 500 knygas sudarančių dokumentų“, – teigia P. Bagočiūnas.

Ir nors projekto metu suskaitmeninta tik maža dalis knygų, vien detalus jų aprašymas, sudarytos knygose minimų asmenų, vietovardžių rodyklės, pasitarnavo mokslininkams, tyrinėtojams, leido jiems geriau ištyrinėti senuosius dokumentus.

„Iš karto kilo didelis susidomėjimas. Pateikus išsamius duomenis apie knygas, buvo parengta 17 straipsnių ir dar 13 įvairių publikacijų“, – sako vyresnysis bibliotekininkas.